Vėlyvaisiais sovietų laikais buvo įprasta praktika susidoroti su laisvės kovotojais ir kitaminčiais – uždaryti juos į psichiatrines ligonines. Jos iš dalies pakeitė įprastus lagerius Sibire ir kitose atkampiose Sovietų Sojūzo vietovėse. Ši praktika turėjo tam tikrą vidinę logiką. Sovietų santvarka ir sovietų valstybė – tobuliausia ir geriausia, ką galima sukurti. O jei taip, prieštarauti joms galėjo tiktai piktavaliai arba psichiniai ligoniai.
Prieš devynerius ar dešimtį metų vienas psichiatras, labiau žinomas kaip politikas, priklausantis sparčiai liberalėjančiai, bet konservatorių vardą prisiėmusiai partijai, pasisakė apie Nepriklausomybės maršus, kovo 11-osios eitynes. Pasak jo tokiuose renginiuose dalyvauja ir šūkius „Lietuva – lietuviams“ gali skelbti tiktai psichiškai ligoti asmenys. Per nugarą nubėgo šaltukas. Sovietai grįžta? Žmogus su pripažintu psichiatro autoritetu jį naudoja politiniais motyvais, siedamas ideologijas su psichologinėmis savybėmis. Kitaminčius – į „durnynus“?
Tarp tokių „ligonių“ – Nepriklausomybės akto signatarai Romualdas Ozolas, Kazimieras Uoka, Algirdas Patackas, Sąjūdžio iniciatyvinės grupės narys ir psichiatras Gintaras Songaila. Kiek mažai tereikia pripažinti žmogų bepročiu ar pamišėliu – užtenka identifikuoti jo ideologiją, priešingą sovietų – atsiprašau – liberalų ideologijai. Taip grįžtama prie psichiatrijos mokslo klastojimo, represyvaus, totaliai subjektyvizuoto ir ideologizuoto pasaulėvaizdžio.
Yra ir daugiau pavyzdžių. Ar teko girdėti sąvoką: homofobija? Ši sąvoka šiandien taikoma visiems prieštaraujantiems vienam ar kitam homoseksualistų judėjimo reikalavimui, nuo santuokos teisės iki teisės įsivaikinti ir pagal savo paveikslą ugdyti vaikus. Net objektyvi informacija, kad kai kurie homoseksualistai vaikus naudoja kaip mėsą savo orgijoms, priskiriama homofobijos kategorijai. Žinia, kad fobija yra liga, o ligas reikia gydyti.
Vargu, ar patys homofobijos sąvokos konstruotojai supranta, kokį džiną paleido iš butelio. Įkandin šios sąvokos eina tokios sąvokos, kaip judofobija, islamofobija, rusofobija… Vargu, ar verta neigti tikimybę, kad kai kurie žmonės jaučia instinktyvią antipatiją kitoms tautoms arba religijoms, ir kad tokia antipatija gali būti liguista. Bet šiandien po šiomis sąvokomis galima pakišti bet ką. Nepritari, kad žydų tauta vienintelė iš visų tautų turi teisę į savo nacionalizmą? Esi judofobas. Nepritari, kad Europos šalyse kurtųsi bendruomenės su šarijos teise? Islamofobas. Nepritari Rusijos invazijai į svetimas šalis ir savo tautų engimui? Rusofobas.
Žinia, kad homofobijos sąvoką labiausiai platina taip vadinamo vakarietiško, liberalaus pasaulėvaizdžio atstovai, kurie mažiausiai norėtų sietis su Rusijos despotija, kurioje homoseksualistų „teisių“, švelniai tariant, mažai težiūrima. Ir štai jiems saldainiukas: rusofobijos sąvoka. Ar patinka? Yra posakis: kaip šauksi, taip ir atsilieps. Jeigu prieštaravimas homoseksualistų reikalavimams gali būti kvalifikuojamas kaip psichinė liga, kas užgins tokią pačią kvalifikaciją prieštaravimams dėl Rusijos valstybės ir jos valdžios veiksmų?
Blogiausia tai, kad panašių etikečių jau sunku išvengti. Džinas paleistas. Vienintelė išeitis – tai kvalifikuotas psichiatrų, kultūrologų, politologų konsiliumas, kuriame būtų apibrėžtas šių sąvokų turinys. Ir tai liktų abejonių, nes tikėtinas visų šių sričių specialistų subjektyvumas. Jei žmogus į visus klausimus atsako teiginiais, kad puola rusai, musulmonai, žydai ar homoseksualistai, tai jau tikėtina liga. Bet jei prieštaraujama vienam ar kitam tam tikros grupės reikalavimui ar teiginiui, tai yra tiesiog pozicija. Vargu, ar turinti ką bendro su psichine būkle.
Manipuliacija psichiatrija – galingas ginklas. Sovietai tai puikiai suvokė. Paskelbk vieną ar kitą poziciją psichine liga ir diskusija baigiasi. Taip užmušami bet kokie argumentai, užmušamas intelektualinis gyvenimas, užmušama intelektualinė ir moralinė laisvė. Kam diskutuoti su bepročiu? Juk viskas ir taip aišku. Tai žymi intelektualinę tinginystę, intelektualinį bailumą ir moralinį bejėgiškumą. Užuot garbingai diskutavus ir pateikus kontrargumentus oponentas tiesiog nurašomas į pamišėlių kategoriją, taip išvengiant pareigos mąstyti.
