Poetas Tomas Taškauskas: mūsų tautos istorija verta begalės eilėraščių

Netrukus pasirodys trečioji poeto Tomo Taškausko knyga „Amžinybės mozaikos“ (leidžiama savilaida). Centrinis knygos kūrinys – 33 epitafijų partizanams ciklas. Ta proga siūlome trumpą pokalbį su poetu, kuris savo kūryboje poetine kalba pagerbia partizanų atminimą.

– Kaip kilo sumanymas naujai knygai?

– Savo eilėraščių nerašau pagal sumanymus – rašau, nes jaučiu įkvėpimą pasakyti kažką, ko kitaip nei eilėraščiu ir neperteiksi. Panašiai yra ir su eilėmis, sudėtomis į naujausiąją mano knygą.

Su kuo tikrai kryptingai dirbau, tai su knygos struktūra. Pirmąjį rinkinio skyrių skyriau kovai – čia skaitytojai ras nemažai socialinės kritikos. Pavyzdžiui, cikle Dievai kalbu apie dievus, kuriuos vis dar garbiname, nepaisant mūsų sekuliarios savimonės. Antroji dalis yra tarytum knygos širdis, jos pagrindą sudaro 33 epitafijų partizanams ciklas „Raudų siena“. Trumpais dvieiliais norėjau pagerbti ir poezijoje įamžinti partizanų atminimą. Šviesiausius ir viltingiausius savo tekstus sudėjau į paskutiniąją knygos dalį, kuriai būdingas prisikėlimo leitmotyvas.

Kaip ir antrąją, taip ir trečiąją savo poezijos knygą leidžiu savilaida, nedideliu tiražu, suteikdamas galimybę skaitytojams iš anksto užsisakyti knygą. Manau, kad toks leidybos būdas poezijos knygoms ilgainiui taps vis paklausesnis. Su virtualia knygos versija jau dabar kiekvienas norintis gali susipažinti mano asmeninėje interneto svetainėje: https://www.taskauskas.lt/knygos/amzinybes-mozaikos/.

– Kaip gimė epitafijos partizanams?

– Spontaniškai. Pamenu, prieš keletą metų, dar studijuodamas universitete, ėjau pro buvusius KGB rūmus. Buvo lietinga pavasario diena. Paskubomis žvilgtelėjau į ant sienos iškaltus partizanų vardus, datas. Ir sustojau lyg trenktas žaibo. Vis dar prisimenu, kaip stipriai tą akimirką mane paveikė suvokimas, kokie jauni buvo dauguma rezistencinės kovos dalyvių. Praktiškai visi jaunesni už mane… O kokia lemtis, kokia gyvenimo auka! Griebiau užrašinę ir užsirašiau keletą fragmentų.

Tiesa, kūriniui teko gerokai palaukti savosios valandos. Rašyti dvieilius partizanams baigiau tik pernai, 2020-ųjų vasarą – fragmentai tapo ciklu „Raudų siena“. Labai simboliškas ir epitafijų ciklą sudarančių dvieilių skaičiaus – pasirinkau sustoti ties 33 kūriniais dėl biografinės partizanų ir Kristaus kančios analogijos. Apskritai, laikau šį ciklą vienu ryškiausių ir reikšmingiausių savo kūrybinių pasiekimų.

– Kas jus pastūmėjo domėtis partizanine istorija?

– Šią temą atradau studijų metais. Dar ir dabar atsimenu, su kokiu didžiuliu jausminiu ir idėjiniu įsitraukimu skaičiau Ramanausko-Vanago „Daugel krito sūnų…“, Baliukevičiaus-Dzūko dienoraščius… Savo bakalauro darbą skyriau kraštiečiui Broniui Krivickui, kurio eilės mane ir šiandien dažnai sudrebina. Sąlytis su kančios ir kovų pagimdyta partizanų vidine laisve ilgainiui pažadino supratimą, kad mūsų tautos istorija verta begalės eilėraščių.

Negaliu nepaminėti ir kitų poetų įtakos – esu dėkingas likimui, kad teko gyvai pabendrauti su amžiną atilsį Egle Juodvalke. Mano galva, poetės knyga „Sakalai naktį nemiega“ susilaukė nepelnytai menko atgarsio. Juk joje taip gyvai ir asmeniškai prisiliesta prie pokario rezistencinių kovų… Man E. Juodvalkės eilėraščiai partizanams paliko labai gilų įspūdį.

– Ko norėtumėte palinkėti alkas.lt skaitytojams?

– Pirmiausia, nenustoti skaityti. Jei ne mano, tai kieno nors kito knygas. Kaip sako kai kurie filosofai, skaitymas yra viena iš tų veiklų, kuri padeda mums išlikti žmonėmis ir tapti žmogiškesniais.

Kalbant apie meilę praeičiai, norėčiau prisiminti popiežiaus Pranciškaus paraginimą, lankantis Lietuvoje: niekada neužmiršti savo tėvų ir protėvių, jų ištvermės ir kančių istorijos. Tikiu, kad tvirta istorinė savimonė padės mums drąsiai ir neprarandant vilties kurti tikrai laisvą visuomenę, kurioje gera gyventi visiems.