D. Urbanavičienė. Sūduva ar Suvalkija: stereotipai ir faktai

Stebėdama pastaruoju metu vykstančią diskusiją apie Sūduvos ir Suvalkijos pavadinimus vis labiau įsitikinu, kad pernelyg mažai žinome savo istoriją, etnografinių regionų požymius, pernelyg laikomės klaidingų stereotipų, kuriuos paneigia naujausi moksliniai tyrimai.

Vienas iš stereotipų – Sūduvos seniai nebeliko, nes sūduviai buvo išnaikinti

Šis stereotipas buvo paskleistas dar viduramžiais, remiantis daugiausia Vokiečių ordino (VO) kronikininko Petro Dusburgiečio teiginiais, kad kryžiuočiai 1283 m. nukariavo Sūduvą, daugumą sūduvių išžudė, apie 1600 ištrėmė į Sembą, o likusieji pabėgo į Lietuvą.

Tačiau įsiskaičius į P. Dusburgiečio „Prūsijos kroniką“ (kurią jis parašė 1326 m. ir papildė 1330 m.) paaiškėja, kad kronikininko aprašytos kryžiuočių kovos su sūduviais neapima dabartinės Lietuvos teritorijos, išskyrus nebent 1284 m. Kirsnavos valsčiaus nusiaubimą (lokalizuojama dab. Rudaminos apylinkės Lazdijų r.), po kurio sūduviai persekiojo kryžiuočius ir nemažai jų išžudė.

P. Dusburgiečio teiginio, kad sūduviai buvo išnaikinti, paminint tarp kitų kovų ir Mėrūniškių valsčiaus (netoli dab. Suvalkų) nusiaubimą, nepatvirtina naujausi tyrimai: štai maždaug 20–25 km nuo Mėrūniškių esančio Šiurpilių piliakalnio komplekso archeologiniai tyrimai rodo didžiausią jo išsivystymą būtent XIII a. pabaigoje, nėra tuometinių karinių artefaktų ir kitų šio centro užkariavimo pėdsakų.

Praėjus beveik 40 metų po P. Dusburgiečio aprašyto neva sūduvių „išnaikinimo“, 1370 m. LDK kunigaikščiai Kęstutis ir Algirdas su didele dalimi karių iš Sūduvos kovėsi Rūdavos mūšyje netoli Karaliaučiaus, kuris dėl aktyvaus sūduvių dalyvavimo vokiečių metraštininkų ir vietos gyventojų buvo net pramintas „Sūduvių karu“ (vok. Sudausche Krieg).

Greičiausiai tai buvo kariai iš Lietuvai priklausiusios Sūduvos dalies (atitinkančios vėlesnę Užnemunę), tačiau galėjo būti ir vakarų sūduviai iš VO užimtų žemių, kurių išlikimą Mažojoje Lietuvoje paliudijo vėlesni autoriai (pvz., XVII a. – M. Pretorijus, XIX a. – A. Kuršaitis).

Be to, ir pats P. Dusburgietis ne kartą užsiminė apie vietos sūduvių išlikimą, aprašė netgi kryžiuočių teiktas „malones“ apsikrikštijusiems sūduviams ir kitiems nukariautiems baltams: aukštos kilmės žmonėms buvo suteikiama žemė be prievolių, o nekilmingieji tapdavo kryžiuočių tarnais (baudžiauninkais), tačiau pasitaikydavo, kad ir nekilmingieji įgydavę laisvę, jei įrodydavę savo ištikimybę.

Kitas plačiai pasklidęs stereotipas – kad VO prievarta ištrėmė į Sembą apie 1600 (arba 1500, arba 3000) sūduvių

Šis stereotipas kilo netiksliai perpasakojant P. Dusburgietį. Įsigilinus paaiškėja kiek kitokia P. Dusburgiečio aprašyta istorija: kryžiuotis („brolis“) Liudvikas iš Libencelės, susidraugavęs su jį paleidusiu iš nelaisvės sūduvių vadu Kantigirdu (arba Skomantu), šį 1283 m. atvertė į krikščionybę kartu su kitais 1600 „abiejų lyčių sūduvių“, juos magistro nurodymu nuvedė į Semboje paskirtas naujas žemes – taigi tai iš esmės pavyzdys vienos iš minėtų VO teikiamų malonių.

Anot P. Dusburgiečio, tuo pat metu kryžiuočiai užėmė sūduvių Kimenavos pilį (netoli Elko dab. Lenkijoje) ir, gavę pilėnų pasižadėjimą apsikrikštyti, leido 1500 sūduvių taip pat netrukdomai išvykti su visa manta į Sembą, tačiau šie, nužudę vedlį, pasuko į Lietuvą.

Tie sūduviai, kurie visgi pasiekė Sembą, įsikūrė Baltijos jūros pakrantėje, ilgainiui įgijusioje „Sūduvių kampo“ vardą (vok. Sudauer Winkel), kur dar XVI a. būta daugiau kaip 32 sūduvių kaimų, o jų gyventojai buvo išlaikę sūduvių papročius ir kalbą (tai aprašyta „Sūduvių knygelėje“ 1583 m.).

