R. Karbauskis. Liberali valdžia partnerystės įstatymo pagalba bando apgauti Tautą ir paniekinti Konstituciją

Jau tikriausiai niekam nekyla klausimų, kad Lietuvos valstiečių ir žaliųjų sąjunga (LVŽS) bene vienintelė partija, turinti frakciją Seime, kuri aiškiai ir nedviprasmiškai pasisako už tradicinę šeimą. Mūsų pareiga rūpintis, kad ji būtų valstybės pamatas, puoselėjamas ne kaip kažkoks nykstantis dalykas, o kaip dominuojantis ir tuo garantuojantis valstybės ateitį bei išlikimą.

Manau, kad visi matėte, kaip per praėjusius ketverius metus dėjome pastangas, kad šeimoms būtų kuo palankesnės sąlygos gyventi ir kurti savo ateitį Lietuvoje. Todėl tęsdami šią savo kryptį, kurią laikome mūsų politikos ašimi, mes nepritarsime liberalios valdžios stumiamam Partnerystės įstatymui.

Tam yra ir kelios svarbios priežastys, apie kurias šio įstatymo kūrėjai nutyli ir neveda į diskusijas. Nes jie puikiai žino neseniai darytas ir skelbtas visuomenės apklausas, kurios aiškiai parodo, jog Lietuvos gyventojai palaiko tradicinės šeimos modelį, o pritartų tik vienalyčių porų ūkinių santykių sureguliavimui įstatymu.

Aiškumo dėlei noriu priminti, kad dar 2016 metų Seimo rinkimus savo rinkimų programoje sakėme, o per 2020 metų rinkimus pakartojome, kad sieksime, jog bendrą ūkį vedantiems asmenims būtų sudarytos galimybės spręsti finansinius, paveldėjimo ir kitus klausimus, nekuriant šeimos teisinių santykių. Informuodami savo rinkėjus apie mūsų vertybes pasisakėme prieš lyčiai neutralios (homoseksualių asmenų) partnerystės, kaip šeimos teisinio santykio, įteisinimą. Mūsų prioritetas – tradicinė šeima, pagrįsta vyro ir moters santuoka bei giminystės (tėvystės ir motinystės) ryšiais.

O kokius klausimus kelia Partnerystės įstatymo projektas, kurio nuostatos paskelbtos spaudoje ir jo rengėjai patvirtino paskelbto teksto autentiškumą?

Partnerystės įstatymo rengėjai bando gudriai visus apmulkinti, kad projekte jie partnerystės nelaiko šeima. Taip, jie nemini žodžio „šeima“, nenorėdami erzinti įsiaudrinusios visuomenės, kuri nepritaria homoseksualių asmenų šeimų įteisinimui. Tačiau, norėdami paslėpti homoseksualių asmenų šeimų įteisinimą, kuriam nepritaria didžioji visuomenės dalis apklausose, jie ėmėsi gudrios teisinės inžinerijos.

Pirma, paėmė 2011 m. Konstitucinio Teismo nutarime suformuluotą „šeimos“ sąvoką: „šeimos samprata grindžiama šeimos narių tarpusavio atsakomybe, supratimu, emociniu prieraišumu, pagalba ir panašiais ryšiais bei savanorišku apsisprendimu prisiimti tam tikras teises ir pareigas“.

Antra, išbraukė iš šios sąvokos žodį „šeima“ ir įrašė žodį „partnerystė“ bei paliko visus „šeimos“ turinio ypatumus, tiesa, pakaitoliodami juos vietomis.

Trečia, gavo partnerystės apibrėžimą partnerystės įstatyme: „„Partnerystė yra dviejų asmenų (partnerių) bendro gyvenimo faktas, įregistruotas teisės aktų nustatyta tvarka, su tikslu sukurti ar (ir) plėtoti, apsaugoti partnerių santykius, grindžiamus pastoviais emocinio prieraišumo, tarpusavio supratimo, atsakomybės, pagalbos, pagarbos ir (ar) panašiais ryšiais bei savanorišku apsisprendimu prisiimti tam tikras teises ir pareigas“.

Žinoma, projekto autoriai išimdami žodį „šeima“ ir šeimos santykius pavadindami „partneryste“ „pamiršo“ paminėti kad tame pačiame sakinyje, kuriuo Konstitucinis Teismas apibrėžė šeimą, jis pasakė, kad šeimos sampratą nulemia santykių turinys (t.y. tarpusavio atsakomybė, supratimas, emocinis prieraišumas), o šių santykių išraiškos forma konstitucinei šeimos sampratai esminės reikšmės neturi.

Kitaip tariant, tą santykį įstatymo leidėjai galėjo vadinti kaip tik nori, kad ir bendradarbiavimu, o ne partneryste, bet kol yra šeimos santykio turinys, tas asmenų santykis yra de facto šeimos santykis su visomis iš to išplaukiančiomis teisėmis ir pareigomis.

Partnerystės įstatymo rengėjai bando vaidinti, kad jų projektas nekalba apie vaikus ir įvaikinimą, tačiau nesako, kad projektas atveria Pandoros skrynią: de facto homoseksualių asmenų šeimą pavadindami „partneryste“ ir neleisdami įsivaikinti jie aiškiai sukuria dviejų rūšių šeimas: vienos galės įsivaikinti, kitos – nebe.

Jau dabar LGBT bendruomenės atstovai sako, kad jie „norės daugiau“. Neabejoju, kad žmogaus teisių komiteto pirmininkas supranta, kokią situaciją jis programuoja ir kad dėl tokių nelygių dviejų rūšių šeimų sąlygų pasipils bylinėjimas ir tik bus laiko klausimas, kada byloje „X prieš Lietuvą“ bus pasakyta, kad teisių „sulyginimo“ vardan įsivaikinimas homoseksualiems asmenims būtinas. Žinoma, tuomet konservatoriai su liberalais, sukūrę tam prielaidas, politiškai bus nusiplovę rankas ir „ne prie ko“.

Projektu kuriamas pseudo – santuokos institutas: visais kitais, išskyrus vaikus, atvejais partnerystės įstatyme numatytos homoseksualių partnerių teisės ir pareigos iš esmės yra tokios pačios kaip sutuoktinių teisės ir pareigos (!) Koks 98 procentų sutapimas!

Pačių projekto autorių pabrėžiamas skirtumas, esą santuokai sudaryti skiriamos trys kalendorinės dienos nemokamų atostogų, o partnerystei – ne, yra veikiau juokingas ir tikrai ne esminis santuokos ir partnerystės skirtumas.

Svarbu yra tai, kad su pseudo – santuokos sukūrimu apeinama Konstitucijos norma, kad sutuoktinių teises ir pareigas įgyti gali tik vyras ir moteris.

Tai gerbiami šio įstatymo kūrėjai ir palaikytojai, gal vis tik reikėtų būti garbingais iki galo ir tai pripažinti sau, o paskui – ir rinkėjams, kad iš esmės siekiate prastumti homoseksualių asmenų santuokas, tik, kad Tauta nepyktų, jas ėmėte ir pavadinote partneryste? Ir dabar tai vadinate neva kompromisu, kuriam, dumdami akis, kviečiate pritarti?!

Valdantieji, jūs savo darbus grindžiate melu. Jūsų vedama politika neieško kompromisų, jūs nesąžiningu keliu bandote daugumai primesti tai, ko ji nenori.

Tai, ką darote, niekaip nesusiję nei su laisve, nei su demokratija, nei su pagarba Lietuvos žmonėms.