K. Leončikas. Paroda ,,Užmiršti jotvingių kariai“ (II)

Pirma dalis ČIA.

Kodėl žlugo Jotva ?

Iš vienos pusės, kaimyninės krikščioniškos monarchijos buvo palankios kultūriniams mainams, technologijų perdavimui, ypač karybos srityje, taip pat kitiems tarpusavio ryšiams, o iš kitos pusės – tai viena iš priežasčių, lėmusių jotvingių ir kitų prūsų genčių civilizacijos izoliaciją. Šiaurės kryžių karų, kryžiuočių užkariavimų ir Rusios žygių laikotarpiu izoliacija dar labiau sustiprėjo, kadangi krikščioniški feodaliniai valdovai nebuvo suinteresuoti naujos nepriklausomos monarchijos įsikūrimu šiojeteritorijoje. Pagonybė ir kilmingųjų nuolatinė kova dėl valdžios lėmė, kad prūsų žemės tapo krikščioniškųjų agresorių taikiniu. Labai dažni ginkluoti puolimai sužlugdė ankstyvųjų viduramžių prūsų genčių politines ir ekonomines struktūras. To pasekmė – galutinis Jotvos pralaimėjimas 1283 m. Didelė krašto dalis buvo prijungta prie Kryžiuočių ordino, kita atiteko Lenkijai ir Rusiai, o rytinė – Lietuvos Didžiajai Kunigaikštystei.

Įžymiausias jotvingių vadas buvo Skomantas, mėginęs suvienyti jotvingių žemes ir pasipriešinti kryžiuočių galybei. Po pralaimėjimo jis priėmė krikštą ir perėjo į kryžiuočių pusę. Iki mūsų laikų išliko keletas vietovių, kurių pavadinimai turbūt kilę nuo jo vardo. Jotvos krašte galėjo būti tokiu pat pavadinimu gynybinių gyvenviečių centrų, priklausiusių Skomantui arba jo pirmtakams.

Iš istorinių šaltinių žinoma, kad dėl dažnų karų sumažėjo prūsų krašto gyventojų skaičius. Prūsų teritorija ribojosi su Lietuvos Didžiąja Kunigaikštyste ir Jotva. Tai nebuvo visiškas krašto ištuštėjimas, kaip buvo rašoma ligšiolinėje literatūroje, o tik rimta demografinė krizė, susijusi su migracija ir turtingųjų prūsų perėjimu į feodalinių valdovų tarnystę. Jotva nebuvo visiškai ištuštėjusi. Tai patvirtina kryžiuočių dovanojimai jotvingių kilmingiesiems fiksuojami iki XIV a. pirmosios pusės vidurio.

Didelę įtaką Jotvos žlugimui turėjo taip pat lenkai. 1282 m. lenkų kunigaikštis Lešekas Čarny (Leszek Czarny), keršydamas už siaubingą Liublino krašto užpuolimą, sudavė jotvingiams triuškinantį smūgį prie Narevo upės. Šis mūšis pakirto jotvingių ginkluotąsias pajėgas. Tai buvo viena iš priežasčių, dėl kurios jotvingiai kryžiuočiams pasidavė, nepraėjus nė metams nuo šio įvykio.

Užkariavę vakarinę Jotvą, kryžiuočiai dovanodavo žemę savo valstybės gilumoje tiems jotvingių valdovams, kurie sutiko pereiti į jų pusę. Sutikusieji persikeldavo su savo šeima, komanda ir tarnais. Dėl tokios sumanios Kryžiuočių ordino politikos iškeltieji nutraukdavo ryšį su savo kraštu ir būdavo įtraukiami į kryžiuočių valstybės kūrimą (k 25,26p).

Kryžiuočių riteriai buvo geriau ginkluoti ir apmokyti kariauti už prūsus. Jie buvo taip pat puikūs diplomatai, sumaniai nukreipdavo kryžių žygius į baltų kraštus. Papirkdavo vietinius baltų genčių valdovus ir tuo pritraukdavo jų karius, o priėmus krikščionybę, prūsus įtraukdavo į savo karinę organizaciją.

Kaip buvo laidojami kariai?

XI a. pradžioje Šiurpilio gynybinėje tvirtovėje palaidotas jaunas karys, galbūt vadas. Jo kapą supo vainiku sustatytos akmeninės stelos (stulpai). Lyginant lokalizaciją ir palaidojimo formą, galima manyti, kad jotvingių elitas tuo laiku buvo stipriai veikiamas vikingų. Sudegintų mirusiųjų kūnų liekanos sudėtos keliose mažose duobėse ir uždengtos grindinio akmenimis. Kelionei į kitą pasaulį numirėliui įdėdavo kelis daiktus, kurie atspindėdavo jo poziciją visuomenėje gyvam esant. Į kapavietes dėdavo paslaptingus daiktus – gyvulių kaulus, medžio anglis, netgi atskiras ginklų dalis. Kadangi kapas buvo arti gynybinės tvirtovės (gyvenvietės), galima manyti, kad kario dvasia kartu su gyvais gynėjais turėjo saugoti tvirtovę nuo priešo atakų.

