J. Jasaitis. Į Vingio parką – atsiimti valstybę (II)

Mums – Lietuvos pilietinei tautai, Vingio parkas iki šiol yra ne apsišaukėlių „elito“ pramogų, o Laisvės kovų istorijos vieta. Čia mano karta subrendo kaip pasiryžusi atkurti savo valstybę. Mus vadino „buržuazinių nacionalistų“ atplaišomis arba jų suklaidintais. Rėkė, kad mes skaldome „tarybinės liaudies“ vienybę.

Tada, prieš daugiau kaip trisdešimt metų, sužinoję apie rengiamus mitingus, režimo atstovai brovėsi į jų organizatorių namus, gąsdino juos bausmėmis, reikalavo pasirašyti, kad jie nedalyvaus ir su planuojamu mitingu neturi nieko bendro.

Tikiu, kad dar yra neužmiršusių, kaip tada buvo šantažuojamas Antanas Terleckas, Nijolė Sadūnaitė, Petras Cidzikas ir kiti tautos Atgimimo lyderiai, kaip virš susirinkusių į parką galvų, bandydamas juos išgąsdinti ir sutrukdyti mitingą, žemai plerpė karinis sraigtasparnis. Pro jo praviras duris buvo matyti žemyn nukreipti ginklų vamzdžiai.

Gal net tikėtasi, kad susirinkusieji išsigąs ir ims bėgti, kils panika. Bet bėgti niekas nepuolė. Tada sraigtasparnis, apsukęs dar porą ratų, nublerbė tolyn, į parką primėtęs raudonų lapelių su ta pačia visiems įgrisusia sovietine demagogija, kur buvo aiškinama, kaip „suklestėjo tarybinė Lietuva“, aišku, nė žodžiu neužsimenant apie išžudytus, ištremtus ir išblaškytus šimtus tūkstančių žmonių.

Mūsų laisvės kova buvo vadinama banditizmu, aiškinant, kiek žuvo „tarybinių“ aktyvistų. Bet labai keista, kad po daugiau kaip trisdešimties metų mus vėl bando įtikinti, kad nedera vertinti milžiniškų tautos nuostolių, o reikia apsiriboti kalbėjimu tik apie žydų tautą ištikusią holokausto tragediją. Maža to, bandoma įtikinti ne tik mus, bet ir likusį pasaulį, kad dėl to net esame kalti, nutylint, kad mūsų valstybė iki tol jau buvo sunaikinta net du kartus – sovietų ir nacių okupacinių režimų pajėgomis. Bet juk dar ne visi pamiršo: „Viens raudonas, kaip šėtonas, kitas rudas kaip šuva…“

Kaip čia atsitiko, kad tenka matyti tiek daug, švelniai kalbant, labai keistų sutapimų? Vėl keisti propagandistai nuolat kala, kad privalome sparčiai keistis taip, kaip tai neva daroma Vakaruose: privalome pakeisti šeimos sampratą, „modernizuoti“ savo gimtąją kalbą, kišant į ją svetimžodžius net tada, kai turime visiškai tą patį reiškiančius savosios kalbos žodžius, net niekinti tai, ką tauta sugebėjo išsaugoti sovietmečiu.

Valstybė turi savo Konstituciją ir tik tauta pati gali ją keisti. Jokie fariziejiški „ekspertai“ neturi teisės aiškinti, kaip neva reikia ją suprasti ir taikyti.

Konstitucija yra parašyta taip, kad piliečiai vienodai suprastų jos turinį, todėl jokios „novatoriškos“ traktuotės yra nereikalingos ir negalimos. Jokie kitos valstybės įstatymai negali būti viršesni už tai, kas įrašyta mūsų valstybės Konstitucijoje.

