Kanų kino šventė tarp garbės, politikos ir kino magijos

Kanų kino šventė jau dešimtmečius išlieka viena svarbiausių kino industrijos platformų pasaulyje. Čia gimsta garsiausi metų pristatymai, kuriasi kino tendencijos. O šventės varžytuvinė programa neretai tampa savotišku ateinančių kino metų žemėlapiu. Tačiau kartu Kanai šiandien yra ne tik kino šventė, bet ir sudėtinga industrijos, garbės, politikos bei verslo sistema.

Apie tai, ar Kanai vis dar diktuoja kino kryptis, kaip keičiasi šventinis kinas, kokį vaidmenį šiandien turi kino kritikas ir kodėl Lietuvai šių metų Kanai yra istorinė sėkmė, kalbamės su kino kritiku Dmitrijumi Gluščevskiu.

– Ar Kanų kino šventė šiandien vis dar diktuoja kino tendencijas, ar jau labiau jas atspindi?

Gluščevskis: – Man atrodo, kad Kanai vis dar yra ta platforma, iš kurios startuoja ryškiausi filmai. Tai galima gana objektyviai matuoti pagal tai, kiek Kanų programoje parodytų filmų vėliau atsiduria „BAFTA“, „Auksinių gaublių“ ar „Oskarų“ rodymuose.

Kol kas būtent Kanai dažniausiai surenka tuos filmus, kurie galiausiai nueina visą distanciją iki pat finišo. Aišku, didelę konkurenciją Kanams dabar sudaro Venecijos kino šventė, ypač kalbant apie Holivudo gamybą.

Tačiau europietiško kino kontekste Kanai vis dar yra nepralenkiami. Kita vertus, sunku atskirti, ar jie tikrai surenka geriausius filmus, ar tiesiog turi stipriausią kino gamybos „išsukimo“ mašineriją. Šitie dalykai glaudžiai susiję.

– Kiek Kanų programoje svarbus pats kinas, o kiek kino politika?

Gluščevskis: – Kino politika Kanuose tikrai egzistuoja. Su dabartiniu šventės direktoriumi Tieriu Fremauksu (Thierry Frémaux) yra nusistovėję tam tikri santykiai tarp šventės ir didžiųjų tarptautinių platintojų. Kai kurie vardai ar kompanijos į Kanus patenka lengviau.

Kartais kartu su stipriu režisieriaus vardu į varžytuves patenka ir silpnesni filmai. Bet tai tam tikra prasme natūralu. Šventė veikia kaip ekosistema – dirbama su tais kūrėjais ir platintojais, kuriais pasitikima, kurie nuolat kuria ir kurių filmai sulaukia dėmesio. Kanai šiuo požiūriu yra labai aiškiai susiformavęs mechanizmas.

– Vis dėlto Kanai daugeliui siejasi su kino magija. Ar pati šventė dar turi tą ypatingą atmosferą?

Gluščevskis: – Įdomu tai, kad Kanai man nėra pats jaukiausia ar maloniausia šventė. Tai nėra vieta, kur jautiesi apsuptas romantiškos sinefilijos. Kanai yra verslas. Ten daug darbo, mažai miego ir labai daug žmonių, kurie atvažiuoja ne ilsėtis, o dirbti.

Pats miestas kartais net atrodo kaip „Palanga labai turtingiems žmonėms“ – daug kičo, parodomosios prabangos ir pinigų. Tačiau žmonės į Kanus važiuoja ne dėl to. Jie važiuoja tam, kad pirmi pamatytų filmus, apie kuriuos visas pasaulis kalbės artimiausius metus. Ir tas jausmas – stovėti eilėje kelias valandas dėl filmo, kurio dar niekas nematė – vis dar yra ypatingas.

– O kuri šventė jums asmeniškai atrodo artimiausias idealui?

Gluščevskis: – Viena gražiausių švenčių man yra Bolonijos archyvinio kino šventė „Il Cinema Ritrovato“. Ten vyksta tikra kino šventė. Šventė labai demokratiška, atvira, ten lengva kalbėtis apie kiną.

