K. Leončikas. Paroda „Užmiršti jotvingių kariai“ (IV)

Pirma dalis ČIA, antra dalis ČIA, trečia dalis ČIA.

Jotvingių kariniai veiksmai

Į istorijos puslapius jotvingiai pirmiausiai įsirašė kaip negailestingi raiti kariai. Puldami jie neretai įveikdavo kelis šimtus kilometrų nuo savo krašto, paimdavo grobį – vergus, brangenybes, net visas gyvulių bandas ir arklius. Jų reidai suintensyvėjo XII a. pabaigoje, o XIII a. buvo nukreipti daugiausia į lenkų ir Rusios žemes. Iš istorinių šaltinių žinome, kad jotvingiai niokojo, tarp kitko, Kujavų, Liublino ir Sandomežo kraštą, taip pat Haličo kunigaikštystės žemes. Kryžiuočių ordinui kovojant su prūsais, jotvingiai padėdavo savo giminaičiams, puldami tuo pat metu tolimus kryžiuočių teritorijos užkampius. Jų strategija rėmėsi staigiomis ir netikėtomis raitųjų dalinių atakomis, nukreiptomis į gilų priešo užnugarį. Jotvingiai vengė ilgų apsupčių, todėl sutikę stiprų pasipriešinimą, pasitraukdavo arba keisdavo antpuolio tikslą. Į atvirą mūšį lauke jie stodavo nenoriai. Po greitos ir kruvinos kovos, paėmę grobį ir belaisvius, greitai pasitraukdavo. Ši taktika priešo gretose sukeldavo sumaištį ir žymiai sulėtindavo vijimąsi.

XIII a. jotvingiai dažnai sudarydavo karines sutartis su giminingais lietuviais. Kartu rengdavo žygius į Rusią, Mazoviją, puldavo kryžiuočius. Jotvingiams pralaimėjus, lietuviai užėmė šiaurinę ir rytinę Jotvos dalį, o daugumą gyventojų perkėlė į savo teritorijos gilumą. Tokiu būdu kryžiuočių riteriams susidarė sunkiai įveikiama jotvingių žemės juosta, kurią ordinas pavadino Vildnis.

Šių ginkluotų reidų pasekmė buvo atsakomieji veiksmai, nukreipti prieš Jotvą. Kronikos užrašė kelis didžiulius Rusios ir lenkų valdovų karinius žygius, tarp jų ir bendrus, o vėliau daugelį kryžiuočių puolimų. Iš archeologinių radinių aiškėja, kad Šiurpilio gyvenamąjį kompleksą, ko gero, bus pasiekusi Rusios kunigaikščio Vladimiro Didžiojo, o vėliau jo sūnaus Jaroslavo Išmintingojo kariuomenė. Ginkluotieji žygiai dažniausiai buvo vykdomi žiemos metu, kai ledas sukaustydavo ežerus, balas ir pelkes, kurios sėkmingai saugojo Jotvą nuo priešų kitais metų laikais. Atakuojanti kariuomenė galėjo be sunkumų judėti per užšalusius ežerus ir balas, belapiai medžiai atskleisdavo jotvingių gynybinės sistemos detales. Puikiai apmokyti, sunkiai ginkluoti užpuolikų daliniai ieškojo būdų kuo greičiau susikauti atvirame lauke vos tik įsiveržus į priešo teritoriją. Tačiau jotvingiai vargino priešą nuolatinėmis pasalomis, sėkmingai išnaudodami natūralias gynybos sąlygas bei pačių statytus gynybinius įtvirtinimus (k 18–20p).

Jotvingių ir prūsų ginklai

Vikingų periode jotvingių kariai ginkluote ir kitokiu aprūpinimu iš esmės nesiskyrė nuo kaimyninių baltų genčių, taip pat ir nuo priešų: Rusios ir Mazovijos. Šaltiniuose pateiktą informaciją apie jotvingių raitelius patvirtino ir archeologiniai radiniai – balno kilpos, žąslai ir pentinai.

