Liposomos, egzosomos, biomimetiniai peptidai ir dar begalė įmantriai skambančių žodžių. Šiuolaikinė kosmetika jau seniai išaugo paprasto emulsinimo marškinėlius, tačiau naujovių šešėlyje slepiasi ir gajūs mitai: nuo neįtikėtinų kolageno ypatumų iki augalinių ląstelių „stebuklų“.
Tad kaip nepasiklysti žinių gausoje, kurie atradimai yra tikrasis proveržis, o kas – tik sumanus reklaminis triukas?
Skatina industriją tobulėti
Pastaraisiais metais kosmetikos rinkoje įsitvirtino nauja pirkėjų karta – vadinamieji „skintellectuals“. Tai žmonės, kurie skrupulingai studijuoja gaminių etiketes ir patys bando susidėlioti sudėtingas odos priežiūros schemas.
Atrodytų, sąmoningumas turėtų džiuginti. Vis dėlto chemijos inžinerijos mokslų daktarė, Kauno kolegijos docentė dr. Diana Barragan-Ferrer įspėja: takoskyra tarp naudingo smalsumo ir žinių sumaišties labai trapi. O šiandien kosmetikos industrija išties susiduria su iššūkiu – kaip paaiškinti vartotojui, kad gaminys yra kur kas daugiau nei vien „gerų“ ar „blogų“ sudėtinių dalių sąrašas.
„Viena vertus, džiugu matyti sąmoningus vartotojus, kurie kelia aukštesnius reikalavimus kokybei ir skaidrumui. Tai skatina industriją tobulėti, – sako pašnekovė.
– Problema ta, kad kosmetikos gaminys nėra pavienių sudėtinių dalių sąrašas. Tai sudėtinga subalansuota fizikinė-cheminė sistema, kurios veiksmingumą lemia ne tik sudėtis, bet ir koncentracijos, pH rodikliai, ingredientų tarpusavio sąveika bei naudojamos technologijos.“
Vertindami tik INCI (Tarptautinė kosmetikos ingredientų nomenklatūra) sąrašą, šių esminių aspektų nematome. Dr. D. Barragan-Ferrer teigimu, būtent čia ir slypi pavojai: vartotojai, neturėdami fundamentalaus supratimo, pradeda patys bandyti, derinti stiprias medžiagas, o rezultatas gali būti priešingas – sudirginta oda ar pažeistas apsauginis jos barjeras.
Formulė veikia kaip sistema
Norint išspręsti konkrečią odos problemą, vertėtų telktis ne į tą vienintelį išganingą ingredientą, o vertinti gaminį kaip visumą, pataria dr. D. Barragan-Ferrer.
„Žinoma, pirmiausia verta atkreipti dėmesį į veikliąsias medžiagas, kurių veiksmingumas įrodytas. Pavyzdžiui, aknės problemoms spręsti dažniausiai naudojama salicilo rūgštis ar retinolis. Pigmentacijai – vitaminas C ar azelaino rūgštis. Tačiau net ir stipriausia veiklioji medžiaga neveiks, jei formulė nėra tinkamai sukurta“, – teigia mokslininkė.
Klasikinis pavyzdys – vitaminas C
Jei formulė nestabili ar pakuotė netinkama, jis greitai oksiduojasi ir praranda savo poveikį. Ne mažiau svarbus ir pH lygis, nuo kurio priklauso, ar medžiaga sugebės prasiskverbti į odą.
„Kosmetikos formulė veikia kaip sistema, kurioje dalys turi papildyti viena kitą. Kartu su aktyviosiomis medžiagomis būtini ir odos barjerą palaikančios dalys – keramidai, hialurono rūgštis, glicerinas, lipidai. Jie padeda išvengti sudirginimo ir užtikrina, kad oda išliktų sveika“, – aiškina pašnekovė.
Daugiau – nebūtinai geriau
Ne paslaptis – marketingas dievina skaičius. O vartotojui 10, 15 ar net 20 proc. atitinkamos veikliosios medžiagos kiekis skamba kaip užtikrintas veiksmingumas. Tačiau dr. D. Barragan-Ferrer primena auksinę taisyklę: dozė pajėgi paversti medžiagą vaistu arba nuodu.
Pavyzdžiui, itin žinomas niacinamidas (vitaminas B3) puikiai veikia esant 2–5 proc. koncentracijai, nors rinkoje gausu 10–20 proc. paženklintų serumų.