Tie sūduviai, kurie pasuko į Lietuvą, greičiausiai apsistojo jai priklausiusioje Sūduvos dalyje: anot istoriko R. Batūros, dalis nuo kryžiuočių besislapstančių vakarų sūduvių susitelkė tankiose Sūduvos giriose tarp dab. Vilkaviškio, Kudirkos Naumiesčio ir Šakių, kur išlaikė savo kalbą ir papročius.

Trečiasis stereotipas – Sūduvoje po karų su kryžiuočiais atsirado negyvenama „dykra“

VO kronikininkai ir kiti senųjų šaltinių autoriai ne kartą yra paminėję baltų žemėse buvusias dykras, tačiau turėjo omenyje dykrą visų pirma kaip neįsisavintą mišką (senąja vokiečių kalba Wildnis, Wiltnis).

Toks miškas buvo puiki apsaugos nuo priešų zona, kurioje tik vietos gyventojai žinojo visas kūlgrindas per pelkes ir kitus takelius, o ateiviams tai buvo pražūties vieta. Neabejotinai tuose neįžengiamuose Sūduvos miškuose būta vietos gyventojų – tai įrodo ne tik istoriko P. Kulikausko atlikti Užnemunės piliakalnių tyrimai, bet ir žinios apie XIII–XVI a. klestėjusius miškų verslus, ypač drevinę bitininkystę (beje, A. J. Greimas būtent su drevininkais sieja LDK kariuomenės ištakas).

Senųjų šaltinių autoriai mini, kad Sūduvos ir Prūsijos miškuose nerasdavo kaimų, tačiau Lietuvoje kaimo sąvoka apskritai įsitvirtino tik XVI a., o iki tol miškingose vietovėse gyventa atskiromis šeimynomis mažesnėse gyvenvietėse – kiemuose, laukuose ar uždaruose kaimeliuose, apjuostuose gynybinėmis tvoromis.

Be to, dar iki kryžiuočių antplūdžio giriose būta retai apgyvendintų arba visiškai tuščių tarpgentinių dykrų (15–30 km pločio), kurių pakraščiuose ar gilumoje įsiterpdavo šventieji miškeliai – tai sakralizuotos gamtinės erdvės, tarnavusios kaip natūralios ribos tarp genčių, gynybos zonos bei dvasinės traukos vietos.

Tam prieštarauja išpopuliarinta „dykros“ teorija, kurią Gertrūda ir Hansas Mortensenai sukūrė tik XX a. pirmoje pusėje pagal politinį Vokietijos užsakymą, siekiant įtvirtinti vokiečių valdžios Sūduvoje ir ypač Mažojoje Lietuvoje pagrįstumą: ši teorija teigia, kad dėl VO užkariavimų nusiaubtos teritorijos liko be gyventojų ir dėl to apaugo neįžengiamais miškais pavirsdamos į dykras, kur vokiečiai esą tapę ankstesniais kolonistais negu lietuviai, vėliau neva apsigyvenę šiuose kraštuose.

Nors ši „dykros“ teorija jau seniai yra paneigta (galiausia ir pats H. Mortensenas pripažino, kad senieji vietos gyventojai išliko), tačiau ji ir toliau skleidžiama net mokslo darbuose.

Ketvirtasis stereotipas– sūduviai nebuvo lietuviai ir kalbėjo visiškai kita kalba

Šį stereotipą paneigia pirminis šaltinis – 1421 m. Lietuvos didžiojo kunigaikščio Vytauto ir Lenkijos karaliaus Jogailos įgaliotinių raštas, kuriame rašoma: „Žemaitija ir Sūduva, dėl kurių dabar eina ginčas <…> buvo tos Lietuvos kunigaikštystės žymūs nariai bei priklausė tai kunigaikštystei; <…> Apskritai, visų tų žemių žmonės kalbėjo ir dabar kalba lietuvių kalba. Ir jie neturi ir niekad neturėjo kitos kalbos kaip kad lietuvių, nes nebuvo ir šiandien bent nėra to, kad lietuviai jos nesuprastų arba nebūtų supratę…“.

Žinoma, tais laikais dar nebuvo bendrinės lietuvių kalbos, šnekėta įvairiomis tarmėmis, kurių palikimas daugiau ar mažiau išliko iki šių laikų. Tad sūduvių tarmė XV a. pradžios liudijimu nuo seno priklausė lietuvių kalbai.

Ji išliko kartu su senaisiais vietos gyventojais – tuo neabejojo J. Basanavičius, kuris 1903 m. tvirtino, kad būtent sūdaviška tarme užrašė pasakas iš Gražiškių, Vilkaviškio pavieto pietinio pakraščio ir Senapilės (dab. Marijampolė) pavieto, o šia tarme „<…> yra visur kalbama iki Prūsų rubežiaus vakaruose, lenkiškojo rubežiaus pietuose ir, kaip rodos, iki Dzūkijos – rytų šalyje“.