 Kryžiuočiai vertino prūsų karius kaip lygiaverčius priešus. XIII a. prūsai naudojo plokštelinius šarvus, šarvinius marškinius, turėjo šalmus, kovojo su kalavijais, kirviais, duriamosiomis ietimis. Dengdavosi skydais. Lengvai ginkluoti naudojo lankus.

Gausiausia ir įvairiausia ginkluotės radinių grupė iš Jotvos teritorijos yra strėlių antgaliai.

Paskutiniais metais atlikus Jotvos centrų planigrafinius tyrimus, gauta nepaprastai turtinga informacija apie ankstyvųjų viduramžių kario ginkluotę bei jo aprūpinimą kitais reikmenimis.

X ir XI a. prūsų karių elitas naudojo turtingai papuoštus, padengtus auksu ir sidabru, iškilaus kūgio formos šalmus. Tokius šalmus nešiojo tik įžymiausi kariai, tuo pabrėždami savo turtingumą ir aukštą statusą visuomenėje. Šie radiniai turi panašumų su radiniais, aptiktais Didžiosios Lenkijos ir Rusios teritorijoje. Tai vienas iš įrodymų, kad prūsų ryšiai su variagais buvę gana artimi.

Labai plačius baltų rinktinių karių (elito) kontaktus įrodo geležinės strėlės antgalis su viena šerpeta, rastas Netoje (Augustavo apskr.), datuojamas II m. e. amžiumi. Tai unikalus radinys pietrytiniame Baltijos jūros regione. Panašių radinių pasitaiko ir Skandinavijoje, pirmiausia pietinėje Norvegijoje.

Vikingų laikotarpio karių, priklausančių vadovaujančių grupei, apatinių kardų makšties apkaustus puošė sidabrinės arba paauksuotos plėšriųjų paukščių galvos. Panašių  radinių, kaip turtingiausios Latvijos ir Rusios kapų įkapės, pasitaiko labai retai. Jų buvimas jotvingių gynybinėje tvirtovėje gali patvirtinti gynybinės tvirtovės svarbą ir elitų kontaktų kryptį.

Ginkluotei pavaizduoti parodoje eksponuojamos šios nuotraukos:

1. Senovės mylėtojų „Pera Sudinoi“ (Jotvos sūnūs) draugijos nariai, dėvintys karinę aprangą ir apsiginklavę tos epochos ginklais.
2. Papuoštas šalmo apkaustas iš Šiurpilio piliakalnio kapavietės.
3. Šalmas, rastas Gross Friedrichsburge (Semba, dabar Kaliningrado priemiestis).
4. Šalmo apkaustas, papuoštas sidabru, iš 1 kapo Šiurpilio piliakalnio, užmautas ant iškilaus kūgio formos šalmo kopijos.
5. Šalmas iš Mokre (Ukraina).
6. Kardo, rasto Latvijos kapavietėje Krimuldas Liepenes, makšties apatinės dalies sidabrinis apkaustas.
7. Dviejų kardo makščių apatinės dalies apkaustų fragmentai, rasti Šiurpilio piliakalnio šlaite.

Jotvingių lokalinių elitų ir prūsų materialinė kultūra

Šiurpilio gyvenvietės archeologiniai tyrinėjimai įrodė nepaprastą jotvingių lokalinių elitų materialinės kultūros turtingumą. Rasta keliasdešimt tūkstančių molinių indų šukių, papuošalų, buities reikmenų, o net ginklų ir karių asmeninių daiktų fragmentų.

Sidabriniai daiktai Jotvoje buvo retenybė. Išimtį sudaro du sidabrinių daiktų depozitai, rasti Skomack Vielki (Elko apskr.). Vietovės pavadinimas siejamas su žymiausio jotvingių vado kovose prieš kryžiuočiais Skomanto gimine. Šie unikalūs radiniai, be abejonės, priklausė asmenims, turėjusiems aukštą statusą visuomenėje, galbūt net susijusiems su šia gimine.

