Pirma dalis ČIA, antra dalis ČIA.
Gynybinių tvirtovių fortifikacijos
IX–XI a. (vikingų laikotarpiu) su jotvingių gynybinėmis tvirtovėmis susietos buvo šalia jų esančios gyvenvietės. Jų dydis buvo įvairus, tačiau dažniausiai gyvenvietės būdavo didelės. Dėl lokalizacijos jos buvo fortifikuojamos, bet įtvirtinimų mastas ir kokybė buvo skirtinga.
Ankstyvųjų viduramžių (XII–XIII a.) vėlesniame tarpsnyje jotvingių krašte sustiprintos gynybinės sistemos, o tai turėjo įtakos gyvenviečių kūrimuisi. Įtvirtinimai buvo stiprinami pylimų sistema ir taip buvo formuojamas gynybinis kompleksas. Pagrindinės medžiagos statant pylimus buvo: mediena, akmenys, smėlis, žvyras ir molis. Gyvenviečių pertvarkymui į gynybines tvirtoves turėjo įtakos jų vidinės struktūros permainos. Šiurpilio pavyzdys rodo, kad poreikis sutelkti kuo daugiau pastatų ir ūkių vienos gyvenvietės teritorijoje ilgainiui lėmė reguliarų jų išdėstymą. Iš pastatų liekanų, aptiktų mažoje Šiurpilio gyvenvietėje Targovisko, galima spręsti, jog gyvenvietės, esančios šalia gynybinės tvirtovės, buvo savarankiškos, atskirtos gatvių sistema, kurią sudarė gyvenamieji namai ir ūkiniai pastatai (k15,16p).
Šalia jotvingių gynybinės tvirtovės įsikūrusios gyvenvietės tapo gyvenimo centrais, jose koncentravosi gamyba ir prekyba. Jų paskirtis ir organizacija nesiskyrė nuo panašių Lietuvos, Rusios ir Mazovijos centrų.
Sargybos bokštai – jotvingių gynybinės sistemos dalis. Kalvos viršus, ant kurio statydavo bokštus, buvo lyginamas, o jų šlaitų statumas didinamas ir sutvirtinamas. Bokštų tinklas aplink tvirtovę įgalino perduoti informaciją apie artėjantį pavojų ir suvėlinti užpuoliko ataką.
Vienoje nuotraukoje parodyti kasinėjimo darbai ant Šiurpilio kalvos, ant kurios stovėjo sargybos bokštas.
Statant pakaitinius pylimus, sunaudotas didelis atrinktos medienos kiekis – visų pirma ąžuolų ir uosių. Dėl to iškirsta labai daug miško, daugiausia esančio šalia gynybinės gyvenvietės.
Be didelių gynybinių tvirtovių centrų, Jotvoje veikė mažos gynybinės gyvenvietės. Viena tokių – Eglinės gynybinė tvirtovė. Galėjo tai būti mažesnių giminių būstinė, sauganti komunikacijos ir prekybos kelius arba atskirų kraštų teritorijas.
Lenkijos metraštininkas Vincentas Kadlubekas (Wincenty Kadłubek), aprašydamas kunigaikščio Kazimiero Teisingojo (Kazimierz Sprawiedliwy) žygį į Jotvą 1199 m., taip apibūdino jų fortifikacijas: ,,Nežino tvirtovės naudos ir turi tokius mūrus kaip laukiniai gyvuliai“. Tai neteisinga nuomonė. Jotvingiai per amžius palaikydami santykius su savo krikščioniškomis kaimynėmis ėmė iš jų geriausius pavyzdžius, taip pat gynybinės architektūros srityje. Nuo IX iki XIII a. pabaigos jotvingių gynybiniai centrai išsivystė panašiai kaip Lenkijos ir Rusios. Buvo naudojama panaši pylimų statymo, sustiprintų vartų, medinių bokštų ir kt. technika.
Fortifikuota ne tik gynybinė tvirtovė, kuri pagal paskirtį turėjo būti vietos bendruomenės elito paskutinis pasipriešinimo taškas. Pylimais stiprindavo ir gyvenvietes, iš kurių didžiausios, praėjus kuriam laikui, tapdavo papilėmis, tvirtovės prieigomis. Tvirtovės užnugarį išplėsdavo naujais gynybiniais įtvirtimais, įrengdami stebėjimo-gynybos bokštų sistemą, išorės pylimus ir užtvaras, t. y. klodavo nupjautus medžius ant kelių, upių brastose ir ant ežero ledo. Gynybinėje sistemoje sumaniai išnaudodavo vandenį: reguliuodavo jo lygį, įrengdavo dirbtines užtvankas, perkasas ir griovius.
