Lietuvos nacionalinio muziejaus padalinys Palangos burmistro Jono Šliūpo muziejus kviečia palangiškius ir kurorto svečius susipažinti su mobiliąja mažąja paroda „Žmogus tarp pasaulių“, skirta ainų tautos istorijai ir kultūrai. Ainai – viena seniausių Japonijos autochtonų tautų, gyvenanti šiauriausioje šalies dalyje – Hokaido saloje. Ilgus metus ši bendruomenė patyrė diskriminaciją, kultūrinę atskirtį ir asimiliacijos politiką, todėl ainų kalba bei daugelis tradicijų atsidūrė ties išnykimo riba. Šiandien, vykstant kultūrinio atgimimo procesams, ainų paveldas sulaukia vis didesnio dėmesio tiek Japonijoje, tiek pasaulyje.
Vienas ryškiausių asmenų, prisidėjusių prie ainų kultūros pažinimo ir išsaugojimo, buvo Bronislovas Pilsudskis (1866–1918). Būtent jo gyvenimo istorija ir mokslinė veikla tapo svarbia parodos pasakojimo ašimi, atskleidžiančia netikėtus Lietuvos ir tolimosios Japonijos ryšius. Bronislovas Pilsudskis, gimęs Zalavo dvare, Lietuvos lenkų šeimoje, prisistatydavęs ne tik lenku, bet ir žemaičiu bei lietuviu, buvo atsidavęs muziejininkas, tyrinėtojas, palikęs stulbinančių šios veiklos rezultatų.
Per 15 metų trukusią tremtį Sachaline tapo žymiausiu ainų tautos etnografu ir antropologu. Jo vardą gerai žino Japonijos ainai ir Šiaurės bei Rytų Azijos kalbas ir tautas tyrinėjantys antropologai.
Parodoje galima iš arčiau pamatyti autentiškus ainų drabužius, eksponatus ir mangą. Mobili mažoji paroda veikia Jono Šliūpo muziejuje (Vytauto g. 23A, Palanga) iki rugpjūčio 2 d. Didžiąją parodą galite aplankyti Istorijų namuose (T. Kosciuškos g. 3, Vilnius) iki rugpjūčio 2 d.
…gimęs Zalavo dvare, Lietuvos lenkų šeimoje, prisistatydavęs ne tik lenku, bet ir žemaičiu bei lietuviu.” Pilsudskių giminė nebuvo “Lietuvos lenkai”, jie buvo sulenkėję lietuviai ( žemaičiai), giminės pradininkas-Upytės seniūnas Baltramiejus Gineitis iš Pilsūdų dvaro. Bronislovo ( Juzefo brolio) motina buvo kilusi iš žemaičių bajorų Bilių ( Bilevičių) giminės. Pilsudskiai gerai mokėjo lietuvių kalbą ( yra raštiški liudijimai).
Gera pastaba. Dėkoju.
Žmones, esančius Lietuvos lenkais, laikyti ne lenkais , o lietuviais yra ne tik keistas, bet ir tendencingas – lietuvybę lenkizuojančio supratimo skleidimas. Sušalęs vanduo yra ledas, o ne vanduo. Jau sulenkėjusįjį laikyti lietuviu yra savižudiška. Tai veda į lietuvybės pražūtį, tautinės savigarbos praradimą. Iš kur tas aklumas lietuvio sąmonėje, atsipeikėkime. Nebūkime lietuvybės ubagautojai, jos pakankamai turime tautoje…
Manau, paties požiūris šiuo klausimu galimai sutampa su Tomaševskio partijos viešinamu požiūriu.
>Mikabalis
Betgi, sušalęs vanduo geba atšilti.
> Rimgaudas
Beje, vanduo ne visas ir ne visada atšyla, o kol vanduo yra ledas – jis ne vanduo.
Antai, V. Kudirka ‚atšilo‘, bet jį ‘atšildė’ J. Basanavičius važiuojant mokiniams iš Marijampolės viename vežime atostogų, užtraukęs lietuvių dainą ,,Augin tėvas du sūnelius”. Kudirka buvo jautrus muzikai, bet nemokėjo lietuviškai ir dainuoti kartu su kitais važiuojančiais lietuvaičiais negalėjo. Tai užgavo jo ambicijas, metė lenkystę ir tapo lietuviu – rašytoju, sukūrusu netgi Lietuvos himną. Tai va to ledo ‘atšilimo’ atvejis. Atšilus ledui balute patūnoti neužtenka – vanduo turi tekėti ta pačia kryptimi, kuria tekėjo iki prieš užšąlant.
Pilsudskių atveju ‘ledas’ ir liko juo…
Skaičiau, kad lietuvių literatūros klasikė Žemaitė tik suaugusi išmoko savo protėvių lietuvišką kalbą, kaip ir gamtininkas Tadas Ivanauskas, Šaulių Sąjungos įkūrėjas, lietuviškų mokyklų steigėjas Vladas Putvinskis-Pūtvis.
> skt.
Taip, jie išmokę kalbą gyveno kaip lietuvio gyvenimą ir save laikė lietuviais, nors gimimo dokumentuose galėjo taip ir likti užrašyta lenkas ar pan. .
