Lietuvoje atkurtas dokumentas, nuo kurio prasidėjo mūsų valstybės istorija

Mūsų šalies valstybingumas istoriškai skaičiuojamas nuo 1009-ų metų. Būtent tuomet Lietuva, kaip savarankiška ir lengvai nepalaužiama žemė, paminėta viename svarbiausių viduramžių Europos kronikų šaltinių – Kvedlinburgo analuose.

Nuo šiol šio dokumento faksimilė taps prieinama kiekvienam lietuviui. Tokias faksimiles, bylojančias apie savo valstybingumo ištakas, pasaulyje turi vos kelios šalys – Jungtinė Karalystė ir Prancūzija.

Lietuva, kuri buvo rašoma kaip Lituae, minėtame dokumente minima kaip krikštytis atsisakanti Europos valstybė. Tekste pasakojama, kad šventasis Brunonas, vadinamas Bonifacu, arkivyskupas ir vienuolis, Rusios ir Lietuvos pasienyje buvo nužudytas pagonių.

Iš rašytinio šaltinio galima susidaryti įspūdį, kad lietuviai atrodė rimta, principinga, už save pakovoti galinti tauta, įsitikinusi faksimilės autorė Kamilė Kalibataitė.

Tačiau svarbiausia dokumento žinia – kad Lietuva jau buvo matoma Europoje politine, kultūrine ir dvasine prasme. Nors manoma, kad mūsų valstybė galėjo būti paminėta ir anksčiau, tai patvirtinančių šaltinių nėra.

Beje, iki mūsų dienų neišliko ir Kvedlinburgo analų originalas – Vokietijoje, Drezdene, saugomas vienintelis XVI a. vienuolių ranka perrašytas nuorašas. Jei ne sprendimas perrašyti dokumentą, šiandien neturėtume ir šio įrodymo – Lietuva būtų laikoma labai jauna valstybe.

Kaip gimė faksimilės sumanymas

Faksimilės atkūrimą, bendradarbiaudamas su Saksonijos žemės archyvais ir Drezdeno universiteto biblioteka, rengė Vilniaus LITUA Rotary klubas, savo pavadinimui pasirinkęs būtent Kvedlinburgo analuose užfiksuotą Lietuvos pavadinimą.

„Norėjome, kad Lietuva apie savo istorijos pradžią galėtų ne tik skaityti vadovėliuose, bet ir pamatyti. Kad tai būtų ne abstrakti data, o tikras, gyvas dokumentas“, – sako projekto sumanytojai.

Pasak klubo bendraįkūrėjo ir prezidento Mykolo Sabaičio, dabartinėje kasdienybėje netrūksta negatyvumo, nors pati Lietuva, jo manymu, išgyvena aukso amžių. Todėl, jo teigimu, svarbu stabtelėti, atsigręžti į praeitį ir pasididžiuoti tuo, kas esame.

„Negalime visą laiką susitelkti tik į neigiamą foną. Turime ir kuo didžiuotis. Todėl matome didelę prasmę atkurti tautos identitetui svarbų dokumentą, nuo kurio prasidėjo rašytinė Lietuvos istorija ir kuris Lietuvą padarė matomą Europai. Mane asmeniškai nustebino, kad iki šiol neturėjome jo faksimilės.

Kadangi esame ir verslininkų klubas, jaučiame atsakomybę atiduoti duoklę Lietuvai, kurioje gyvename, dirbame ir uždirbame, padovanodami šį dokumentą savo šaliai“, – teigia pašnekovas.

Kas yra faksimilė

Faksimilė – savotiškas leidybos būdas, kai senovinis leidinys atkuriamas taip, kad paėmęs jį į rankas žmogus neatskirtų, ar tai originalas, ar kopija.

Tai daug žinių ir kūrybingumo reikalaujantis darbas: atkuriama viršelio oda, formatas, tekstūra, spauda, rašalas, netgi popierius, kuris pasendinamas, kad leidinys kuo tiksliau atitiktų dabartinę originalo būklę. Didelis iššūkis – rankų darbą, kuris neatsiejamas nuo faksimilės kūrimo, derinti su šiuolaikine įranga, sukurta industrializacijai.

„Taip gauname knygą, kuri atrodo autentiškai, dvelkia senove, bet iš tiesų pagaminta prieš savaitę. Todėl tai labai brangi sritis. Jei įprastoje leidyboje žaliavos sudaro apie pusę savikainos, faksimilių atveju ši dalis išauga šimtus kartų“, – pasakojo K. Kalibataitė, viena iš 25 pasaulyje ir vienintelė Lietuvoje faksimilių žinovė.

