M. Kundrotas. Fašizmo ir bolševizmo genetika

Tiek fašizmas, tiek bolševizmas šiuolaikiniame Vakarų pasaulyje – veikiau keiksmažodžiai, kuriais kairiosios ir dešiniosios politinės srovės vadina savo oponentus, nei oficialūs kokių nors reikšmingesnių politinių veikėjų ar grupių įsivardijimai. Vis dėlto tiek fašizmas, tiek bolševizmas turi tam tikrų esminių principų, kuriuos galima atpažinti tiek iki istorinio šių ideologijų gimimo, tiek ir gerokai po atvirų jų formų pasitraukimo į praeitį. Tai – savotiška dvasinė genetika.

Fašizmas – tai disciplina, drausmė be ribų. Bolševizmas – tai emancipacija, išlaisvinimas be ribų. Tiek drausmė, tiek išlaisvinimas gali būti rašomi kabutėse, nes fašizme su įvairiomis jo modifikacijomis klestėjo galios savivalė, o bolševizme su jo variacijomis – totalitarinė vergovė, tačiau įvardytieji principai buvo raktiniai, su kuriais šios ideologinės srovės veržėsi į valdžią.

Bolševizmas, savo šaknimis besisiejantis jau su jakobinais, žadėjo laisvę. Jakobinai žadėjo išlaisvinti liaudį nuo aristokratinio elito viešpatavimo ir išnaudojimo, jų dvasiniai  palikuonys bolševikai atitinkamai – nuo buržuazinio elito viešpatavimo ir išnaudojimo. Pirmieji bolševikų emancipacijos objektai buvo proletariatas – darbininkai ir valstiečiai. Vėlesnės emancipacinės srovės pasigavo prispaustas tautines bei rasines grupes. Amerikoje tai buvo juodaodžiai, Europoje – žydai, o vėliau ir atvykėliai iš Trečiojo pasaulio.

Išlaisvinimo idėja ėjo kartu su lygybės idėja, taip pat paskelbta jau Prancūzijos revoliucijos, bet labiausiai ir nuosekliausiai išplėtota marksistų ir konkrečiai – bolševikų. Paradoksalu, bet lygybės siekta per skaldymą, supriešinant liaudį su elitu, vyraujančias tautines arba rasines grupes – su marginalizuotomis, ilgainiui atsirado netgi tokios sąvokos kaip pozityvi diskriminacija bei represyvi tolerancija.

Išlaisvinus ir sulyginus socialines, tautines bei rasines grupes emancipacinės ideologijos prasmė tarsi turėjo baigtis. Bet įvyko kitaip. Ši ideologija tapo save užvedančiu mechanizmu, egzistenciniu tam tikrų politinių srovių tapatybės turiniu, todėl nuosekliai imta ieškoti naujų objektų išlaisvinimui ir sulyginimui. Šalia svetimšalių tokiais objektais tapo lytinės egzotikos ir jos plėtros šalininkai, o galiausiai – ir vaikai.

Lygiagrečiai su laisvinamų objektų sąrašu plėtėsi tikrų ir tariamų vergovės formų sąrašas. Pirmiausiai vergove paskelbta socialinė hierarchija bei religija – „opiumas liaudžiai“. Kiek vėliau represyvia institucija paskelbta šeima. Jau pirmieji marksistai siekė išlaisvinti moteris iš vyrų autoriteto ir dominavimo socialinėje struktūroje, feminizmas nuo pat pradžių buvo glaudžiai susijęs su kairiosiomis politinėmis srovėmis ir konkrečiai – su bolševizmu. Paskiau prasidėjo lytinių egzotų išlaisvinimas nuo prigimtinės šeimos modelio monopolio, o po to – ir vaikų išlaisvinimas nuo tėvų autoriteto ir disciplinos.

Kur baigiasi moralūs ir logiški išlaisvinimo ir lygybės reikalavimai ir prasideda absurdas – atskiras klausimas. Net konservatyviausi sluoksniai šiandien pripažintų, kad lygios vyrų ir moterų teisės darbo rinkoje, politinėje veikloje ir socialinėje sistemoje apskritai – protingas ir teisingas principas. Kaip ir kiekvieno asmens galimybės siekti karjeros ir tobulėjimo laisvai nuo prigimtinių ar kitaip išoriškai sąlygotų socialinių hierarchijų. Galiausiai, kaip ir tautinių arba rasinių grupių atstovų lygybė toje pačioje istorinėje visuomenėje.

Klausimų kyla dėl beribės emancipacijos plėtros, pereinant į šeimos struktūros griovimą per natūralių tėvų ir vaikų santykių ardymą, lytinių perversijų skatinimą, taip pat – į tautinės visuomenės ir valstybės struktūros griovimą per atsivėrimą masinei svetimšalių imigracijai. Emancipacija savaime – nei geras, nei blogas principas, klausimas – kas ir iš ko emancipuojama. Dažnas principas gali būti geras tam tikrose ribose ir blogas, kai jos peržengiamos.

