M. Kundrotas. Liberalmarksizmo sąvoka – vieno asmens apologetika ar objektyvi tikrovė?

Jau kelinti metai, kaip po Lietuvą klaidžioja šmėkla. Šįsyk – liberalmarksizmo šmėkla. Šia sąvoka apibūdinamas šiuolaikinis liberalizmas, siekiantis vis platesnės ir gilesnės emancipacijos, lietuviškai tariant – „išlaisvinimo“, dažnu atveju rašytino tiktai kabutėse.

Tiesa ta, jog tokie marksizmo autoriai, kaip Antonijas Gramšis (Antonio Gramsci), Djordis Lukačas (György Lukács), o vėliau – visa Frankfurto mokykla vertė klasikinį marksizmą į modernesnę kalbą ir sudarė ideologinę bazę tam, kam šiandien atstovauja tiek liberaliosios, tiek ir kairiosios partijos. Klasikinis marksizmas pirmiausiai kalbėjo apie darbininkų – proletariato – išlaisvinimą iš kapitalistų, supraskime – engėjų.

Laikui bėgant kristalizavosi skirtingos marksizmo interpretacijos. Leninizmas ir iš jo kilusios marksizmo srovės socialinio perversmo baze laikė pramonės darbininkus, o maoizmas ir jo sekėjai – valstietiją. Trockizmas akcentavo pasaulinę revoliuciją, stalinizmas ir maoizmas kvietė pradėti nuo konkrečios šalies, taigi, trockistai liko ištikimi marksizmo papročiui kosmopolitai, o stalinistai ir maoistai pasuko imperinio patriotizmo keliu. Laikui bėgant radosi netgi tautinio marksizmo pavyzdžių, kaip Ho Ši Minas (Hồ Chí Minh) ar Abdula Očalanas (Abdullah Öcalan).

Gramšio, D. Lukačo ir Frankfurto mokyklos idėjos paklojo pamatus tam, kas praminta „Naująja kaire“. Čia marksistinė ideologija, pirmiausiai skirta ekonominėms formuotėms, pritaikyta kultūrai. Emancipuotinomis grupėmis tapo homoseksualai, migrantai ir kitos kultūrinės kategorijos, užėmusios tiek miestų, tiek ir kaimų proletariato vietą. Jokia paslaptis, jog vis didesnį atvirumą tiek lytinei, tiek tautinei egzotikai propaguoja nūdienos liberalai, kartu su kairiaisiais. Tik ar tai leidžia kalbėti apie liberalmarksizmo sąvoką be tam tikrų patikslinimų?

Pirmiausia, paties Karlo Markso (Karl Marx) ir klasikinių jo sekėjų leikmotyvas buvo ekonomika. Ekonomika jų požiūriu sudaro civilizacijos bazę, o kultūra – tiktai antstatą. Tai – viena esminių skirčių tarp kairės ir dešinės, nes dešinė jau nuo Edmundo Berko (Edmund Burke) pirmenybę ekonomikos ir kultūros diadoje skiria būtent kultūrai. Viena, kas jungia klasikinę ir naująją kairę, tai emancipacijos siekis – ką nors nuo ko nors išlaisvinti, kažką su kažkuo sulyginti, o optimaliu jiems atveju – ir sukeisti vietomis pagal principą: kas buvo nieks, tas bus viskuo.

Vis dėlto, kalbant visiškai objektyviai, bešališkai, jau pats ekonominės emancipacijos keitimas kultūrine emancipacija yra bazinės marksizmo ideologijos atsisakymas. Kultūrinė emancipacija klasikiniame marksizme, geriausiu atveju, galėjo eiti ir kartais eidavo kartu su ekonomine, bet ne vietoje jos. Todėl naujoji kairė iš esmės yra kitos prigimties, nei klasikinis marksizmas.

Šią prigimtį galime rasti liberalizmo klasikų Džeremio Bentamo (Jeremy Bentham) ir ypač – Džono Stiuarto Milio (John Stuart Mill) mintyse. Jei liberalizmo tėvu laikomas Džonas Lokas (John Locke) visuomenę, valstybę ir valdžią kildino iš laisvų asmenų susitarimo, tai Dž. Bentamas ir Dž. Stiuartas Milis pačią laisvę kildino iš atsiribojimo nuo valdžios ir visuomenės normų. Šie autoriai akcentavo kiekvieno asmens teisę pačiam būti visų vertybių matu, nors Dž. Stiuartas Milis dar pripažino dorovės normas, tik manė, kad kiekvienas jas gali ir turi atrasti pats.