Geriausias tokių įtvirtinimų pavyzdys yra Šiurpilio centras, kurį reikėtų pavadinti jotvingių fortifikacijos paminklu. XIII a., paskutiniame raidos periode, paminėta gynybinė sistema rėmėsi išplėsta tvirtove su keliomis dėžių formos pylimų linijomis, paaukštintomis lengvai prieinamose vietose. Tvirtovė turėjo sustiprintus vartus ir būdingą paaukštintą kiemą (aikštę). Didelę fortifikuotą gyvenvietę su tvirtove jungė medinis tiltas, pastatytas virš iškasto griovio, jungiančio du ežerus. Šiurpilio centro pakraščiuose įsikūrė mažos gynybinės gyvenvietės, pastatyti sargybos bokštai. Visas kompleksas buvo saugomas išorinių pylimų linijomis (k11,12,13p). Iki šiol tai labiausiai išplėstas ir geriausiai ištirtas gyvenvietės kompleksas Jotvos teritorijoje.
Geologiniai tyrimai ir archeologiniai stebėjimai leidžia daryti prielaidą, kad Šiurpilyje ankstyvaisiais viduramžiais virš perkasos tarp ežerų pastatytas medinis tiltas. Jungė jis tvirtovę su gyvenviete, turinčia sustiprintą gynybą. Panašūs gynybiniai statiniai tuo laiku buvo ir Rusioje.
Ankstyvaisiais viduramžiais tvirtovė kelis kartus buvo perstatoma ir modernizuojama. Įdomu tai, kad archeologai neaptiko paskutinių gynybinių statinių naikinimo požymių.
Atrodo, kad centras nebuvo kryžiuočių užimtas, o pačių jotvingių apleistas XIII ir XIV a. sandūroje.
Jotvingių ir Šiurpilio pavadinimų kilmės hipotezė
Pirmąkart jotvingių etnonimas paminėtas 944 m. Rusios ir Bizantijos sutartyje. Joje įvardijami į Konstantinopolį atvykę Rusios valdovų pasiuntiniai. Vienas iš jų – Jatviag Gunarev (Jatvigr Gunnarson). Galbūt jis, kaip ir kiti delegacijos nariai, buvo variagas, patikimas Rurikovičių dvaro asmuo. Pagal naujausią hipotezę nuo jo vardo pavadinti ir pavaldūs jam kariai, dinastijos atstovai. Juos nuo to laiko šaltiniai vadino jatviagais, t. y. jotvingiais (k 9,10p). Kaip jie patys save vadino, nėra žinoma.
Nuo XIII a. vidurio Rusios kunigaikščiai reguliariai niokojo Jotvos kraštą. 1274 m. į Haličo-Voluinės kunigaikščio Levo I dvarą Lvove atvyko keturi jotvingių kunigaikščiai derėtis dėl taikos sąlygų. Tarp jotvingių kunigaikščių buvęs ir Šiurpa, kurio vardas siejamas su Šiurpilio pavadinimu. Šiurpa buvo toks reikšmingas, kad nuo jo pasiliko ežero ir vietovės pavadinimas.
Metraštininkai apie Jotvą ir baltus
Galas Anonimas (Gallus Anonymus) XII a. pradžioje apie jotvingių kraštą rašė: ,,Ta žemė gausi ežerų ir balų, kad net pilimis ir gynybinėmis tvirtovėmis negalėtų taip apsisaugoti, užtat iki šiol niekas nepajėgė jos užgrobti, kadangi negalėjo su kariuomene įveikti tiek ežerų ir pelkių. …kraštas saugomas natūralių sąlygų, geografiškai esantis tarp ežerų ir balų“.
„Tauta labai laukinė, žiauresnė už visus laukinius žvėris. Kraštas neprieinamas dėl didžiulių girių, neperžengiamų tankymių ir juodų balų“. Tokią nuomonę apie jotvingius XIII a. pradžioje išreiškęs metraštininkas Vincentas Kadlubekas.
XII a. pabaigoje ir XIII a. jotvingiai suintesyvino savo militarinį aktyvumą prieš krikščioniškus kaimynus. Petras Dusburgietis rašęs, jog gausūs grobuoniški žygiai į Lenkijos, Rusios ir naujai įkurtos kryžiuočių valstybės teritoriją padidino šios genties reikšmę, turtus ir karinę jėgą. Metraštininkas neslėpė savo nuostabos šiai karingai tautai, kuri ilgiausiai iš visų prūsų genčių priešinosi Kryžiuočių ordinui, Rusiai ir Lenkijai.