Fašizmas – istoriškai jaunesnis ideologinis reiškinys už bolševizmą ir gimė kaip reakcija į jį. Išlaisvinimui ir lygybei priešpriešinta drausmė ir vienybė. Draudimai bei ribojimai, išeinantys už egzistencinės būtinybės ir moralinio teisingumo ribų – toks pat fašizmo genas, kaip emancipacija – bolševizmo genas. Tiesa, kai gimė fašizmas, bolševizmas ir jam giminingos politinės srovės jau buvo atskleidusios savo totalitarinę prigimtį. Išlaisvinimas reikalavo revoliucijos, prievartos, o laisvės iškovojimų išsaugojimas – dar didesnės prievartos ir drausmės. Tam tikra prasme fašizmas nuosekliai išplaukė iš bolševizmo.

Nors šios ideologijos daug kuo skyrėsi, bet daug kur ir siejosi. Kai bolševikai deklaravo siekius išlaisvinti pavergtuosius ir pažemintuosius visuomenės sluoksnius, fašistai kalbėjo apie visuomenės sluoksnių vienybę, grindžiamą geležine drausme. Vis dėlto savo kelio pradžioje fašistai taip pat skelbė išlaisvinimą, nes jų nuomone tam tikri sluoksniai – kapitalistinė oligarchija ar aristokratinis elitas – iš tiesų engė kitus sluoksnius. Fašistus nuo bolševikų šiuo atžvilgiu skyrė tai, kad fašistams išlaisvinimas buvo veikiau priemonė, kelias į pusiausvyrą, bolševikai tuo tarpu atmetė bet kokią pusiausvyrą ir skelbė vienų sluoksnių pergalę prieš kitus.

Bolševikai pradėjo laisvės šūkiais, baigė priespauda. Fašistai akcentavo darną, bet į ją žengė per žemesniųjų sluoksnių emancipaciją ligtolinės aukštuomenės atžvilgiu. Abiem atvejais iš žemesniųjų visuomenės sluoksnių sukurti nauji elitai, pajungę likusias visuomenės mases. Abiem atvejais šie elitai viešpatavo tų pačių masių vardu. Fašizmas buvo tiesiog atviresnis, tiesiogiai skelbė elitarizmą, gi bolševizmas dangstėsi proletariato diktatūros iškaba.

Fašizmas su bolševizmu siejosi dviem būdais: kaip atsakas į jį arba kaip jo raidos užbaiga. Vienu atveju beribę emancipaciją siekta pažaboti beribe disciplina, kitu atveju disciplina išplaukė iš emancipacijos, siekiant įtvirtinti revoliucijos pergalę kaip amžiną status quo. Praktiškai visi fašistai revoliucijos etape spėjo pabūti bolševikais ir visi bolševikai, užėmę valdžią, tapo fašistais. Skyrėsi tik požiūris į hierarchiją: fašizmas liko atvirai elitarinis, bolševizmas skelbė egalitarizmą – lygybę ir lygiavą, nors jo vadai tapo lygesni už kitus.

Fašizme liaudis subordinuota elitui, moterys – vyrams, o kraštutiniais atvejais titulinė tauta stojo virš tautinių mažumų, pastarąsias, geriausiu atveju, marginalizuojant, blogiausiu – naikinant. Atskiras klausimas, ar hitlerinis nacizmas yra fašizmo forma, ar atskira ideologija, abiejų požiūrių šalininkai turi savų argumentų. Vis dėlto faktas, kad naciai atvirai sekė fašistais, kopijuodami tiek simboliką, tiek idėjinius principus. Jei naciai labiau akcentavo tautą bei rasę, o klasikiniai fašistai – valstybę, tai valdymo modeliai skyrėsi tiktai griežtumo lygiais.

Nacizmas – tiesiog nuoseklesnė fašizmo išraiška, papildyta išvirkščio nacionalizmo bei rasizmo principais, kai meilė savai tapatybei reiškėsi priešiškumu kitoms tapatybėms. Politinio gyvenimo kontrolę, įtvirtintą fašizmo, nacizmas perkėlė į visas viešo ir privataus gyvenimo sritis. Net šeimos gyvenimas reglamentuotas: kam su kuo tuoktis, kokie vaikai turi teisę gyventi, kaip juos reikia auklėti. Asmens ir bendruomenės autonomija praktiškai panaikinta fašistinio valstybės idealo vardan.

