Šių metų spalio 23 d. Varšuvos valstybiniame archeologijos muziejuje buvo pristatyta knyga „Szwajcaria. Cmentarzysko bałtyjskie kultury sudowskiej w północno-wschodniej Polsce“ Jan Jaskanis („Šveicarija. Sūduvių kultūros baltų pilkapynas šiaurės rytų Lenkijoje“ – Janas Jaskanis). Tai gražiai išleista didelio formato (205 x 296 mm), 326 puslapių knyga. Joje daug nenumeruotų puslapių, skirtų pilkapiams. Čia yra 83 kapų ir rastų daiktų piešiniai su aprašymu. Knygą išleido: Lenkijos archeologų mokslo draugijos Varšuvos skyrius, Varšuvos valstybinis archeologijos muziejus, Suvalkų apygardos muziejus. Prie jos išleidimo taip pat prisidėjo 4 partneriai. Knygą už 60 zlotų galima nusipirkti Suvalkų apygardos muziejuje, Kosciuškos g. 81.
Leidinio antrajame viršelyje rašoma: „Ši knyga – tai reziumė (santrauka) teritorinių tyrinėjimų, kuriuos Šveicarijos pilkapyne, netoli Suvalkų, 1955–1966 m. atliko per anksti miręs archeologas, baltų tyrinėjimų pokario Lenkijoje iniciatorius Ježy Antonievičius (Jerzy Antoniewicz).
Daugiau kaip pusę amžiaus šio labai įdomaus tyrinėto objekto medžiaga nesusilaukė kompleksinio (plataus, visapusiško, viską apimančio) aprašymo. Žinios apie jį buvo fragmentiškos. Apsiribota tik mokslininkams gerai žinomų įspūdingų radinių aprašymu, bet visiškai neatsižvelgta į to laikmečio kultūrinį kontekstą.
Triūso sudaryti Šveicarijos pilkapyno, svarbiausio sūduvių kultūros objekto, monografiją ėmėsi archeologas Janas Jaskanis (Jan Jaskanis), kurio specialybė – Romos imperijos kultūros įtakos šiaurės rytų Lenkijoje laikmečio archeologija ir ypač baltų problematika. Jis vienas iš Jotvingiams tyrinėti ekspedicijos įkūrėjų, Balstogės vaivadijos archeologijos paminklų saugotojas (inspektorius), daugelio probleminių tyrinėjimų ir kasinėjimo darbų Suvalkijoje iniciatorius, be kita ko ir Osovos gyvenvietės komplekso (kapavietės ir gyvenvietės) bei pilkapinių kapaviečių (Jemieliste, Korkliny, Vulka).“
Knygoje yra šie skyriai:
• Katalogas, kuriame aprašyti pietinės ir šiaurinės pilkapyno dalių pilkapiai ir plokštieji kapai;
• Papuošalai ir aprangos elementai;
• Ginkluotė ir raitelio reikmenys;
• Darbo įrankiai ir kasdienio naudojimo daiktai;
• Keramika;
• Laidojimo apeigos;
• Lentelės;
• Reziumė anglų kalba;
• Plati bibliografija;
• Priedas;
• Pavardžių, geografinių ir etninių vietovardžių sąrašas;
• 83 pilkapių ir juose rastų daiktų piešiniai.
Pateikta daug nespalvotų ir spalvotų nuotraukų.
Leidėjo žodis
Ši knyga, tai monografija, apimanti archeologinių pilkapių Šveicarijoje, netoli Suvalkų, kasinėjimų rezultatus. Dalis tų tyrinėjimų medžiagos buvo publikuota, bet iki šiol trūko knygos, kurioje būtų pateikta visa medžiaga. Šio didelio ir sunkaus, nes besiremiančio archyvine medžiaga, darbo ėmėsi nusipelnęs baltų tyrinėtojas dr. Janas Jaskanis. Knygos autorius, tai asmuo, turintis didelių mokslinių pasiekimų, bet taip pat nusipelnęs saugant archeologijos paveldą šiaurės rytų Lenkijoje bei Lenkijos muziejininkystei. Savo srityje dirba per 60 metų. Norime pabrėžti, kad sprendimas išleisti knygą buvo priimtas 2012 m., kai autorius šventė 60-ąjį mokslinio darbo jubiliejų ir 80-ąjį gimtadienį.
Jano Jaskanio žodis
Prisimenant tą labai kūrybingą laikotarpį, kai plėtėsi baltų moksliniai tyrinėjimai, nemalonu lyginti jį su daugiau kaip pusę amžiaus besitęsiančia susidomėjimo 12 vasarų (1955–1966) trukusių Šveicarijos pilkapyno tyrinėjimų rezultatais stoka.
Iki šiol neatsirado nei mano, nei jaunesnėje kartoje nė vieno, norinčio imtis triūso parengti medžiagą apie Šveicarijoje vykusių archeologinių tyrinėjimų rezultatus ir parodyti jų reikšmę plačiame baltų tyrinėjimų problematikos fone. Ėmiausi šio nelengvo darbo pirmiausia dėl poreikio vainikuoti savo vyresniojo kolegos Ježy Antonievičiaus, kurio vaidmuo inicijuojant baltų tyrinėjimus pokario Lenkijoje yra neįkainojamas, mokslinių tyrinėjimų rezultatus.
Įžanga
Šio darbo prioritetas buvo išstudijavus archyvinę medžiagą sudaryti Šveicarijos pilkapyno planą, kuris, nors parengtas rekonstrukcijos (atkūrimo) principu, pirmąkart nustatė kapavietės ribas erdvėje ir ryšį tarp atskirų objektų.
Pirmąjį išlikusį parengiamąjį piešinį (eskizą), nurodantį pilkapyną Šveicarijos kaime, sudarė XX a. penktojo ir šeštojo dešimtmečių sandūroje Suvalkijos krašto archeologijos ir geologijos mėgėjas, tuometinis Lenkijos turizmo ir kraštotyros draugijos muziejaus Suvalkuose vedėjas Antoni Patla.
Šį didžiai nusipelniusį kraštotyrininką galima, be abejonės, vadinti Šveicarijos kapavietės atradėju, nepaisant to, kad pirmą žinutę apie pilkapius, esančius Bialorogi miške, 1859 m. pateikė Aleksandras Polujanskis (Aleksander Połujański) knygoje „Moksliniais tikslais atliktos kelionės po Augustavo guberniją“. Savo knygoje jis atkreipė dėmesį, kad iš apdėtų akmenimis pilkapių, nutolusių nuo Suvalkų 6 varstus (1varstas = 1,0668 km), imami akmenys keliui grįsti, ir taip jie yra naikinami.
Norėčiau pridurti, kad dabar šis pilkapynas yra Studenos (Studzieniczne) kaime, kuris neseniai atsiskyrė nuo Šveicarijos kaimo, taigi grįžo prie savo pirmykščio pavadinimo.
Kostas Leončikas, punskas.