Nors Lietuvoje ši sritis menkai išplėtota, kitose išsivysčiusiose valstybėse – Jungtinėje Karalystėje, Vokietijoje, Šveicarijoje, Italijoje, Ispanijoje ar Japonijoje – išskirtiniai rašytinio paveldo leidiniai atkuriami jau daugiau nei šimtmetį. Ten šį procesą dažniausiai rengia ne privatus verslas, klubai ar geradariai, o pati valstybė.

„Problema ta, kad daugybė originalių knygų ar žemėlapių buvo išvogti, sunaikinti per karus arba atsidūrė privačiuose rinkiniuose, todėl neprieinami nei tyrėjams, nei plačiajai visuomenei.

Ir Lietuvoje iš bibliotekos buvo išnešta vertingų artefaktų. Jei dokumentą, formavusį mūsų tautos identitetą, turime tik vieną ir jis sunaikinamas ar pavagiamas, netenkame galimybės turėti pirmą spausdintą lietuvišką knygą, pirmą Lietuvos žemėlapį ar kitą valstybei svarbų dokumentą. Būtent todėl labai  svarbu turėti jų originalias kopijas – faksimiles“, – svarstė pašnekovė.

Stabtelėti, kad prisimintume, kas esame

Pasak K. Kalibataitės, faksimilė leidžia originaliam leidiniui tapti prieinamu kiekvienam. Turėdami galimybę susipažinti su valstybės rašytiniu paveldu, jį pamatyti, paimti į rankas ir pavartyti, stabtelime, šiek tiek atsitraukiame nuo šiuolaikinio tempo ir susimąstome apie šalies istoriją bei pastangas, kurias protėviai įdėjo į lietuvybės išsaugojimą.

„Gražios istorinės akimirkos sustabdymas – viena iš faksimilės misijų“, – teigė žinovė.

Nors šiuolaikiniam žmogui rašytinis paveldas gali neatrodyti svarbus, iš istorinės perspektyvos, pašnekovės nuomone, jis formavo mus kaip tautą, stiprino kultūrinį identitetą ir kalbą. „Tai maža smulkmena, kurią atėmus prieš 300 metų, nebežinau, ar mudvi dabar kalbėtume lietuviškai“, – sakė ji.

Pasak jos, kaip žmogui svarbus genealoginis medis, taip ir valstybei svarbu matyti savo istorijos ištakas, nuo kurių prasideda jos valstybingumas. Faksimilės autorei pritaria ir M. Sabaitis, Kvedlinburgo analų faksimilės prasmę matantis tiek stiprinant patriotiškumo jausmą, tiek kviečiant susimąstyti apie valstybės istoriją ir ja pasididžiuoti.

150 faksimilių pasklis po Lietuvą

„Iš viso padaryta 150 faksimilių egzempliorių. Po vieną gavo kiekvienas klubo narys ir galės padovanoti savo mokyklai, kurią baigė. Taip šis istorinis dokumentas taps prieinamas daugybei moksleivių.

Likusias kopijas planuojame perduoti muziejams, kelioms bibliotekoms. Mums svarbu, kad faksimilės būtų rodomos kuo daugiau organizacijų, bibliotekų ir švietimo įstaigų, nes per jas pasieks daugiau žmonių“, – pasakojo M. Sabaitis.

Viena faksimilė buvo padovanota Vilniaus universitetui. Pasak šios aukštojo mokslo įstaigos rektoriaus prof. Rimvydo Petrausko, Kvedlinburgo analai yra unikalus Lietuvos istorijos šaltinis, liudijantis Lietuvos atradimą to meto Europoje ir lietuviškos gentinės politinės bendruomenės tapsmą.

„Faksimilė yra reikšmingas mūsų istorinio paveldo rašytinis simbolis“, – teigė R. Petrauskas.

Faksimilių skaičius, M. Sabaičio teigimu, pasirinktas neatsitiktinai – jis atitinka prieinamumo algoritmus. Atsižvelgiant į Lietuvos populiacijos dydį, 150 dokumento egzempliorių užtikrins, kad gyventojai turės galimybę pamatyti ne paprastą kopiją, o pavartyti faksimilę su maksimaliai autentiškai atkurtu popieriumi, spauda ir įrišimu.

Didžiausias galimas faksimilių skaičius pasaulyje, atsižvelgiant į dideles populiacijas, gali siekti 900 egzempliorių – daugiau jų niekada negaminama.

„Ir, žinoma, mus, kaip kiek ribojo finansai – kiekviena faksimilė gaminama atskirai, jai pagaminti reikia daug rankų darbo“, – teigė M. Sabaitis pridurdamas, kad tokias iniciatyvas klubas įgyvendina savanoriškai iš asmeninių narių lėšų.

Faksimilė tarsi sujungia dvi datas – 1009-uosius, kai Lietuvos pavadinimas pirmą kartą buvo užrašytas, ir 1990-uosius, kai jis ištartas kaip laisvos valstybės pavadinimas.