Metraštininkas ir keliautojas Ibrahimas ibn Jakubas baltų gyvenamas teritorijas taip apibūdinęs: „Visuose šiaurės kraštuose badas nekyla dėl lietaus trūkumo ar ilgalaikės sausros, bet tik dėl dažnų lietų ir ilgo dirvožemio vandens susikaupimo. Sausra nėra pražūtinga, todėl niekas nebijo, kai paliečia juos. Gelbsti drėgmė ir didelis šaltis“ (Ibrahim ibn Jakub, X a.).
Bus daugiau
Gal galit parodyt kur Žemaitija? Bet akinių neįmatau. Ar jie vėliau atjojo ? Turėjo būt galingas mūšis.
Įrašyta taip, kaip TADA jų gyvenama teritorija vadinosi – Žemaičiai.
Jotvingiai yra dzūkai?
Jotvingiai yra dzūkai? AR zanavykai.
Jotvingiai yra dzūkai, kaip ir lenkai kilę iš dzūkų – nuo dzūkavimo niekur nepasislepia, dzūkavimas ryškus ir baltarusiams, kiek mažiau – ukrainiečiams.
Seniausi yra Sūduviai, kurie švęs 2000 metų paminėjimą rašytiniuose šaltiniuose. Juos vokiečiai vadino Sūduviais, o lenkai ir rusai jotvingiais. Tada dar dzūkų visai nebuvo.
Įtariu, kad Šiurpilis gali būti kryžiuočių Bisenos vardu vadinta pilis, kurią daug sykių Vytenio laikais puolė Ordinas, bet vis nepavykdavo užimti.
šiaip tai geriau nesiremti minima Rusios ir Bizantijos sutartimi. Taip, oficiali versija yra tokia, kad ten išvardinti visų pasiuntinių vardai, tačiau panašiau, kad metraštininkas pats nelabai suprato, apie ką tas dokumentas (gal tarpai tarp raidžių neaiškūs buvo ar dokumentas per laiką išbluko), todėl “patvarkė” savaip.
Ten iš tiesų yra frazė Jatviag Gunarev ar Nunarev (perskaityti galima ir taip), bet tai panašiau ne į žmogų, o į vietos apibūdinimą – “jotvingių ant Narevo kranto”, ir tai ne atsitiktinis sutapimas, nes tas vardų sąrašas iš tiesų panašesnis į kelio ar prekybos vietų aprašymą (sutartis tai juk ir buvo dėl prekybos). Ko ten nebuvo paminėta, tai “Jatvigro Gunnarsono” – tai tiesiog pažodinis “Gunarevo” vertimas. Rusų mokslininkai, suprasdami, kad vardo “jatviag” negali būti, nes tai – tautovardis, mėgino tai aiškinti tuo, kad neva kažkoks Gunaras pasiuntė “savo” jotvingį, kurio net vardo neverta minėti (bet tautybę kažkodėl prireikė 🙂 ). Suprantama, tai buvo tik mėginimas išsaugoti minimos sutarties teksto patikimumą (netiesiogiai – ir kitų metraštyje minimų įvykių), nes ji yra vienas iš kertinių Rusijos istorijos paminklų, be to parankus argumentas normaniškos Rusios susikūrimo hipotezės šalininkams.
Iš tikrųjų šalių sutartinių santykių atsakingais subjektais senovėje buvo ne asmenys, o jų turtas, kuriuo be abejonės buvo žemė (geografinės vietos, paprastai buvo žymimos upių, vandenų vardais), joje esantis nekilnojamas turtas ir gyvenantys žmonės. Taigi panašu, kad 944 m. Rusios ir Bizantijos sutartyje įrašytu jos subjektu yra vietovė “jotvingiai ant Narevo” arba lietuviškai sakant “Narevo jotvingiai”. Šia prasme yra įdomi ir vėlesnė Mindaugo laikų lotyniška tradicija, paliudijama įvardijant Mindaugo pasiuntinį, buvojusį pas popiečių – “Parbus de Nere”. Akivaizdu, kad čia “Nere” yra vietovės (žemės) pavadinimas, taip pat yra atitinkantis būtent upės Neries pavadinimą. Svarbu būtų patyrinėti žodį “Parbus”. Būtų pagrindo manyti, kad tai klaidingai užrašytas lietuviškas vardas lygintinas su Narbus, Narbutas ar pan. Taigi būtų taipogi sietinas su Neries, Naručio pavadinimu.