Pasakytina, jog lig šiol archeologai yra aptikę nedaug laidojimo statinių kompleksų (nekropolijų, kapaviečių).

Atrodo, kad jotvingiai nebijojo mirusiųjų. Tai liudija kapaviečių kūrimas arti gyvenamosios vietos.

Kartu su mirusiojo liekanomis buvo dedamos įkapės, turėjusios jam tarnauti po mirties. Daiktų parinkimas nebuvo atsitiktinis. Jie simbolizavo palaidoto asmens statusą ir vaidmenį visuomenėje. Dalį daiktų degino kartu su numirėliu, dalis tikslingai sunaikinta, o į kapą dėdavo tik jų elementus. Atrodo, kad su žmogaus mirtimi turėjo mirti ir jam priklausantys daiktai.

Kartu su mirusiu aukštu pareigūnu degino ginklus, arklius, tarnus, tarnaites, drabužius, medžioklinius šunis, plėšrius paukščius ir kitus, susijusius su riterio veikla, daiktus. Taip apie prūsų ir jotvingių laidojimo apeigas rašė Petras Dusburgietis. Tai yra vienas iš nedaugelio laidojimo apeigų aprašymų, paminėtų metraščiuose. Iš metraščių nesužinosime, nei kur buvo įkurtos kapavietės, nei kokia buvusi kapų forma. Dar neseniai archeologai nedaug galėjo pasakyti šia tema. Kalbant apie jotvingius, vyravo nuomonė, kad laidojimo apeigos buvo tokios pačios kaip IX–XIII a. ir neliko pėdsakų, kuriuos galėjo aptikti archeologai (k 22–24p).

Pastarųjų laikų tyrinėjimai pateikė daug naujų informacijų. Vikingų laikotarpiu (IX–XI a.) jotvingiai numirėlius degino ant laužo, paskui dėdavo į negilias duobes kartu su įkapėmis. Laidodavo prie gyvenviečių. Tačiau ir toliau nėra išsamių žinių, kaip atrodė jotvingių kapai XII–XIII a. Žinoma, kad mirusiuosius taip pat degindavo ant laužo, o į kapą dėdavo daug bronzinių daiktų, ypač papuošalų. Dauguma jų buvo tikslingai naikinama. Kapų vietą parinkdavo šalia ūkių ir pažymėdavo akmenų vainiku.

Nedaug žinoma ir apie jotvingių laidojimo apeigas. Daugeliu atvejų tai atsitiktiniai atradimai, padaryti žemdirbiams netyčia išarus negilius degintinius kapus. Iš vokiečių tyrinėjimų, pradėtų dar XIX a., pasiliko tik keli iškastų eksponatų paminėjimai bei iliustracijos archeologinėje literatūroje.

Šiurpilio piliakalnyje aptiktame kape rasti daiktai yra susiję su mirusiojo laidojimo apeigomis. Aptikti gyvulių kaulai, ginkluotės elementai, o net pradeginti žmonių kaulai. Daugiausia kiaulių ir gyvulių kaulų rasta akmenų vainikuose. Šis atradimas rodo, kad prie kapo vykdavusios puotos mirusiojo atminimui.

Buvusiose XII–XIII a. kapavietėse, be pradegintų kaulų, aptikta mažų keramikos šukių, ginklų elementų ir kitų kariams reikalingų daiktų, taip pat papuošalų (daugiausia bronzinių) fragmentų – vėrinių, apyrankių, pakabučių, segučių, skambučių ir žiedų.

Ypatingu baltų papročiu buvo žirgo guldymas greta mirusiojo kario.

Jotvingių papuošalai

Būdingiausiu XII–XIII a. jotvingių papuošalu buvę bronziniai pakabučiai, kuriems pirminį pavyzdį davę vikingų laikotarpio skandinavų dirbiniai.

Jotvingiai savo drabužius susegdavo puošniais segučiais. Vienoje nuotraukoje matyti įspūdingas pasagos formos bronzinis, padengtas sidabru, segutis. Šis radinys rodo, kad jotvingiai turėjo ryšių su tuometiniais Sembos, Kuršo ir Gotlando gyventojais.

Pasiturinčios jotvingių moterys dėvėjo ištaigingus rūbus, papuoštus bronziniais (retai sidabriniais) juvelyriniais dirbiniais. Tik neaišku, koks buvo jų statusas militarizuotoje jotvingių bendruomenėje. Galima daryti prielaidą, jog tuomet, kai vyrai vykdavo į karo žygius, joms tekdavo tvarkyti namų ūkius ir vadovauti tarnams.

Neįprastas – apie 1000 bronzinių papuošalų – rinkinys rastas Eglinės piliakalnyje. Ant dalies dirbinių esama tikslingo jų naikinimo žymių. Nežinoma šio lobio paskirtis. Manoma, kad jo savininkas galėjęs būti vietinis jotvingių vadas. Panašūs papuošalų rinkiniai aptikti Šiurpilio centre ir Dybove (Sventaino valsčius, Olecko apskr.).

Bus daugiau