Kiekviena valstybė tiek visų savo piliečių, tiek ir atvykėlių pavardes ir vardus jiems išduodamuose dokumentuose užrašo taip, kaip nustatyta jos įstatymuose – tos šalies valstybine kalba, o ne, pavyzdžiui, pagal atvykėlio įnorius. Didžiausiame tautų susibūrime – Jungtinėse Amerikos Valstijose – vardai ir pavardės užrašomos anglų kalbos abėcėlės raidėmis ir dėl to niekam nekyla jokių sunkumų, niekas nesijaučia skriaudžiamas arba diskriminuojamas.

Kadangi šiandieninis pasaulis darosi vis labiau judrus, modernioji kompiuterinė technika sukūrė galimybę visus asmenvardžius įrašyti bet kurios tautos abėcėlės rašmenimis, nesvarbu, ar jie būtų arabiški, ar kiniški, ar kirilicos, ar lotyniški. Toks įrašas, asmeniui pageidaujant, jei tai numato tos valstybės įstatymai, įdedamas antrajame paso puslapyje ar kitoje įstatymais reglamentuotoje asmens tapatybės dokumento vietoje.

Mes, lietuviai, turime ir puikiausią mūsų etninių kaimynų latvių jau seniai naudojamą pavyzdį, todėl jokio „svetimo dviračio“ čia išradinėti nereikia. Daugiau baltų kalbų šių dienų pasaulyje nėra. Daugiau kaip 60 tūkst. Lietuvos piliečių yra pritarę tokiai asmens dokumentų tvarkymo metodikai. Niekas šios jų valios nėra paneigęs.

Todėl Seimui neseniai įteiktas pasiūlymas įvesti bene pusantro šimto rašmenų, kurių nėra Valstybinės kalbos abėcėlėje, yra niekinis, pažeidžiantis mūsų valstybės Konstituciją ir to pasiūlymo autoriai apie tai puikiai žino. Bet jie teikia tokius antikonstitucinius pasiūlymus tik vieninteliu tikslu – išsiaiškinti, ar tauta pastebės kėsinimąsi į valstybinę kalbą, ar tie tarnautojai, kurių pareiga apginti valstybinę kalbą nuo bet kokio pasikėsinimo, šią pareigą vykdys.

Tik valstybine kalba užrašomi ir vietovardžiai, vietovių ir gatvių bei įstaigų pavadinimai. Niekas neturi teisės naudoti vietovardžio ar įstaigos pavadinimo, užrašyto ne valstybine kalba, bet, pavyzdžiui, išversto iš toje vietovėje gyvenančios etninės grupės buityje vartojamos kalbos.

Todėl tai, ką bando prakišti į mūsų teisę dabartinė Teisingumo ministrė, yra absoliučiai nepriimtina. Įvairios valstybės, atsižvelgdamos į savo tradicijas, kitos valstybės vietovardžius neretai užrašo savaip, tačiau tai neuždeda jokios pareigos šiuos įrašus naudoti mūsų dokumentuose.

Valstybės teritorija yra vientisa, todėl jokių „tautinių mažumų“ regionų kurti nėra jokio poreikio. Nebent norėtum pakenkti savo valstybei. Lietuvoje nėra jokių tautinių mažumų. Absoliuti dauguma Lietuvos piliečių – lenkų tautybei save priskiriančių asmenų gimė ne Lenkijoje, o Lietuvoje, kuri ir yra jų pastovi gyvenamoji vieta. Ir tol, kol jie gyvena Lietuvoje, kol jie patys iš jos neišvyko ir Lietuvos pilietybės neatsisakė, ši tvarka jiems yra privaloma.

Lygiai taip, kai netraktuojamas aiškinimas, kad „Dievas lietuviškai nesupranta“. Ir valstybės nustatyta tvarka jokiu būdu netrukdo tautinėms grupėms puoselėti savo bazinės tautos tradicijų ir jų laikytis.