Iš šalies jis gali atrodyti snobiškas, nes rodomas archyvinis ar nišinis kinas, bet iš tiesų ten daug meilės kinui ir labai mažai industrinio spaudimo. Kanai pabrėžia industriją ir įtaką, o Bolonija – kino žiūrėjimo džiaugsmą.

– Pastaraisiais metais daug kalbama apie konfliktą tarp šventinio kino ir platformų. Ar ši riba vis dar egzistuoja?

Gluščevskis: – Kanai tą ribą labai aiškiai saugo. Viena pagrindinių taisyklių norint patekti į šventę – filmas turi būti parodytas Prancūzijos kino teatruose. Dėl šios priežasties jau daug metų vyksta konfliktas tarp Kanų ir „Netflix“.

Platformoms svarbiausia pritraukti žiūrovą į savo sistemą, todėl jos ne visada suinteresuotos tradiciniu rodymu kino teatruose. O Kanai labai aiškiai gina tradicinę kino platinimo logiką: pirmiausia kino teatras, tik po to internetas ir televizija.

Kita vertus, pačioms platformoms vis tiek reikia švenčių garbės. Jei nereikėtų, jos tiesiog išleistų filmus pas save ir tuo viskas pasibaigtų. Bet industrijoje vis dar egzistuoja supratimas, kad norint būti pripažintam, reikia premjerų, festivalių ir fizinės kino patirties.

– Kokius pagrindinius pokyčius matote Kanų programoje per pastarąjį dešimtmetį?

Gluščevskis: – Pokyčiai vyksta, bet jie nėra radikalūs. Pavyzdžiui, pagrindiniame konkurse šiandien matome daugiau moterų režisierių negu anksčiau, daugiau skirtingų tapatybių ir temų.

Tačiau tuo pačiu Kanai išlieka gana konservatyvūs. Šventė vis dar stipriai remiasi garsiais vardais – Pedru Almodovaru (Pedro Almodóvaru), Krisčiu Pujumi (Cristi Puiu), Nuriu Bilgu Seilanu (Nuri Bilge Ceylanu) ar kitais režisieriais, su kuriais šventės vadovybė dirba jau daug metų.

Kanai renkasi saugesnį modelį

Geriau paimti kiek silpnesnį žinomo režisieriaus filmą negu labai rizikuoti su visiškai nauju vardu. Tai susiję ir su spauda, ir su garbe, ir su ilgalaikiais santykiais.

– O ar šiandien šventinis kinas netampa pernelyg saugus?

Gluščevskis: – Kartais tikrai kyla toks jausmas, kad norėtųsi daugiau pavojaus ar netikėtumo. Bet kartu nemanau, kad kiekvienas Kanų filmas privalo būti šedevras. Šiandien gyvename laikais, kai mums labai lengvai prieinamas visas pasaulio kinas – tiek legaliai, tiek nelegaliai.

Dėl to atsiranda neadekvatus lūkestis, kad šventėje kiekvienas filmas turi išmušti iš vėžių. Iš tiesų kinui reikia leisti kvėpuoti. Reikia leisti talentingiems režisieriams sukurti ir vidutiniškesnį filmą. Kritikai kartais pamiršta, kad kūrėjai irgi jaučia milžinišką spaudimą.

– Kiek šiandien šventės sėkmę lemia pats filmas, o kiek  – marketingas?

Gluščevskis: – Šventėse labai svarbu viskas: kada filmas parodytas, kokį laiką gauna programoje, kaip dirba komunikacija, kokia atmosfera sukuriama aplink pristatymą.

Tačiau net ir su labai stipria reklama neįmanoma priversti žmonių mylėti filmo. Kartais būtent tie mažesni, mažiau reklamuoti filmai tampa didžiausiais šventės atradimais. Žurnalistai kaip tik tokių „juodųjų arkliukų“ ir laukia – filmų, apie kuriuos niekas nieko nesitikėjo, bet po pristatymo visi pradeda kalbėti.

