Beveik prieš du mėnesius, kai buvo ypač įkaitusi diskusija dėl savavališko naktinio paminklinės lentos Jonui Noreikai-Generolui Vėtrai nukabinimo, svarstėme, kodėl pastaruoju metu tapo madinga niekinti patriotizmą, kuris yra svarbus valstybės atsparumo, tautinės tapatybės, netgi nacionalinio saugumo dėmuo.
Tvirtinome, kad jis tampa menkaverte detale, dažnai niekinama ar netgi tapatinama su juodžiausiais nacionalizmo pasireiškimais. Savavališki paminklų nukėlimai, paminklinių lentų daužymai ir laisvės kovų dalyvių diskreditavimas susipina į vieną pynę, kurioje nėra patriotizmo gijos, sveiko tautinio pasididžiavimo audinio. Jis sąmoningai ištrinamas iš lietuvio savimonės, pakeičiant neva moderniomis globalistinėmis arba atvirai kai kam naudingomis ideologinėmis sąvokomis. Dažnai tuo dargi didžiuojamasi.
Keista, kad pastaruoju metu šios kompanijos priešaky vis sušmėžuoja aukšta Vilniaus mero stovyla, tarsi jis kada nors pretenduotų būti įamžintas laisvės kovų niekintojų panteone. Žvelgdamas į istorinių asmenybių praeitį vien tik pliku teisiniu aspektu, jis nepaiso nusistovėjusių visuomenės vertybių, moralinių ir tautinių aspiracijų. Toks vienašališkas reakcingas nusistatymas perša mintį, kad už Remigijaus Šimašiaus nugaros stovi Lietuvai priešiškos jėgos, vis kurstančios naikinti laisvės kovotojų, partizanų vadų, kitų Lietuvai atsidavusių, nors ir nevienareikšmės biografijos, veikėjų atminimą.
Ši patriotizmo tema įgavo naują postūmį iš netikėtos pusės: JAV prezidentas Donaldas Trampas pasisakė už patriotus ir prieš globalistus. JAV pritarė Niujorke viešintis Lietuvos vadovas. Žinoma, Amerikos lyderis kiek kitaip suvokia patriotizmą. Ateidamas į šį postą jis aiškiai pažadėjo „padaryti Ameriką vėl didžią“. Tapdamas 45-uoju prezidentu inauguracinėje kalboje D. Trumpas taip apibrėžė ekonominę gerovę: „Mes laikysimės dviejų paprastų taisyklių: pirk amerikietiškas prekes ir samdyk amerikiečius. Mes sieksime draugystės ir gerų santykių su visomis pasaulio valstybėmis, bet suprasdami, kad kiekviena tauta turi teisę savo interesus iškelti į pirmąją vietą.“
Štai amerikietiško patriotizmo samprata. Jis kiek skiriasi nuo mūsiškio. Mes neprimetame niekam savo galios, nes esame maža tauta, mes nedemonstruojame agresijos, nors istorijos bėgyje mus skriaudė daug kas, mes vertiname nacionalizmą kaip savivertės išsaugojimą ir išlikimo garantą.
Štai kodėl mums nepriimtina, kai garbūs politologai primeta fašizmo etiketę, kai visa tauta niekinama už keleto išsigimėlių dalyvavimą holokauste, kai dergiami partizanai ir jų vadai, kai trinamas jų atminimas. Tarp šių visokio plauko veikėjų šmėžuoja ir Seimo narių, vizginančių uodegą prie užsienio šalių diplomatų, prie jų šliejasi įvairios draugijos, sąjungos ir šiaip politikų grupės, dažnai vadinamos Penktąja ar net Šeštąja kolona.
Susipriešinimo ratą kaip reikiant įsuko įžūliai brukamas „partizanų kalnelis“ Lukiškių aikštėje. Aklas Vilniaus valdžios nenoras į sostinės reprezentacinę aikštę įsileisti Vytį pabudino visokio plauko ekspertus, komisijas, menininkus priešintis šiam VISŲ LAIKŲ laisvės simboliui ir pakeisti jį šaltu ir nykiu gelžbetoniniu bunkeriu, užgožiančiu visą erdvę nuo buvusių represinių rūmų iki bažnyčios. R. Šimašius įkyriai perša visuomenei savo versiją, kaip ir glumino vilniečius įžūliu paminklinės lentos Generolui Vėtrai nuplėšimu (pridurtume ir keistą komandą dalyvauti Zuokų turto dalybose).
Net paprastam kaimo žmogeliui aišku, kad Vytis simbolizuoja ne tik kovą už laisvę, priešo vijimą iš Tėvynės, bet ir veržlumą, valstybės siekį išsilaisvinti iš bet kokių pančių ir priklausomybės. Tai, kad ekspertų komisijai nebuvo tinkamai suformuluoti konkurso uždaviniai, o „kalnelio“ autorius juos taip ir suprato, dar nereiškia, kad galima gelžbetoniu užgožti visą taip išgražėjusią erdvę. Beje, kodėl tuomet buvo švaistomos lėšos pirminiam aikštės tvarkymui? Galų gale, sumažintą šio projekto versiją galima perkelti kitur, pavyzdžiui, į Reformatų skverą, vietoj buvusių Keturių komunarų…
Bet naujieji Lietuvos postmodernistai nevertina istorinių tautos simbolių, jiems pastatyk kokią šildomą, žmogaus kūno temperatūros stelą, šviečiantį obeliską ar kalbančią sienelę su visokiomis atrakcijomis ir žaidimais ir pan. Garbi menotyrininkė per Lietuvos radiją taip ir sako: mums tie tradiciniai paminklai nusibodo, prie jų niekas nededa gėlių, reikia ko nors naujo…
Globalizmas skinasi kelią. Jis pravalo takus tautos užmarščiai, mūsų istorijos niekinimui. Puiku, kad Lietuvos vadovas pritaria D. Trampo minčiai. Bet eiti reikia toliau, ne tik skelbti moratoriumą laisvės kovų atminimo įamžinimui. Reikia tvirtai pasisakyti, už ką per amžius mes kovojome, kokie mūsų siekiai, kokie tautos simboliai.
