Č. Iškauskas. Bombos Stambulo konvencijoje

Akis į akį su vaivorykštine grupuote šiais laikais susidurti neteko. O sovietmečiu žinojome, kad televizijos ir radijo darbuotojų gretose yra homoseksualių žmonių, netgi galėjome juos įvardinti, tačiau nei to siekėme, nei buvo priimta skleisti tokius pomėgius. O ir jie, tie „žydrieji“, pernelyg nekėlė galvų… Pamenu, dar vienas bandė savo paslaugas siūlyti „Lietuvos“ viešbučio bare, bet buvo greitai nuvytas šalin.

Lyčių laisvės banga

Su spontaniškos laisvės banga nepriklausomą Lietuvą užplūdo ir seksualinių mažumų legionai. Šūkis „Ką noriu, tą darau“ tapo išsivadavimo iš sovietinių moralinių pančių motyvu. Tarsi vertybinės ikonos į miestų užkaborius ir elito vakarėlius atžengė prostitutės (-ai), kitos dorovinės padugnės, tautinių mažumų vadukai ėmė kelti savo autonomijos idėjas, sujudo Penktoji kolona, o netrukus atriedėjo gerai organizuota ir finansuojama LGBT banga.  

Sakoma, kad tai neišvengiama. Pasaulinę pažangą lydi ir moralinis sąšlavynas. Vakarų vertybės atnešė ir nepageidaujamus reiškinius, ne tik teršiančius, bet ir ardančius tautinius pamatus. Iš pradžių džiaugėmės artimųjų atvežta kramtomąja guma, gero alaus skardine, vienu kitu elektronikos stebuklu, o paskui ėmė plūsti pornografija, narkotikai, prievarta ir smurtas. Vienoje pakuotėje su puikaus meno pavyzdžiais buvo sudėtos palaido gyvenimo, brutalaus sekso, lytinių iškrypimų scenos.

Šalia meniškų, gero skonio vaizdų gavome nepridengtų vienalyčių aktų porciją. Jomis „užkandžiauja“ ir tokius filmus stebintys vaikai bei paaugliai, nes daug tokių kino juostų formaliai pažymėtos N-14 arba net N-7…

Sakysite, ko šis 70-metis senolis bamba? Juk visas pasaulis būtent į tai ir eina. Lietuva to neišvengs. Kaip neišvengė ir COVID-19, kuris jau virto COVID-21 ir galo nematyti…

Bet aš žvelgiu į savo abu anūkus – žvitrius, protingus, mandagius jaunikaičius – ir man neapsiverčia liežuvis tarti: et, gyvenkite kaip norite, man vis vien…

Lytinė laisvė šiaip jau nesmerktinas dalykas, jei išlaikome visuomenėje priimtas padorumo ribas ir nenaudojame tylios prievartos aplinkiniams. Jeigu matau, kad parke porelė bučiuojasi ar glamonėjasi, man netgi sukelia tam tikrą pasigerėjimą. Jeigu stebiu tarpusavy meiliai bendraujančius moteris ar vyrus, tegul ir įtariu esant juos gėjais ar lesbietėmis, tegul sau… Kiekvienas esame apsibrėžę savo vertybines ribas, svarbu, kad jos neišeitų iš visuomenės normų, įsitvirtinusių per tam tikrą istorinį laikotarpį, kad tos ribos nežeistų kitų, netaptų jiems našta ir neprimestų jiems savo valios.

Nuožmi genderizmo ideologija

Kol LGBT bendruomenė virė „savo sultyse“, reikalavo didesnės tolerancijos netradicinės orientacijos žmonėms, netgi rengė spalvingas eisenas per Vilniaus centrą, užgoždama, pavyzdžiui, Kovo 11-osios iškilmes, buvome pakantūs, demokratiški. Nors demokratija, kaip visi žinome, yra „daugumos valdžia“, bet buvome tolerantiški. Tik argi dabar kas paiso daugumos nuomonės?

Kaip ir tautinių mažumų atžvilgiu, mėgstu priminti tokį posakį: paduok pirštą – nukąs visą ranką. LGBT apetitas ypač pagerėjo atėjus į valdžią liberalioms politinėms jėgoms. Čia sąlygas diktuoja krykščianti Laisvės partija, jai nuolankiai „turavoja“ konservatoriai, o jau tikrieji liberalai netrunka prisiderinti.