„Tokia koncentracija nesuteikia proporcingai didesnės naudos, bet gali smarkiai padidinti odos jautrumo ir paraudimo tikimybę, – įspėja pašnekovė. – Stabilus, tinkamai subalansuotas gaminyss su mažesniu kiekiu visada bus veiksmingesnis už stiprų, bet agresyvų gaminį.“
Taigi didesnis kiekis anaiptol ne visada užtikrina geresnį rezultatą, o neretai padidina sudirgimo pavojų. Tikrasis veiksmingumas slypi bioprieinamume – tai yra kiek konkrečios medžiagos sugeba prasiskverbti pro raginį odos sluoksnį bei atlikti savo darbą ląstelėse.
Kaip pasakoja Kauno kolegijos docentė, šiuolaikinėje kosmetikoje bene didžiausias proveržis vyksta būtent pernašos sistemų srityje: „Liposomos, nanosomos, fitosomos ar lipidinės nanodalelės leidžia veikliosioms medžiagoms prasiskverbti giliau ir išsiskirti palaipsniui, taip didinant jų veiksmingumą ir mažinant dirginimo pavojų“.
Klasikos ir naujovių dermė
Pasak mokslininkės, taip pat sparčiai vystosi tikslinio pristatymo sistemos, veikiančios konkrečias ląsteles, pavyzdžiui, fibroblastus ar melanocitus.
Ateitis siejama su biomimetiniais peptidais, egzosomomis ir net fizinėmis technologijomis, tokiomis kaip mikroadatėlės, kurios laikinai padidina odos pralaidumą. Visa tai leidžia kosmetikai veikti ne tik paviršiuje, bet ir ląstelių lygmeniu.
Paklausta, o kokios gi kosmetikos sudėtinės dalys šiandien laikosi „ant bangos“, dr. D. Barragan-Ferrer pastebi, jog šiuo metu rinkoje ryškios dvi kryptys: moksliškai paremta klasika ir naujos, biotechnologijomis grįstos naujovės, dažnai siejamos su ilgaamžiškumo (angl. longevity) tendencijomis.
„Kalbant apie tai, kas išties veikia, lyderio pozicijos neapleidžia vadinamasis „auksinis standartas“: retinoidai, vitaminas C, niacinamidas bei AHA/BHA rūgštys – jų veiksmingumas įrodytas dešimtmečius trunkančiais tyrimais“, – sako mokslininkė.
Šiuo metu itin žinomos biotechnologinės sudedamosios dalys – NAD+ kofermentas, glutationas ar egzosomos – dažnai pristatomi kaip revoliuciniai jaunystės eliksyrai. Tačiau, pašnekovės teigimu, jų poveikis kosmetikoje dar nėra iki galo pagrįstas stipriais klinikiniais įrodymais.
Kartu dr. D. Barragan-Ferrer pataria kritiškiau vertinti kai kurias garsiai reklamuojamas sudėtines dalis.
Ar „natūralu“ lygu „saugu“?
Kaip vieną labiausiai pervertintų sudėtinių dalių kremuose pašnekovė mini kolageną: „Dėl didelės molekulinės masės jis negali prasiskverbti į gilesnius odos sluoksnius, todėl veikia tik paviršiuje drėkindamas, bet neatkuria odos kolageno atsargų“.
Panašiai vertinamos ir augalų kamieninės ląstelės: nors skamba įspūdingai, jos negali tiesiogiai veikti žmogaus odos ląstelių dauginimosi – jų nauda dažniausiai apsiriboja antioksidaciniu poveikiu.
„Galiausiai pastaruoju metu išpopuliarėjęs bakučiolis dažnai pristatomas kaip natūrali retinolio alternatyva. Nors jis gali būti švelnesnis ir tinkamas jautresnei odai, jo veiksmingumas ir įrodymų bazė vis dar negali prilygti klasikiniams retinoidams“, – teigia mokslininkė.
Tuo metu kalbėdama apie visuomenėje vis dar gajų stereotipą, esą „natūralu“ lygu „saugu“, o „chemija“ – tai pavojus, dr. D. Barragan-Ferrer primena: net vanduo yra cheminis junginys.
Saugumą lemia ne kilmė, o dozė, koncentracija ir naudojimo sąlygos. Pavyzdžiui, natūralūs eteriniai aliejai gali būti stiprūs alergenai ar dirgikliai, o sintetiniai ingredientai dažnai būna geriau ištirti, stabilesni ir pasižymi labiau prognozuojamu poveikiu“, – sako mokslininkė.
Taigi reali rizika kosmetikoje dažniausiai kyla ne dėl „sintetinių“ ingredientų, o dėl netinkamo jos naudojimo ar individualaus jautrumo.