Ir pagaliau nustokim krūpčioti!
Pasaulio architektai šiandien stebi Vilnių: pompastiškai paskelbta nacionalinės koncertų salės idėja
Net ir čia lietuvis pralaimi globalistui
– respublika.lt/lt/naujienos/kultura/interviu/net_ir_cia_lietuvis_pralaimi_globalistui/
Tautiškumui, tad ir Tautos namams alergiškas ponas Š. randa, kas ne tautos architektūros savitumus, o šiuolaikinę globalistinę statybų industriją permano. Vyrukas rūpinosi, kad ne tik iš paskirties, iš pavadinimo, bet ir iš architektūros neatpažįstamas, vienodų sangrūdoje paskęstantis pastatas būtų, kaip Crocs-ai ar iš RU atsivežta barakų „architektūra”.
Nuostabus straipsnis!!!
Teisingai, pritariu. Tačiau, … mes galėsim kovoti, kovoti ir kovoti. Kovoti tol, kol valdžioje bus panašūs į Šimašių. Nebuvo desovietizacijos, liustracijos. Buvusi komunistinė nomenklatūra pri(ch)vatizavo visuomenės sukurtą turtą. Tai ne tie turtuoliai-patriotai (su maža išimtimi). kaip Vileišiai. Panašu ir su žiniasklaida, švietimu, ES narėms iš Briuselio primetamomis „vertybėmis.“ Reikia nepamiršti, kad postkomunistinė visuomenė pusę amžiaus buvo kosmopolitizuojama. Dabar gi globalistai vykdo tą patį procesą tik ne su naganu, bet doleriu. Kaip tam užkirsti kelią, sudėtinga išsamiai atsakyti. Būtų gerai, kad BŪSIMIEMS valdininkams būtų taikomi kriterijai: visuomeninė veikla, paskelbtos publikacijos, užsienio kalbų mokėjimas, tarnavimas kariuomenėje, disidentinė veikla, teistumas, dalyvavimas ir veikla kompartijoje, komunistiniame saugume, …
?
+ + +
O kas tas “patriotas”? Europa jau seniai tokią sąvoką pamiršo. Iš Vakarų demokratijų tik amerikiečiai vis dar ją vartoja. Bet kur nors Rusijoje – ten visi “patriotai” 🙂
Liberalioje demokratnėje šalyje yra siekiama, kad jos piliečiai būtųų PILIETIŠKI. Kad sąžiningai mokėtų mokesčius valstybei, dalyvautų jos politiniame gyvenime, vykdytų įstatymus ir gerbtų kitus piliečius. Štai demokratiškos šalies pagrindas.
“Toks vienašališkas reakcingas nusistatymas perša mintį, kad už Remigijaus Šimašiaus nugaros stovi Lietuvai priešiškos jėgos, vis kurstančios naikinti laisvės kovotojų, partizanų vadų, kitų Lietuvai atsidavusių, nors ir nevienareikšmės biografijos, veikėjų atminimą.”
Absurdiškas teiginys. Net žiopliausias studentas (ir ne politologas) žino, kad už jūsų, radikalnacionalistai (a, atleiskit, “patriotai”) nugarų stovi Lietuvai priešiškos jėgos. Jums to net nenutuokiat. Tiesiog jūsų veiksmai, jūsų aklas prisirišimas prie žmogiškumui prasikaltusių asmenų garbinimo yra puiki korta tokių veikėjų, kaip Putleris rakose. Kitaip tariant “esate naudingi i… (esu mandagus, tad neužbaiginėsiu šio posakio). Kaip jūs to nesuprantat. Kad lentos žmoguiškumui prasikaltusiems asmenims yra itin naudingas faktas putlerinei Rusijos propagandai. Rusija naudojasi jūsų radikaliu naivumu juodindama Lietuvą Vakarų šalių akyse.
Labai apmaudu, kad nesugebate to suvokti.
Žemaiti, kodėl tu švaistai savo išmintį ir gaišti savo brangų laiką naudingų idiotų portale, kai galėtum dalyvauti vaisingose diskusijose pas savo sielos brolius ?
Matau kur autorius suklydo:
.
Atvirkščiai, – NEŽVELGDAMAS NETGI KAIP MINIMUM PRIVALOMU PLIKU TEISINIU ASPEKTU (galutinės/prejudicinės teismų nutartys/sprendimai, paneigusios nykias pastangas didvyrius padaryti žudikais) Tauragės vaikinas veikia kaip vatnikas. Arba šnipas. Betrūksta koloradkės atlape.
Jau nekalbant apie bent paviršutinišką išmanymą istorijos, arba bet kuriam tautiečiui prigimtinį patriotizmo jausmą.