M. Kundrotas. Kvailumas

Proto ar žinių stoka gali būti sąlygota dviejų rūšių veiksnių: subjektyvių arba objektyvių. Objektyvūs veiksniai gali būti prigimtis – dalis žmonių tiesiog gimsta žemesnio intelekto – arba aplinkos poveikiai.

Šaipytis iš žmogaus, kuriam trūksta proto, ar jį kaltinti tuo, kai to priežastys glūdi kitur, nei jo paties pasirinkimas, gali tiktai žmogus, kuris pats stokoja adekvataus supratimo.

Visai kas kita, kai žmogus turi objektyvių galimybių lavinti savo protą, bet atsisako tai daryti. Dažniausia to priežastis – tinginystė. O tinginystė – jau moralinė yda. Kai žmogus tingi lavintis, kritiškas požiūris į tokį žmogų yra moraliai teisingas. Žinoma, šiame judesiu perkrautame pasaulyje dažnas pasiteisinimas, kad tenka daug sunkaus darbo, sukeliančio nuovargį, tad proto lavinimui tiesiog trūksta jėgų ar laiko. Iš dalies tai – suprantama, bet galima prisiminti pirmuosius iš liaudies kilusius inteligentus, kuriems teko daug ir sunkiai dirbti, visgi jie lavinosi.

Kvailumas turi stebėtiną bruožą: juo žmogus kvailesnis, juo labiau kaltina kvailumu tuos, kurių protas – kitoks, nei jo paties. Neatsitiktinai tokius žodžius kaip „debilas“ labiausiai mėgsta tie, kurie patys balansuoja ties debilumu. O debilumo požymiai – orientacija į zoologinę būtį ir buitį, valgymo, lytinių santykių, jėgos kategorijas, bodėjimasis abstrakčiomis idėjomis ir etika.

Trumpiau tariant – intelektualinis, moralinis, kultūrinis ir egzistencinis primityvumas. Debilas tikrąja to žodžio prasme – tiesiog žmogiško pavidalo gyvūnas.

Proto pasaulyje pranašumas įrodomas argumentais. Kvailas žmogus apsieina be jokių argumentų. Jis tiesiog konstatuoja: aš – protingas, tu – kvailys. Jei dėl to kam kyla klausimų, tai – dar papildomas motyvas teigti, kad klausiantysis – kvailys. Akivaizdybė – stipriausias tikrojo kvailio ginklas. Aš taip matau, vadinasi, taip ir yra. Be jokių „kodėl“ ar „gal“.

Protas – viena iš tų sričių, apie kurias teisingai kalbama: sunku pasakyti, kur Dievas žmogui davė, o kur iš jo atėmė. Didžiausi mąstytojai, filosofai, dažnai ypač stokoja praktinio prisitaikymo gebėjimų, o kai kurios sielos ligos, nuo depresijos iki šizofrenijos, gana pagrįstai laikomos inteligentų ligomis.

Ne be išimčių, tačiau dažnai išskirtinio mąstymo žmonės kai kur nusimąsto. Bet tik dėl to, kad jų mąstymas peržengia vidutinio standarto ribas, kai kurie jų tampa genijais.

Atskiras klausimas – santykis tarp proto ir žinių. Dažnas mąstytojas taip užpildo savo protą savo paties mintimis, kad žinioms iš išorės pritrūksta vietos. Todėl dažnas mąstytojas – prastas mokinys.

Tomas Edisonas ir Albertas Einšteinas vaikystėje laikyti atsilikėliais, o Georgas Hėgelis savo genialiose teorijose darė tokių šiurkščių faktinių klaidų, kad nuolatos kritikuotas buvo priverstas tarti: jei mano teorijos prieštarauja faktams – tuo blogiau faktams.

Visgi protingas žmogus linkęs ieškoti žinių, o kuo daugiau žinai, tuo daugiau samprotauji. Protas ir žinios, be abejo, nėra tapatūs dalykai, bet daugeliu atvejų – susiję.

Tiesiog mąstytojas renkasi žinias, kurios jį domina, o kitas žinias tiesiog praleidžia pro šalį, žinodamas, kad visoms esamoms pasaulio žinioms sukaupti proto ištekliai ir gyvenimo trukmė – pernelyg riboti.

Deja, gana dažnas atvejis, kai žmogus, kaupiantis žinias iš autoritetingų šaltinių, pats stabdo savo mąstymą. Kam pačiam mąstyti, kai už tave tai daro dėstytojas, dvasininkas, žiniasklaida?

O kai žiniją uzurpuoja dezinformatoriai ir ideologiniai klastotojai, būtent pagal oponavimą tokiai žinijai galima atpažinti kritiškai, vadinasi – ir autentiškai mąstantį žmogų.

Dar kitas klausimas – proto santykis su dora. Sokratas manė, jog dorovinės ydos kyla iš išsilavinimo ir išminties trūkumo. Deja, daugelis šimtmečių po jo parodė gausybę atvejų, kai paprastas žmogus dorybėmis lenkia išsilavinusį ir intelektualų ciniką.

Tai net skatino savotišką „antiintelektualinę“ intelektualų srovę, iš kurios bene žymiausias buvo Žanas Žakas Ruso.

Neišsilavinusio žmogaus dorą galima kildinti iš autoriteto arba dogmos. Tokiu atveju žmogus išgirsta, kad vienaip elgtis yra dora, o kitaip – niekšinga, ir priima tai be jokių argumentų. Deja, autoritetai ir dogmos keičiasi.

Tai, kas vakar iš aukšto bokšto skelbta dora, šiandien jau gali būti vadinama niekšybe, ir atvirkščiai. Ir nuoširdus, paprastas žmogus pasuka klaidos keliu, paskui savo autoritetą ir jo skelbiamą dogmą.

Tikra, autentiška dora gali būti tik sąmoninga. O tai reiškia – suvokta ir pagrįsta. Kritinis požiūris į autoritetus ir dogmas – to sąlyga.

Aišku, galima klausti, kas svarbiau – intelektualinė ar moralinė dorybė. Jei pateiksime jas kaip alternatyvą, moralinė, žinoma, bus daug svarbesnė. Protingas šunsnukis gali pridaryti daugiau žalos, nei naivus, bet doras žmogelis. Bet tikrovėje moralinė ir intelektualinė dorybė lengvai konvertuojamos iš vienos į kitą.

Protingas žmogus, praturtinęs savo protą žiniomis, gali teisingiau skirti gėrį nuo blogio, o doram žmogui natūralu protauti, siekiant atskirti gėrį nuo blogio. Ne veltui kai kuriose kultūrose žodžiai „kvailys“, „piktadarys“ ir „bedievis“ laikyti beveik sinonimais.