Č. Iškauskas. Kas ką gina Lietuvoje?

Birželis prasidėjo tikra vasariška atgaiva po vėsių ir lietingų orų, kai net grybai pradėjo dygti. O savaitė užsibaigė kone kiekvienam miela Tėvo diena, kuri arba suvirpina prisiminimų jausmus, arba sudaro galimybę apkabinti savo artimiausią žmogų. Prieš tai dar pažymėjome Tarptautinę vaikų dieną, po to – Sąjūdžio įkūrimo 33-ąsias metines, galų gale šeštadienį Rotušės aikštėje Vilniaus meras Remigijus Šimašius leido surengti parodomąjį Laisvės partijos suvažiavimą.

Vienu žodžiu, kaip tame Raimondo Vabalo 1969 m. sukurtame filme „Birželis – vasaros pradžia“: provincijos miestelio Panemunėje gamtą nuo biurokratų ir godžių verslininkų gina paprastas čia gimęs ir augęs inžinierius Stasys. Kaip rašė kino istorikė Lina Kaminskaitė-Jančorienė, filmas buvo cenzūruotas, keliems dešimtmečiams pasmerktas dūlėti lentynose, Sovietų Sąjungoje taip ir nerodytas. Užtai kad ten buvo naratyvas „ginti“, kuris sovietinėje tikrovėje buvo labai įtartinas.

Ar šiandien nėra ko ginti? Anaiptol. Giname save nuo koronaviruso, vaikus – nuo patyčių, tėvus – nuo senatvės nepriteklių, Sąjūdžio idealus – nuo juos niekinančių naujųjų lietuvių ir nuo grėsmių iš išorės. Dar turime ginti Tėvynę nuo pavojų iš diktatoriškų režimų, nes jie, kaip pareiškė vidaus reikalų ministrė Agnė Bilotaitė, jau pradėjo hibridinį karą prieš Lietuvą.

Tačiau karas vyksta ir viduje.

Kaip kitaip pavadinsi Didžiojo šeimos gynimo maršo rengėjų dvikovą su valdančiąja dauguma. Sostinės valdovas R. Šimašius neišdavė leidimo dar vienam Šeimų maršui. Jis tvirtino, kad jo rengėjai esą jau išsisėmę, neturi ką pasakyti, o Partnerystės įstatymo priėmimas atidėtas rudeniui. Laisvės partijos politikas nusprendė, kad mažiausiai 10 tūkstančių vienijantis visos Lietuvos šeimų renginys jau „nėra protestas“, o „politinis festivalis“, todėl netikslinga jį organizuoti.

Bet kai prezidentas sakė sveikinimo žodį protestui, tai aš nežinau, ar dar tai galima protestu vadinti, – ginčydamas šalies vadovo kreipimąsi, pridūrė jis.

Ką gina tūkstančiai Lietuvos šeimų, abejonių nekyla: tradicinę, nuo seno puoselėtą ir įtvirtintą šeimą. Jie pasisako prieš prievartinę šios visuomenės ląstelės degradaciją, įteisinant vienalytes poras, kuriose vaikui augti būtų lyg dilgėlei patvoryje tarpti.

O ką gina teisininkas, buvęs ministras ir šiaip modernus žmogus? Jis įsikibęs laikosi dirbtinų Laisvės partijos nuostatų ir valdančiųjų monolito, kuriam pataikauja liberalai bei konservatoriai.

O iš tikrųjų jie nuogąstauja, kad neatsirastų nauja politinė jėga, į kurią orientuojasi šio šeimų sąjūdžio organizatoriai. Šito neslėpė ir liberalų vadovas Eugenijus Gentvilas, pareiškęs, kad „tokie mitingai mobilizuoja žmonės burtis į naują politinę jėgą“.

Dar gražiau, kad valdantieji gegužės 15 d. surengto Šeimų maršo dalyvius apšaukė girtuokliais, Kremliaus agentais ir antivakseriais. Mat, ne visi jie dėvėjo priešpandemines kaukes, kai kurie kaimo žmogeliai nemokėjo į TV kameras papasakoti mitingo Vingio parke tikslų, o žurnalistus ypač traukė prie organizatorių prisiplakę įvairaus plauko veikėjai, tarp kurių galima buvo pastebėti ir buvusio Socialistinio fronto lyderį Algirdą Paleckį…

Juokingiausia, kad Vilniaus savivaldybė, leidusi miniai rinktis į Vilnių, po to ėmė šaukti, kaip mitingo dalyviai pažeidinėjo karantino reikalavimus. Gi policija puolė dalinti baudas…

Todėl gal kiek drastiškai, bet pagrįstai Vilniaus merą palyginau su… Aliaksandru Lukašenka, kuris, tiesa, šiurkštesnėmis priemonėmis talžė Minsko mitingų dalyvius lazdomis, grūdo į „avotazakus“, kankino kamerose, teisė ir naikino. Na, ne, R. Šimašius ne toks, o ir Maršo dalyviai nesiruošia versti teisėtos valdžios ar legitimaus Prezidento, kuris reikšmingai kartoja 38-ąjį Konstitucijos straipsnį.

Už tai Laisvės partijos suvažiavimui – žalia šviesa, ir ne bet kur, o centrinėje Katedros aikštėje, tarsi ji būtų mero valdos. Valdančiosios daugumos lyderiai fotografuojasi ant čia šviečiančio LGBT vaivorykštinio suolelio. Sostinės meru gali pasekti ir Kauno valdžia, kuriai, prisidengiant Gegužės 1-osios profesinės sąjungos prašymu, pateikta paraiška rugsėjo 4 d. centre surengti 5000 žmonių LGBTQ+ atstovų eitynes šūkiu „Mes esame visur“.

Taigi, kokias vertybes giname? Ar tik kuo toliau, tuo labiau tas politinių, moralinių, tautinių vertybių spektras neima skirtis? Ateis laikas, kai vienas kito visai nesuprasime, tuomet tapsime kažkieno lengvu grobiu.