Artėja prezidento rinkimai. Gal vienas iš naujo valstybės vadovo žingsnių galėtų būti sovietinio manipuliavimo psichologinėmis sąvokomis uždraudimas? Būtų drąsus žingsnis. Be abejo, reikalaujantis gilesnės ir platesnės visuomeninės diskusijos. Visose srityse, taip pat ir politikoje, pasitaiko bepročių. Juos reikia atskirti nuo žmonių su kitokia nuomone. Politine, religine ar kultūrine. Beprotybę žymi pozicijos raiška, užsiciklinimas ties viena tema, diskusinių gebėjimų trūkumas, prastai motyvuota agresija. Ne pati pozicija. Netgi tarp Rusijos šalininkų ir homoseksualizmo plėtros aktyvistų gali būti ir sveikų, ir ligotų žmonių.
Atitinkamai ir tarp priešininkų. Priešiškumas kam nors gali būti sąlygotas labai racionalių argumentų, lygiai kaip ir fobijų. Atskirti šiuos dalykus turėtų kvalifikuoti, objektyvūs specialistai. Geriausia – iš skirtingų ideologinių stovyklų. Užteks ideologiją painioti su mokslu. Mokslo uždavinys – objektyvi analizė. Ne vienos ar kitos ideologijos aptarnavimas. Grąžinkime į viešąjį gyvenimą laisvę, įvairovę ir diskusiją.
Sovietų santvarka žlugo. Belieka išsilaisvinti iš jos reliktų, iš gėdingos inercijos, iš totalitarinio ir okupacinio režimo padarinių.
Mariau, žinom, na ne, – greičiau nuvokiam, bet nežinom kodėl (nes nuovoka ir žinia, ar kaip čia vos ne žinystė paties:
atskirų daržų gyventojos) tiek nuožmaus ant lietuviško Žodžio (dėkui die, kad dar ne “prieš”Jį) svetimybinio savižudiškosios kalbažudystės RAUGO. Kas gi siekiama (be žinystiškumo) tuo atkakliausiu kviešinimusi aplinkos
…nulietuvinant visa IŠ SAVĘS, kodėl t i e k vengiama Žodžio, Sąvokos, Minties dėlionės, – savu, aiškiu ir šventu
Žodžiu lietuviškuoju. Antraštėje atsakas? Abejotina, nesate tiek “nupuolęs”, kad griaut gviežtumėtės po savim
pamatą.
Tad taisykitės, – taip, – vartoseną savos i š r a i š k o s mums (kaip kokiam nevykėliui “perbėgomis” iš užuodangų
svetimkalbystinių slapstinėjantis …regis iš gryno tingulio tai, 🙂 vien išmetinėjant) Žodžių kalbos labos savos turiniu įturtinant; nes dabar grynų gryniausia šašbaudyste, ar netgi naują naujadarą pavartosiu – “šašbaudyne” savų žinių šviesulį apdorojat p a a p r e n g i n ė j a n t svetimžodystinių belekokizmų srautais – lyg į šunsvogunį užlukštenant.
Taigi raugui (su priedais iš s v e t u r) ant kalbos jau ne metas. Tikrai. Juk ne sovietmetynas (nors padaras to …dar juntamas ir Estijos “orą karpančiųjų” įtakomis sargus sovietyno saugant pūvančius ir nesupūvančius lygiai viešai nuo 1924 m. ant aikščių “išstatytus”), ir mumija tapačia – be gyvybės, be kalbos – juk tapt nesirengiat gerbiamasis Tamsta.
Kundrotas teisus. Dar isigali nauja fobija kai rektorius skundzia studenta. Geda skaityti kad Zukauskas taip zemai smulo. Net sovietu laikais garbingas rektorius Kubilius uztardavo studenta. Kazin kokia diagnoze siam rektoriui? Garbe studentui Vytautui
Siūlau įvesti dar vieną terminą – debilofobija ir taikyti jį mūsų visažiniams ir niekada neklystantiems valdžiažmogiams.?
Manau, jog iš dalies kaltas visuotinis įsitikinimas, jog jei esi ne toks kaip kiti, kaip dauguma – esi nenormalus. O ne normalus – pavojingas. Todėl kitaminčius taip lengva demonizuoti.
Ir šios praktikos tikrai nebūs atsisakyta.
“Manipuliacija psichiatrija – galingas ginklas. Sovietai tai puikiai suvokė. Paskelbk vieną ar kitą poziciją psichine liga ir diskusija baigiasi. Taip užmušami bet kokie argumentai, užmušamas intelektualinis gyvenimas, užmušama intelektualinė ir moralinė laisvė. Kam diskutuoti su bepročiu? Juk viskas ir taip aišku. Tai žymi intelektualinę tinginystę, intelektualinį bailumą ir moralinį bejėgiškumą. Užuot garbingai diskutavus ir pateikus kontrargumentus oponentas tiesiog nurašomas į pamišėlių kategoriją, taip išvengiant pareigos mąstyti.”
Pataikyta tiesiai i desimtuka.