>Mikabalis
Pilsudskis net nežinojo, kad gimęs jis buvo Žemaitijoje, ir todėl save laikė lenku. Todėl kaip lenkas ir slavas jis pasirašė Pilsudskio – Lenino paktą (knyga “Pilsudskio – Lenino paktas” arba kaip lenkai išgelbėjo bolševizmą ir nepasinaudojo proga sukurti imperiją”, Piotr Zychowicz, vertimas iš lenkų kalbos, leidykla “Briedis”, 2019). Šios knygos 3 – me puslapyje yra dar toks prierašas: “Tai buvo triumfas, bet toks, kad dar keli tokie triumfai – ir po Lenkijos (Wladyslawas Studnickis)”. Knygą įsigijau, o įsigyti ją galima dar ir per firmą “Patogupirkti.lt”. Dėkoju.
>Mikabalis
P. S. Kieto antro knygos viršelio išorinėj pusėj dar yra parašyta: “Naudodamasis alternatyviosios istorijos metodais autorius aprašo galimus įvykius: kas būtų nutikę, jeigu Jozefo Pilsudskio vadovaujama Lenkijos kariuomenė po pergalės prie Varšuvos 1920 m. būtų ne sustojusi, o tęsusi puolimą iki pat Maskvos. P. Zychowiczius apgailestauja, kad J. Pilsudskiui neužteko ryžto sunaikinti bolševizmą Rusijoje ir nepavyko sukurti Lenkijos imperijos su 1772 Abiejų Tautų Respublikos sienomis”.
Ačiū Dievui, kad mūsų strateginiam partneriui tai nepavyko.
P. S. Nepamirškime, kad 1.410 m. Žalgirio mūšio, kuris vyko dabartinėje Lenkijos teritorijoje, planetoj gyveno vos 425 mln. žmonių (“Pasaulio atlasas”, versta iš World Atlas, Kingfisher, London/2003, “Ist. pareinant į Lietuvą” p. 84). Karingi lenkai iš Chazarijos į Europą atvyko gyventi tiktai I a., iš judaizmo persikrikštijo į Romos katalikų bažnyčios tikėjimą ir griebėsi plėst teritoriją, kur 1772 m., pasiglemžę taikius lietuvius, sukūrė Abiejų Tautų Respubliką. Taigi, dar kartą sakau, jog Vilnių pagal archeologinius ir astronominius duomenis 7.275 m. pr. Kr. įkūrė dzūkai (“Ist. par. į Lietuvą”, p. 28 – 29). Dėkoju.
Nepamirškim be to, jog, kalbant apie tikėjimus, tai religijos sustabarėja ir dogmomis virsta tuomet, kai jų konfesijos ima niekinti kitatikius, nes per daug sunku tik joms vienoms tenka nešti vienintelę jų tiesą – dramoje “Amžinoji ugnis” tą parodo Vilhelmas Storosta Vydūnas. “Atėjus naujiems laikams, turi ateiti ir pokyčiai religijose,” – apie tai aiškino ir “Vydūno draugijos” įkūrėjas bei jos vadovas iki pat mirties dr. Vaclovas Bagdonavičius (1941 – 2020). Vydūnas manė, kad “Vydija” yra Lietuva ir šią kibirkštį Algirdas Vaclovas Patackas (1943 – 2015) pagavo knygos “Lietuva yra Vydija” puslapiuose. A. V. Patackas rašo, kad baltų tikėjimo išskirtinumas yra tas, jog sąlyčio su krikščionybe metu pas baltus buvo ir pasiliko VIENO, promonoteistinio, Dievo atmintis, kai kitos Europos tautos tą VIENĮ jau buvo praradusios. Kultūrologė Rasa Ambraziejienė knygoje “Rasties versmė” aiškina, kad “tai, kas visiems buvo žinoma tūkstantmečiais, kiekvienas turi atrasti sau asmeniškai, kadangi Dievas yra Didis Menininkas, sukūręs Visą Tą, Visa Tai nuostabiai, paprastai ir Visame Tame švyti skamba Viso To ženklai. Vienatinis Dievas yra seniausias Visatos Dievas ir jis primena save kiekvienoje Žemės snaigėje, kiekvienoje Galaktikoje”. Žemaitijos žynys Kęstutis Juškys (1940 – 2021) radijo laidoje sakė: “Jeigu žmones žvelgė į dangų, tai turėjo Aukščiausiojo sampratą. Aukščiausiuoju lietuvis tikėjo visada, į kokį religinį rūbą Aukščiausiasis bebūtų įvilktas”. Dr. V. Bagdonavičiaus, Nepriklausomybės Akto signataro A. V. Patacko ir kultūros istorikės Rasos Ambraziejienės, taipogi Jono Vaiškūno bei Krivės Inijos Trinkūnienės nuotraukos yra įdėtos kn. “Istorija pareinant į Lietuvą” (Klaipėdos universiteto leidykla/2023) 78 – 79 puslapiuose. Dėkoju.
O gal tiesiog pripažinkim, jog tai neįtikėtinai galinga asmenybė ? Ar tamstos galit įsivaizduoti, jog dabar rastusi toks Samogitas ? Žinoma – Ne. Kodėl ? Va, apie ką reikia sukti galvas….Kodėl Lietuvos stiprios asmenybės labai greitai buvo pakištos po velėna, o apie naujų atsiradimą – nė mintelės…