Parbus – gali būti ir Vaributas / Varbutas ( Vaributs / Varbuts save galėjo vadinti), ir Paributas / Parbutas (Paributs / Parbuts), abejotina yra Narbus ar Narbutas.
Turime vadinti bent tų laikų graikų užrašu : Rosa ( Rasa galėjo būti tarmiškai Rosa, taip ir užrašė graikas), bet ne politizuotu vėlyvuoju Rusia.
Parbus gali būti ir estiškos kilmės vardas, nes jie turi pavardes Parbus, Parbo (ką reiškia, nesidomėjau). Kadangi tuo metu estų žemės buvo svarbi, pavadinkime, įvairių šalių geopolitinių interesų 🙂 , susikirtimo sritis, neatmestina, kad kai kurie jų didžiūnai galėjo perbėgti į Lietuvą.
Lietuviai buvo parsivedę į Lietuvą ir nemažai estų žmonių, gal ne visi jų buvo (o jei buvo, tai nebūtinai ir liko) karo belaisviai.
Parbus estišką – tik gal ne kilmę, o estų -baltų tarminę giminystę, galiu papildyti keliais pavyzdžiais, rodančiais, kad estai vietoje lietuvių (prūsų) žodžio pradžioje turėto ‘B’ turėjo ‘P’. Liet. burė – est. purė, su senuoju sakralumu (vaidilutėmis) susiejęs kalnas Palangoje – Birutės, prie Talino vienuolynas – Pirita, Estijos miestas – Piarnu, Švecarijos sostinė – Bernas. Šitam kalbiniam dėsningumui patvirtinti yra ir daugiau pavyzdžių. Taigi visai galimas atvejis, kad Parbus buvo estlietuvis – Barbus/ Burbus/Burba. Kas dėl istorinių faktų, galinčių šį Parbaus estiškumą patvirtinti, tai tam tiktų 1236 m. Saulės mūšis, kuriame Livonijos pusėje dalyvavo ir tuo metu jau Ordino valdyti estai. Be to, yra užuominų, kad estai kaip tik šiame mūšyje supasavo, taigi perėjo į Lietuvos pusę. Suprantama, kad po to estams nebeliko nieko kito tik likti Lietuvoje. Tokie svarbūs istorijos dalykai, bet iki šiol nėra nuodugniau patyrinėti.
Su karaliaus Mindaugo valdymu susijusio žodžio Parbus istorinis ištyrimas yra sunkus. Norint ką nors patikimesnio pasakyti, pirmiausiai tektų nustatyti: 1) jeigu tai asmens vardas, tai tokiu atveju būtų pagrindas laikyti, kad tai lietuviškas žodis; 2) jeigu tas žodis, reiškia Nerios valdovo pavadinimą, tai tuomet tyrimas tampa dar keblesnis, nes pvz, lot. urbis – “miestas”, bet yra liet. pavardės, Urbutis, Urbaitis, Urbonas, Burba, Burbulis, Burdulis, viet. pavad. Burbiškės ir t.t. ir pan. Pagaliau miestai turi burmistrus – miestų galvas, burggrafas – mesto ir pilies viršininkas (Vokietijoje). Žodžiu, manytina, kad pavadinimas “Parbus” yra bendrašaknis su lotynų “urbis”, tačiau – lietuviškas žodis, konkrečiai šiuo atveju sakantis, kad pas popiežių vykęs kaip Mindaugo pasiuntinys buvo Nerios miesto valdovas, šiandienos kalba sakant, – Mindaugo karališko miesto Neria burmistras. O tai bylotų, kad ankstesnis Vilniaus (Vilnaujso) pavadinimas buvo Neria. Ir jeigu laikyti, kaip yra priimta, kad Vilniui pavadinimą davė Vilnios upės, tai tuomet būtų pagrindo manyti, kad ankstesnis jos vardas turėjęs būti Neria ar Nerčia. Visiškai galimas – baltams būdingas atvejis, kad į Nerį įtekėjusi mažesnioji upelė galėjo vadintis Nerčia.
Kai žinia, Žemaitijai 800 metų. Gal galit kas paporinti iš kur atjojo žemaičiai ir kokie vyko mūšiai, po kurių buvo įkurta Žemaitija ? Ačiū.
Žemaitijos atsiradimą gaubia tokia pat mistika, kaip ir Atlantidos pradingimą – gal tie du įvykiai susiję? a?