– Koks filmas Kanuose jums paliko stipriausią įspūdį?

Gluščevskis: – Vienas ryškiausių pastarųjų metų patyrimų man buvo Julijos Dukornau (Julia Ducournau) filmas „Titanė“. Tuo metu daug žmonių po seanso buvo nusiteikę gana skeptiškai, o man tas filmas labai patiko.

Jis buvo fiziškas, keistas, neįprastas, drąsus žanrų mišinys. Ir man labai patiko, kad vėliau jis laimėjo „Auksinę palmės šakelę“. Visada smagu, kai filmas, kuriuo tiki, galiausiai būna įvertintas.

– Kaip šiandien keičiasi kino kritiko vaidmuo?

Gluščevskis: – Dabar visi gali pasidalinti savo nuomone apie filmą, todėl kritikui nebeužtenka tiesiog pasakyti „patiko“ arba „nepatiko“. Man atrodo, kad kritiko užduotis šiandien yra suteikti kontekstą – parodyti, iš kur filmas ateina, kaip jis susijęs su kino istorija, kokiomis priemonėmis jis veikia.

Kritikas turi padėti ne tik vartoti kiną, bet ir jį suprasti. Aišku, čia atsiranda pavojus pasirodyti pernelyg protingam ar nutolusiam nuo žiūrovo. Bet man atrodo, kad galima rašyti protingai ir kartu išlikti suprantamam.

– Kaip vertinate Lietuvos kino matomumą tarptautinėse šventėse?

Gluščevskis: – Man atrodo, kad Lietuva šiuo metu juda labai teisinga kryptimi. Šiemet Kanuose turime net tris su Lietuva susijusius filmus – tai yra didžiulė sėkmė. Į įvairias programas atrinkti filmai „Pavasaris“, „Klasės nuotrauka“, taip pat „Ulja“, kuriame dirba lietuvių kūrėjai.

Tai jau ne pavieniai atsitiktinumai, o ženklas, kad Lietuvos kinas tampa matomas tarptautiniame lauke. Ir čia net nebėra taip svarbu, ar visi tie filmai yra vienodai geri. Pats buvimas tokioje šventėje atveria daug galimybių ateičiai.

– O ko Lietuvos kinui vis dar trūksta?

Gluščevskis: – Kalbant apie šventinį kiną, sakyčiau, kad jau beveik nieko netrūksta. Lietuviškas kinas jau dabar pasiekia labai svarbias šventes. Bet man atrodo, kad mums dar labai reikia stipresnio komercinio kino.

Lietuvoje vis dar trūksta kokybiško, platesnei auditorijai skirto kino, kuris būtų ne tik greito vartojimo gaminys. Pas mus jau yra nemažai labai stiprių šventinio kino kūrėjų, o komercinis segmentas dar tik ieško savo kokybės standarto.

– Kas jums šiandien yra geras filmas?

Gluščevskis: – Geras filmas man yra toks, kuriame jaučiasi dermė tarp to, ką jis sako, ir kaip jis tai sako. Kai forma ir turinys veikia kartu.

Bet kartu turiu ir tokią profesinę deformaciją – man dažnai įdomesnis netobulas, bet rizikuojantis filmas negu techniškai labai tvarkingas, bet visiškai saugus kūrinys. Geriau filmas, kuris suerzina ar nustebina, negu toks, kurį pamiršti vos išėjęs iš kino salės.

– Ar kinas šiandien dar gali nustebinti?

Gluščevskis: – Man atrodo, kad gali. Ir labai. Net jei kartais atrodo, kad viskas jau matyta, geras filmas vis tiek gali paveikti psichologiškai. Gali priversti juoktis, verkti, išeiti iš kino salės pakylėtam. Kinas gal ir nebėra vienintelė vyraujanti meno forma, bet jis tikrai nėra pasenęs. Kai filmas yra iš tiesų puikus, ta kino magija vis dar veikia taip pat stipriai.

– Ačiū už pokalbį!