Fašistus su bolševikais siejo ir tai, kad savo tikslų ir vieni, ir kiti siekė jėga. Dialogą keitė prievarta. Klasikiniuose modeliuose ši jėga buvo atvira, fizinių revoliucijų bei represijų forma. Šiuolaikiniai bolševikai ir fašistai dangstosi demokratijos iškabomis, prievartą vykdydami politinėmis ir teisinėmis priemonėmis. Jų santvarkose santykinai mažai fizinio smurto, nors šioms jėgoms stiprėjant jis vėl reiškiasi vis dažniau. Bet paprastai, užuot naikinus oponentus fiziškai, jie šalinami politiškai ir socialiai: atimant jiems galimybę gauti darbą, išsilavinimą, socialinį ar politinį statusą, marginalizuojant ir paverčiant asocialais.

Istoriškai fašizmo sąvoka kilo iš žabų ryšulio pavadinimo, šis ryšulys simbolizavo vienybę. Kalbant apie bolševizmą, platesnis jo vardas – komunizmas – reiškia bendrystę. Abi šios giminingos sąvokos savaime skamba gražiai, bet peržengusios proto ir doros ribas jos užgožia žmogų, asmenį su sava tautine, religine, kultūrine, socialine ir politine tapatybe. Žmogus dingsta masėje, virš kurios kyla aukštesnės personos ir jų grupės.

XX-ajame amžiuje bolševizmas ėjo iš Rytų, fašizmas – iš Vakarų. XXI-ajame amžiuje susikeista vietomis. Rytuose – fašistinė Rusija, Vakaruose – bolševikinė Europos Sąjunga. Kremliaus režimas istorinio fašizmo pavyzdžiu diegia geležinę drausmę, deklaruodamas visuomenės vienybę, įkūnytą despotiškoje valstybėje ir vado – dučės, fiurerio – asmenyje. Briuselio režimas revoliuciniais užmojais vykdo migrantų ir lytinių egzotų emancipaciją, o kartu – vaikų emancipaciją iš tėvų, naikindamas šeimas, senbuves tautas ir tautines valstybes.

Abu režimai veikia gudriau, nei jų istoriniai pirmtakai. Abu deklaruoja esą demokratiniai. Tiesa, Kremliaus režimas skelbia specifinę, suverenią, taigi – savaip iškreiptą ir pritaikytą demokratiją. Priešingai, Briuselio režimas teigia atstovaujantis klasikinei, autentiškai demokratijai, dar daugiau – gausinantis, stiprinantis ir plėtojantis demokratines laisves ir teises. Deja, vis daugiau laisvių ir teisių tautinės, rasinės ir seksualinės „vaivorykštės“ atstovams diegiama peržengiant ir net sumindant visuomenės valią. Demokratija prieš visuomenės valią, primetama iš viršaus ir prievarta, visada reiškia tik viena: diktatūrą.

Lietuvos politinė sistema, nuo Valstiečių ir žaliųjų sąjungos iki Tėvynės sąjungos, turi tiek fašistinių, tiek bolševikinių bruožų. Kaip ir bolševikai, ši sistema siekia emancipuoti menamai prispaustas grupes, nuo lytinių egzotų iki vaikų. Nors šios grupės skirtingos pačia savo esme, jas abi siekiama emancipuoti nuo prigimtinės šeimos modelio ir jo disciplinos. Drauge pasirašinėjami paktai už masinę imigraciją, kad ateityje būtų galima emancipuoti minias perėjūnų vietinių gyventojų sąskaita. O kartu fašistiniu pavyzdžiu kepami vis nauji draudimai bei ribojimai, nuo vaikų mitybos iki suaugusiųjų poilsio srities.

Kai kuriais atvejais fašistinės ir bolševikinės intencijos susilieja į vieną visumą. Emancipuojant svetimšalius ir iškrypėlius vis labiau ribojama jų kritika, emancipuojant vaikus vis tironiškiau kišamasi į šeimų židinius ir tėvų auklėjimo metodikas. Revoliucinė emancipacija ir despotiška disciplina žengia kartu. Nors tai vargu, ar turėtų stebinti: abi šios ideologijos – revoliucinės ir kartu – despotiškos.

Pasipriešinti raudonai žydriems ir juodai rudiems kraštutinumams įmanoma tiktai blaivia, nuosaikia, subalansuota pozicija. Sveiku tautišku socialiniu konservatizmu. Jei norite – tautiniu centrizmu. Jame turėtų užtekti laisvės ten, kur ji atitinka sveiką protą ir doros dėsnius, o taip pat – drausmės ten, kur ji būtina. Prigimtinė tapatybė, asmens ir bendruomenės laisvė, visuomenės ir valstybės darna – vienas kitą papildantys principai. Papildantys ir atsveriantys.

Pusiausvyra – proto ir širdies sveikatos bruožas. O kraštutinumai – į kairę ar į dešinę – veda tik į susiskaldymą, vergovę ir susinaikinimą. Palikime tiek fašizmą, tiek bolševizmą ten, kur jiems abiems ir vieta – istorijos sąšlavyne.