M. Kundrotas. Lietuvos himno dekonstrukcija liberalo akimis

Daktaro Vinco Kudirkos sukurta Tautiška giesmė – vis dar oficialus Lietuvos himnas. Oficialiomis progomis jį gieda ir konservatoriai, ir socialistai, ir liberalai. Nemokantys giedoti bent jau žiopčioja. Ar mažų mažiausiai – klausosi pasitempę. O koks šio himno žodžių santykis su darbais? Liberalizmo ideologijai vis labiau įsigalint visame sisteminių partijų spektre – nuo besivadinančių konservatoriais iki apsiskelbusių socialistais – verta tai panagrinėti.

„Lietuva, Tėvyne mūsų…“ Šis himno fragmentas liberaliųjų partijų veiksmuose dekonstruojamas trigubai. Pirmiausiai tai Lietuva jų požiūriu jau nėra pagrindinė Tėvynė. Tėvynė – Europa, konkrečiau – Europos Sąjunga, kurios teisinės normos – aukščiau už Lietuvos įstatymus arba į juos perkeliamos. Save gerbiantis liberalas privalo tapatintis su Europos Sąjunga pirmiau, nei su Lietuva.

Antra vertus pati Europos Sąjunga – tiktai tarpinė stotelė kelyje į suvienytą ir suvienodintą pasaulį. Dvigubos ir daugybinės pilietybės siekiai, nors kolei kas ir atmesti daugumos Lietuvos piliečių, bet tebegyvi liberaliųjų partijų darbotvarkėje, reiškia, kad lietuviui Tėvynė gali būti bet kur, kur tiktai gera gyventi. Net ir už vandenynų. Lietuva – lietuviams? Ne. Pasaulis – žmonėms. Pagaliau, pati Lietuva pagal šią darbotvarkę jau nėra išskirtinai Lietuvos senbuvių Tėvynė, ji tampa Tėvyne bet kam iš bet kur.

„Tu didvyrių žeme…“ Ar Lietuva – vis dar didvyrių žemė? Nieko panašaus. Liberaliajame diskurse ji – menkystų ir net niekšų žemė. Lietuvos istorijos pasakojimas prasideda ir baigiasi holokaustu. Jei čia dar esama didvyrių, tai tik žydų gelbėtojai, bet jie nublanksta prieš gerokai menkesnes žydšaudžių pajėgas. Lietuviai privalo jausti amžiną kaltę dėl saujelės išgamų, kaip vokiečiai – dėl nacių, anglai – dėl kolonizatorių ar amerikiečiai – dėl rasistų ir vergvaldžių.

„Iš praeities Tavo sūnūs te stiprybę semia…“ Tiesą sakant, liberalų pasaulėžiūroje praeitis – bevertė. Reikšmę turi tik dabartis ir labai miglotoje perspektyvoje – ateitis. Praeities pamokos, istorinis tęstinumas, tradicija šioje pasaulėžiūroje – tiktai prietarai, balastas, inkaras, trukdantis judėti į priekį. Nieko nėra pastovaus, išskyrus nuolatinę kaitą. Kas bus rytoj – mažai svarbu, nes rytoj šiandiena taip pat jau bus tiktai praeitis. Rytojus pats už save pasirūpins.

„Tegul Tavo vaikai eina vien takais dorybės…“ Liberalų požiūriu praktiškai visos dorybės – reliatyvios. Kiekvienas pats sau nusistato, kas jam dora. Vienintelė liberalams prideranti dorybė – tai tolerancija bet kokiam gyvenimo būdui, jei tik jis – laisvai pasirenkamas, o vienintelė yda – prieštaravimas tokiam reliatyvistiniam požiūriui.

„Tegul dirba Tavo naudai ir žmonių gėrybei…“ Liberalaus pasaulio žmogus – tobulas egoistas. Jis pirmiausiai dirba savo naudai ir gėrybei. Čia – mažai, kas naujo, nes daugelis žmonių visais laikais būdavo savanaudžiai. Skirtumas tas, kad liberalai tai pavertė norma. 

„Tegul saulė Lietuvoj tamsumas prašalina, ir šviesa, ir tiesa mūs žingsnius telydi…“ Šviesa ir tiesa liberalų supratimu vėlgi – reliatyvios. Paradoksalu, bet šis reliatyvizmas tampa vienintele ir visiems privaloma norma. Vienintelė tiesa yra ta, kad jos nėra. Bet tai, kad jos nėra – privaloma tiesa. Vargas tiems, kurie tuo suabejoja, tokių gali laukti bauda, kalėjimas ar mažų mažiausiai – išstūmimas į paribius bei savanoriška ar priverstinė tremtis.

„Tegul meilė Lietuvos dega mūsų širdyse…“ Ką reiškia meilė sistemoje, kurioje žmogus pirmiausiai gyvena sau ir dėl savęs? O jeigu jis dar gali mylėti ką nors už savojo „Aš“ ribų, tai negali būti kokia nors etninė ar teritorinė Tėvynė. Tai – sistema, gerasis šeimininkas, kuris sudaro sąlygas gyventi sau ir dėl savęs. Šį šeimininką mylėti privaloma. Liberalai, akcentuodami teises ir laisves, palieka vienintelę teisę ir laisvę – kiekvienam būti liberalu.

„Vardan tos Lietuvos vienybė težydi…“ Iš tiesų žodis „vienybė“ liberalams apskritai kelia alergiją, nes apeliuoja į savojo „Aš“ aukojimą ar bent apribojimą. Bet yra viena vienybė, kuri taip pat privaloma – visiems, ar pasivadinusiems konservatoriais, ar socialistais, ar kitais vardais, išpažinti ir įgyvendinti liberaliosios „demokratijos“ vertybes. Neliberali demokratija lieka už leistino pasirinkimo ribų. Lietuva? Kuo čia dėta Lietuva? Ji dabar – tiktai teritorija, kurioje gyvena individų sankaupa, kurios dauguma atsitiktinai tebekalba lietuvių kalba.

Tauta ir Tėvynė, kaip tarpinės grandys tarp žmogaus asmens ir pasaulio / žmonijos, liberalioje sistemoje tiesiog paneigiamos ir metamos į šiukšlyną. Ten pat patenka ir visos Tautiškos giesmės idėjos. O jei taip – ar liberalioje sistemoje dar lieka prasmės šiam himnui? Ko gero, šiandienos Lietuvai lieka tik du nuoseklūs pasirinkimai. Arba atsižadėti Tautiškosios giesmės, arba liberalios sistemos.