Nereikia manipuliuoti aiškinimais, kad štai Lenkijoje, lietuvių apgyventose vietovėse neseniai atsirado lentelės su lietuviškais, lietuvių kalbos abėcėlės raidėmis įrašytais pavadinimais. Puikiai žinoma, kada ir kokiomis aplinkybėmis Punskas, Seinai ar Suvalkai buvo priskirti Lenkijai – karine jėga sulaužius pačios Lenkijos pasirašytas sutartis.

Tačiau dabar šios vietovės oficialiai priskirtos Lenkijai ir jokios derybos dėl jų grąžinimo Lietuvai nevyksta. Beje, oficialiuose Lenkijos dokumentuose tie neseniai pasirodę lietuviški vietovių pavadinimai niekur kitur ir nevartojami. Juos geriausiu atveju galima laikyti tik daliniu pripažinimu, kaip šios lietuvių etninės žemės nuo Lietuvos buvo atplėštos. Tuo tarpu Lietuva lenkų tautos etninių žemių niekada nėra pasisavinusi.

Tačiau patį didžiausią nerimą Lietuvoje, nepalyginamai didesni už dabartinės Teisingumo ministrės „išsidirbinėjimus“, sukėlė Seimo naujosios daugumos pasikėsinimai į vieną iš pačių svarbiausių ne tik teisinių, bet ir moralinių sąvokų – į prigimtinės šeimos sampratą.

Bandymas prastumti „partnerystės įstatymo“ projektą yra pats įžūliausias mėginimas sugriauti tautos sąrangą. Tai, kad šis, atsiprašant, „projektas“ buvo atmestas nedidele persvara, yra ypatingai aštrus signalas, reikalaujantis, kad tautos moralinis pagrindas turi būti apgintas žymiai ryžtingiau. Gerai žinoma, kad šeimos ir „partnerystės“ sampratų suliejimui nepritaria absoliuti dauguma mūsų tautos. Beje, ir lenkų tauta principingai pasipriešino tokiam neo-marksistų išpuoliui.

Vis tik labai svarbu išsiaiškinti, kodėl tarp dabartinės Seimo daugumos atsirado tiek daug abejingų šiam išpuoliui. Visuomenė jau seniai įtikinėjama, kad moralinės vertybės yra tik kliūtis naujai asmens laimės ir laisvės sampratai. Visi mes užaugome šeimose, dėl kurios esmės niekas niekada neabejojo.

Absoliuti dauguma didžiuojamės savo tėvais, kurie net sunkiausiomis politinėmis aplinkybėmis sugebėjo mumis pasirūpinti, padėjo įgyti šiuolaikišką išsimokslinimą ir profesiją, kuri daugeliui mūsų yra ir pragyvenimo šaltinis. Doro pragyvenimo. Šeima suteikia ir gyvenimo laimės, jo prasmės suvokimą. Tačiau šeima susijusi ne tik su malonumais, bet ir su PAREIGA.

Įsivaizduokime asmenį, kuris jau seniai nebendrauja su savo šeimos nariais. Seniai užmiršo, kad tėvai juo rūpinosi, dėl jo aukojosi. Nebeprisimena, kada matėsi su kitais giminaičiais. Nebeatpažintų savo dėdžių ir tetų, pusbrolių ir pusseserių. Nežino, ar dar gyvi jo seneliai. Šiam asmeniui net draugė reikalinga tik kaip trumpalaikio malonumo šaltinis.

Susilaukti vaikų ir juos išauginti? „Oi, ne, geriau įsigysiu šunį, o kai nusibos – išmesiu“… Daugiau apie tokius pasakoti neverta, nes čia pasideda visiškai kitas gyvenimo esmės ir prasmės suvokimas.

Bet tokių, matyt, daugėja. Taigi čia klausimas ne tiek apie naująją Seimo daugumą, kiek apie tai, kodėl tokia išvis atsirado. Jei kažkam jau atrodo, kad dorovė ir sąžinė – „ne šio pasaulio dimensijos“, jei pavogto milijono niekas neieško ir už tai nebaudžia, ar tokiam dar išvis svarbi jo tautos ir net žmonijos ateitis?