Jotvingių krašte dažniau negu prūsų žemėse aptinkami radiniai su krikščioniškais simboliais. Galimas daiktas, kad krikščioniški motyvai prasiskverbdavo į jotvingių elitą. XIII a. vidurio šaltinyje „Descriptiones Terrarum“, galimai rašytame misionieriaus, pateiktas įdomus pranešimas apie jotvingius: „…lengvai priima krikštą, kadangi nuo lopšio buvo maitinami žindyvių krikščionių. Todėl tarp jų galėjome būti saugūs.“

Prūsų materialinei kultūrai buvo būdingos akmeninės antropomorfinės statulos – bobos. Šie atvaizdai dažnai turi ankstyvųjų viduramžių karių atributų, tokių kaip šalmas arba kalavijas. Naujausi atradimai rodo buvus šių skulptūrų kulto. Tai byloja apie išskirtinę karių reikšmę prūsų dvasinėje kultūroje.

Prūsijos kraštų registras ir žemėlapis

Dėl XIII a. Kryžiuočių ordino vykdytų karinių veiksmų, siekiant užgrobti prūsų teritoriją, pasirodė pirmieji šių žemių registrai. Galbūt jie atsirado 1231 m. Danijos karaliaus Valdemaro II (Libert Census Daniae) sąraše, pateiktame Čekijos karaliaus Otokaro II 1267 m. dokumente, taip pat 1336 m. Petro Dusburgiečio kronikoje ,,Chronicon Terrare Prussiae“.

Kasparas Henebergeris (Caspar Henneberger), remdamasis Petro Dusburgiečio kronika, 1576 m. parengė ir išleido didelį Prūsijos žemėlapį, kuriame tarp Prūsijos genčių pažymėjo ir Jotvą (Sūduvą). Jis savo žemėlapyje ištaisė klaidingą Prūsijos kunigaikštystės elitų įsitikinimą, kad Jotva yra į pietus nuo Sembos.

Beveik visi straipsnio tekstai yra prieinami parodos stenduose. Jie čia spausdinami gavus dr. Marcino Engelio (Marcin Engel) sutikimą, kuriam už tai esu labai dėkingas. Taip pat norėčiau padėkoti Suvalkų apygardos muziejaus direktoriui Juzefui Bžozovskiui (Józef Brzozowski) už leidimą spausdinti parodos medžiagą bei šio muziejaus darbuotojams už suteiktą pagalbą.

Paroda labai įdomi ir tikrai verta ją aplankyti.

Paaiškinimai

(k3p), (k6,7p) – taip žymimi tekstų puslapiai kataloge „Jaćwingowie. Zapomniani wojownicy“ („Užmiršti jotvingių kariai“), kuriuo naudojausi rašydamas straipsnį.

Vikingai – jūrininkai, kariai, plėšikai ir pirkliai, kurie nuo 793 iki 1066 m. vykdė karinius bei prekybinius jūrinius žygius. Švedų vikingai buvo vadinami variagais. Jie atliko reikšmingą vaidmenį formuojantis Novgorodo ir Kijevo Rusios valstybėms.

Planigrafija – tikslus žemės paviršiaus tyrimas, ieškant archeologinių paminklų.

 Ibrahim ibn Jakub (gimė apie 912 m., mirė po 966 m.) – sefardų (Ispanijos) žydas, Kordobos kalifo pasiuntinys, metraštininkas, keliautojas, pirklys.

Caspar Hanneberger (gimė 1529 m., mirė 1600 Karaliaučiuje) – vokiečių liuteronų dvasininkas, istorikas, kartografas, susijęs su Prūsijos kunigaikštyste.

Antropomorfizmas – dievybės įsivaizdavimas kaip panašaus į žmogų ir priskyrimas jam žmogui būdingų bruožų.

Ankstyvieji viduramžiai – epocha, Vakarų Europoje prasidėjusi po Romos imperijos žlugimo (476 m.), o Rytų Europoje ir Jotvos krašte – žymiai vėliau, t. y. X–XIII a.

Pabaiga