Jotvingių krašto ašara

Pietvakarių Lietuvos pakraštyje aplankęs tyriausių ežerų supamą nediduką Veisiejų miestelį ir išmaišęs vaizdingas jo apylinkes, jautiesi apžavėtas mistinio jų grožio. Tokioje vietoje žmonės turėjo gyventi nuo senų senovės.

Tačiau nerasite čia nei pilių, nei jų griuvėsių, kurie tai paliudytų. Net piliakalniai čia vos įžiūrimi, laiko nulygintomis kupromis. Vis dėlto istorikai neabejoja: Veisiejų kaštas – tai legendinių jotvingių tėvynė.

Karingos genties likimas 

Čionykščių ežerų pavadinimai skamba tarsi užkeikimai ar mįslės: Vainežeris, Verniejai, Šlavantas, Snaigynas… Gryna poezija! Prie tokių ežerų turėtų gimti ne žvejai, o poetai. Taip ir nutiko Paterų kaime prie Snaigyno: pasaulį čia lygiai prieš 69 metus, vasario 4-ąją, išvydo genialusis Sigitas Geda. O prieš 800 metų čia dar gyveno jotvingiai, galinga ir gausi baltų gentis.

Jotvingiai buvo žinomi dar senovės graikams, ši gentis buvo paminėta kur kas anksčiau nei Lietuva. II amžiaus Ptolemėjo Aleksandriečio žemėlapyje jie pavadinti sodauin. Spėjama, jo tai sūduviai, vokiškai – sudauen, o kitaip – jotvingiai, rusų šaukti jatviagi. Anot istoriko Jano Dlugošo, jotvingių kalba buvusi labai panaši į prūsų ir lietuvių. Tai buvo itin narsi, karinga gentis, pasižymėjusi šiurkščiais papročiais, tikėjusi pomirtiniu sielos persikėlimu: neva žmogui mirus jo siela apsipraususi ežere, įkopdavusi į medžius: vyrų – į ąžuolus, moterų – į liepas ir egles. Tai nutikdavo, deja, pernelyg anksti ir dažnai, mat jotvingių žemė plytėjo pačioje žiaurių istorijos vėjų pagairėje. Juos nuolat puldinėjo kryžiuočiai, Kijevo Rusios, lietuvių ir lenkų kunigaikščiai. Tačiau ir jotvingiai skolingi nelikdavo, rengdavo karo žygius į svetimus tolimus kraštus. Karas jiems buvo įprastas kaip lietus, tačiau genties jėgos seko, o sieloms jau nebeužteko medžių… XIII a. pabaigoje jotvingiai buvo beveik išnaikinti kryžiuočių. Jų metraštininkas Petras Dusburgietis mini 1283 m. numalšintą paskutinį didįjį prūsų, taigi ir jotvingių, sukilimą, kuriam vadovavo kunigaikštis Skomantas. Paskutinis pasmerktos baltų genties mūšis su kryžiuočiais įvyko Šiurpilyje, dabartinės Lenkijos teritorijoje netoli Suvalkų. Čia neseniai aptiktos didelės jotvingių gyvenvietės liekanos.

Taigi jotvingiai nepaliko nei mūrinių pilių (jų statiniai buvo mediniai), nei kitokių paminklų (mat kardą valdė geriau nei kitą įnagį). Tačiau jų sielas, regis, vis dar saugo gamta, o maištinga jų dvasia alsuoja S.Gedos poezija. Poetas įsteigė literatūrinę Jotvingių premiją, kuria kasmet apdovanojamas nusipelnęs literatas. Šiemet ją pelnė Alfonsas Andriuškevičius. O S.Gedos vardu neseniai pavadinta gatvė Veisiejuose, kur jotvingių krašto dainius baigė vidurinę.