Šiemet sukanka dešimt metų, kai Stambulo konvencija buvo pasirašyta – 2011 m. gegužės 11 d., įsigaliojo 2014 m. rugpjūtį, tačiau Lietuva tarp kitų 11 Europos valstybių iki šiol nėra jos ratifikavusi. Oficialus šio dokumento pavadinimas – Europos Tarybos (ET) konvencija dėl smurto prieš moteris ir smurto artimoje aplinkoje prevencijos ir kovos su juo. Atrodytų, viskas suprantama, ir smurtas prieš dailiąją lytį (beje, kodėl tik prieš dailiąją?) netoleruotinas.

Negalima sakyti, kad šiame fronte mūsų šalis stovi vietoje, bet daug ką dar reikia padaryti. Tai daugiabriaunė ne tik dorovinė, bet ir socialinė problema. Tačiau 3-me konvencijos straipsnyje po kovos su smurtu iškaba pakišta „socialinės lyties“ sąvoka, o tradicinė šeima, kaip ir „vyras“ ir „moteris“, čia net neminimi. Angliškas „gender“ apima visą šios išblukusios, ne biologinės lyties apibrėžimą. Ta „niekatroji“ žmogaus giminė sudaro prielaidą teigti, kad šeima gali būti sudaroma vienalyčių santykių pagrindu, apeinant tiek krikščioniškų, tiek per istorinį laikotarpį susiklosčiusių vertybių nuostatas.  Šalys įsakmiai prašomos naikinti prietarus, papročius, tradicijas, kitas praktikas, kurios pateisina nelygiaverčius vyrų ir moterų santykius. Tradicinė šeima – vyras, moterys, vaikai – jau tampa anomalija? Ar pagalvojame, kaip nepilnavertėje vienalytėje šeimoje gyvens vaikai?

Lietuvos vyskupų konferencija dar 2018 m. birželį atmetė šią konvenciją kaip „atkartojančią Lietuvos Respublikos teisėje jau įtvirtintas nuostatas, tad šios konvencijos ratifikavimas nepadėtų sumažinti smurto apraiškų skaičiaus, bet sukurtų kitų rimtų problemų“. „Dirbtinai konstruojamos socialinės lytys užmaskuotai pateikiamos Stambulo konvencijoje, prisidengiant siekiu apsaugoti moteris. Kilniu smurto prieš moteris užkardymo tikslu visuomenei primetamos ideologinės nuostatos, nederančios su prigimtine žmogaus teisių samprata, ir bandoma konstruoti dirbtinį požiūrį į moterį ir vyrą,“ – buvo sakoma konferencijos kreipimesi.

Nacionalinė šeimų ir tėvų asociacija jau anksčiau pastebėjo, kad šis dokumentas tapęs „gender“ ideologijos nešėju (terminas „gender“ konvencijoje minimas net 25 kartus) ir genderizmo šalininkų įrankiu, kad ši ideologija bus diegiama per švietimą vaikams, įves vadinamą „lyčių chaosą“, kai vien vyriškos ar moteriškos lyties nepakanka, o bus įteisintos jos modifikacijos (mokslininkai randa net iki keliasdešimt socialinės lyties tapatybių).

Nereikalinga skuba

Taigi, ratifikuota Stambulo konvencija įgytų didesnę galią už Lietuvos įstatymus, net už Konstituciją ir įpareigotų visą Lietuvos teisinę sistemą pritaikyti prie konvencijos nuostatų. Galima ginčytis dėl jos vertimo į lietuvių kalbą (pavyzdžiui, joje vartojamas angliškas terminas „gender-based violence“ lietuviškai verčiama „smurtas prieš moteris dėl lyties“, o terminas „gender equality“ (liet. lyčių lygybė) nepakeičia termino „equality of man and woman“ (liet. vyro ir moters lygybė).), dėl diskusijos pobūdžio, Bažnyčios ar atskirų dvasininkų vaidmens, vyraujančio šiurkštaus tono.

Tačiau aišku, kad kol aistros kaista, Seimo pavasario sesijoje šios konvencijos ratifikuoti neverta. Tai tik dar labiau suskaldys visuomenę, supjudys ją su valdžia ir pakirs valdančiosios daugumos autoritetą. Ar mes to siekiame?

Kaip perspėjo garsi psichologė, klinikinės psichologijos profesorė Danutė Gailienė, COVID-19 siaučiant pandemijai dar viena aistrų banga būtų pražūtinga.