Dabartiniai liberalai žengia kiek toliau. Dabar kiekvieno asmens teisę būti vertybių matu jau privalo pripažinti, gerbti ir priimti kiekvienas. Dž. Stiuartas Milis pritarė, kad kai kurie asmenys už savo elgesį gali būti smerkiami, tik be įstatymo galios. Šiuolaikiniai liberalai smerkimą kriminalizuoja, palikdami vienintelę išimtį – teisę ir prievolę smerkti smerkiančiuosius. Jei asmuo praktikuoja iškreiptą seksą, valgo svetimą duoną ar net išduoda savo tėvynę, tai jis – teisus, o kalti jį smerkiantys asmenys.

Šiuolaikinis liberalizmas išties panašus į marksizmą siekiu kontroliuoti ir diktuoti, kas klasikiniams liberalams atrodė veikiau blogu, nei geru dalyku. Bet šiuolaikinio liberalizmo deviacijas galima išvesti iš paties liberalizmo, bent jau nuo Dž. Bentamo ir Dž. Stiuarto Milio. Šie autoriai daug mąstė apie asmens išlaisvinimą nuo valdžios ir visuomenės konjunktūrų, bet vargu, ar susimąstė, kas bus, kai patys liberalai taps slegiančia politine ir ideologine sistema. Šiandien tenka ginti asmens laisvę būti kuo nors kitu, nei liberalu. Tai išėjo už jų patirties ir mąstymo rėmų.

Tai, kas vadinama liberalmarksizmu, yra tiesiog toliau pažengęs klasikinis liberalizmas. Nuo laisvės asmeniui būti viso ko matu pereita prie pareigos pripažinti šią laisvę ir laisvės tai neigti smerkimo. Nuoseklus žingsnis, nors ir atveriantis vidinį liberalizmo prieštaravimą. Tad iš kurgi Lietuvoje kyla šiuolaikinė liberalmarksizmo sąvoka?

Ją labiausiai platina profesoriaus Vytauto Radžvilo komanda, o iš jos šį terminą perima ir kai kurios kitos šiuolaikinių dešiniųjų grupės. Nesunku įžvelgti pirminį motyvą: atskirti klasikinį liberalizmą nuo šiuolaikinio, pastarąjį susiejant su Lietuvoje vis dar smerkiamu marksizmu. O kam to reikia? V. Radžvilo atveju – aišku, kam. Šis asmuo stovėjo prie Liberalų sąjungos ištakų ir buvo pirmasis jos pirmininkas. Todėl dabar, pasirinkus konservatyvaus, o gal net – kraštutinio dešiniojo vaidmenį reikia kaip nors pateisinti savo ligtolinę tapatybę ir veiklą.

Radžvilas – ne iš tų žmonių, kuriems būtų lengva pasakyti: klydau. O jo sekėjai – ne tie žmonės, kurie galėtų pripažinti, kad jų lyderis kuo nors prisidėjo prie to, ką jie patys laiko blogiu. Todėl reikia atskirti „teisingąjį“ liberalizmą nuo bjauriojo liberalmarksizmo, su atsivėrimu homoseksualams ir migrantams, su despotiška diktatūra viešam ir net privačiam gyvenimui.

Reziumuojant liberalmarksizmas – puiki ir vartotina sąvoka politinėje ir ideologinėje kovoje, siekiant nuspalvinti šiuolaikinį liberalizmą daugumai lietuvių atgrasia sovietine spalva. Bet tai – labai abejotina sąvoka politinėje analizėje ar objektyvioje diskusijoje. Vartojant šią sąvoką reikia patikslinti, jog vadinamasis liberalmarksizmas iš tiesų turi tiek liberalizmo, tiek marksizmo bruožų, bet yra žymių skirtumų su tikruoju marksizmu ir žymių sąsajų su klasikiniu liberalizmu.

Tik taip prieisime aiškumo ir tikslumo, būtinų garbingam šio reiškinio aptarimui.