Ančios ežero apsuptyje

Lietuvoje rasi vos kelis miestelius, įsikūrusius ežero pusiasalyje. Veisiejus supa Ančios ežeras, tad miestelį gali ne tik apeiti pėsčiomis, bet ir apiplaukti. Iš valties miela žiūrėti, kaip siauros gatvelės vingiuoja palei krantą ir susibėga į kalvą, ant kurios it milžiniškas ant seklumos užplaukęs laivas baltuoja Šv. Jurgio bažnyčia. Ją taip ir vadina – Dzūkijos katedra, mažučiam miesteliui su vos pusantro tūkstančiu gyventojų ji pernelyg didinga. Į Jurgines, į Šv. mato, ir į garsius Atsimainymo atlaidus, išlaikiusiu daugiausiai archajiškų  papročių , čia suplaukia visa Dzūkija. Bažnyčia statyta XIX a., o senesnių pastatų miestelyje nedaug, nors rašytiniuose šaltiniuose Veisiejai minimi nuo Mindaugo laikų. 1501 m. kunigaikštis Aleksandras padovanojo Veisiejus kunigaikščiui Ivanui Glinskiui. Žygimantas Senasis suteikė privilegiją laikyti karčemas ir turgų, 1526 m. buvo atidaryta medinė bažnyčia. Lietuvos didysis etmonas Mykolas Masalskis pastatydino Veisiejuose medinį dvarelį, vėliau ir mūrinį dvarą, užveisė sodą, įrengė parką. XIX a., valdant Oginskiams, griežto geometrinio plano parkas buvo pertvarkytas į peizažinį. 1929 m. pagrindinis dvaro pastatas buvo nugriautas, išliko tik vienas fligelis, dabar tai seniausias miestelio statinys. Jame įsikūrusi Veisiejų regioninio parko direkcija.

Parkas įsteigtas prieš du dešimtmečius, tačiau čia ošia dviejų šimtų metų senumo liepos. Negali nepereiti ūksminga jų alėja, sukančia ratu, ir nejučia prisimeni jotvingių moteris. Įspūdingas Vainežerio gynybinis įtvirtinimas, dar vadinamas  Okopka, vienintelis tokio tipo įtvirtinimas Lietuvoje, sunkiai pasiekiamas sausumos keliu, o saugumui tai svarbiausia. Dabar Ančios užutekiuose saugiai jaučiasi gulbės nebylės bei klykuolės ir, žinoma, antys: juk tai jų ežeras! Taigi viename Ančios gale peri vandens paukščiai, o kitame gyvena veisiejiečiai. Būtent harmonija ir pakeri šis Lietuvos kampelis, taktiškai primindamas, kad gamta – visų mūsų namai.

O kaip gyvena žmonės prie Ančios ežero, geriausiai žino kaimiškosios miestelio seniūnijos gyventojas Zenonas Sabaliauskas. Veiklus optimistas net sunkmečiu nenuleidžia rankų: pernai jo bendruomenė drauge su kitomis institucijomis laimėjo net 8 projektus: paremti vietiniams kultūros namams, perkelti vaikų dienos centrui į suremontuotas parapijos patalpas, išplėsti socialinių paslaugų centrui. Šis čia ypač reikalingas, nes miestelio bendruomenė neišvengiamai sensta: jaunimui čia nėra darbo, o pagyvenusiam  žmogui veiklos pakanka, jeigu tik jis nesibodi dalyvauti bendruomenės gyvenime ir  yra savo krašto patriotas. Čia Z. Sabaliauskas išsakė nuoskaudą dėl miestelį kertančio krašto kelio transporto žiedo, kurį kelininkai įrengė pačiame Veisiejų centre nė neatsiklausę gyventojų.

Esperanto kalbos tėvas

Veisiejų kraštas žymus ne tik švariais ežerais, bet ir talentingais žmonėmis. Kaip ir S.Gedos, Liudviko Lazario Zamenhofo ginklas buvo žodis, ir juo jis siekė pasaulį padaryti geresnį. Tarptautinės esperanto kalbos tėvas nesusikalbėjimą laikė pagrindine tautų nesantaikos priežastimi, o Lietuvą – savo tėvyne, nors gimė Rusijos žydo šeimoje „Tu ir dabar stovi man akyse, mano brangioji Lietuva. (… ) Tavęs mano širdyje nepakeis joks kitas žemės kampelis“, – 1907 m. III esperantininkų kongrese Kembridže sakė L.L.Zamenhofas. Žymus lingvistas, gydytojas gimė Baltstogėje, o Veisiejuose praleido darbingiausius savo gyvenimo metus, čia baigė rašyti esperanto kalbos vadovėlį. Jis pasivadino dr.Esperanto, t.y. viltinguoju, mat tikėjosi, kad jo sukurta kalba suvienys tautas nė vienos neišaukštindama. Šis vardas prilipo ir jo sukurtai kalbai. Pasaulio ji, deja, neišgelbėjo, Tačiau Veisiejai L.L.Zamenhofu didžiuojasi: 1998 m. miestelyje pastatytas paminklinis biustas žymiam humanistui čia vykusioms 34-osioms Baltijos esperantininkų dienoms paminėti. Čia vertinama visa, kas suartina žmones su gamta ir tautą su tauta; gana jau jotvingių žemė prisikentėjo.