Pagal dabartinę tarmių klasifikaciją šio krašto tarmė priskirtina vakarų aukštaičių kauniškių tarmei, kaip ir Mažojoje Lietuvoje vyraujanti lietuvininkų tarmė. Be to, pagal smulkesnę klasifikaciją išskiriamos pietinės ir šiaurinės patarmės, kurios tiesiogiai koreliuojasi tarpusavyje pagal kalbines ypatybes:

• pietinės patarmės – Sūduvoje kapsų ir zanavykų (pagal A. Salį zanavykų patarmė šiaurėje apsiribojo Sintautais ir Lukšiais, nesiekiant Šakių) ir Mažojoje Lietuvoje „baltsermėgių“;
• šiaurinės patarmės – veliuoniškių Sūduvoje (apimant Šakius pagal A. Salį) ir veliuoniškių bei „striukių“ Mažojoje Lietuvoje.

Pietinės patarmės („baltsermėgių“, kapsų, zanavykų) pasižymi itin archajiška fonetika, pilnai ištariamais ilgaisiais balsiais žodžių pabaigoje, dviskiemenių žodžių netrumpinimu – visa tai rodo labai seną kilmę, tad vargu ar šios patarmės galėjo būti atneštinės.

Šių patarmių sąsajas paaiškina istoriniai duomenys apie vakarų sūduvius, gyvenusius „baltsermėgių“ patarmės plote (iš dalies ir „striukių“) dar iki kryžiuočių antplūdžio: istoriko A. Matulevičiaus tvirtinimu, jų žemės išliko Prūsijos rytiniame pakraštyje (apimant Dubeninkus, Tolminkiemį, Mielkiemį, Pilupėnus, Gumbinę, Stalupėnus, Eitkūnus, Katinavą, Piliakalnį, Širvintą, Lazdynus), o tarp vakarų sūduvių palikuonių buvo ir pats Kristijonas Donelaitis.

Minėtos Mažosios Lietuvos patarmės gausiai fiksuotos XVI–XIX a. šaltiniuose, be to, nuo XVII a. ėmė formuotis lietuvių bendrinė kalba būtent „baltsermėgių“ patarmės pagrindu. Tai padarė lemiamą įtaką ir šiandieninei mūsų bendrinei kalbai, kadangi ją sunorminęs J. Jablonskis labiausiai rėmėsi Mažosios Lietuvos gramatikų tradicija ir raštija. Taigi sūduvių kalba neabejotinai yra lietuvių kalba.

Tuo tarpu lietuvių genties (turėjusios žemes Rytų Lietuvoje tarp Žeimenos, Šventosios ir Neries upių) plote iki šių laikų išlikusios patarmės gerokai skiriasi nuo dabartinės lietuvių kalbos.

Jų pagrindu senojoje lietuvių raštijoje XVI–XVII a. buvo sukurtas rytinis (vilniškių) bendrinės kalbos variantas (pagrindinis jo kūrėjas Konstantinas Sirvydas), tačiau jis buvo paplitęs tik Rytų Lietuvoje Vilniaus vyskupijoje ir sunyko iki XVIII a. pradžios dėl polonizacijos, rusifikacijos ir kitų veiksnių įtakos.

Penktasis stereotipas – Sūduvos vardas pastaraisiais šimtmečiais buvo naudojamas tik kalbant apie gilią praeitį

Šį stereotipą paneigia įvairūs šaltiniai, o ypač Mato Pretorijaus daugiatomis veikalas „Prūsijos įdomybės, arba Prūsijos regykla“ (užbaigtas 1698 m.), kuriame ne kartą paminėti duomenys apie XVII a. gyvenusius sūduvius, taip pat jų kaimynus nadruvius, skalvius.

Tuo tarpu Didžiojoje Lietuvoje dėl administracinio suskirstymo į Žemaičių seniūniją, Trakų ir Vilniaus vaivadijas išliko tik žemaičių pavadinimas, o Sūduva ir Aukštaitija buvo išdalintos minėtoms vaivadijoms, todėl jų vardai beveik išnyko iš LDK raštijos.

Įsidėmėtina, kad Vytautas Didysis 1420 m. laiške imperatoriui Zigmantui paminėjo Sūduvių žemę šalia Aukštaičių (Lietuvos) ir Žemaičių žemių, o po Sūduvos priskyrimo LDK 1422 m. vėlesniais metais dar tęsėsi sienos su VO tikslinimai vis minint Sūduvą.

Nors Sūduvos vardas LDK raštijoje išblanko, tačiau visgi išliko vietos žmonių savimonėje: tai paliudija J. Basanavičiaus Ožkabaliuose užrašyta daina apie „sūdauninkėlį“, kurią jis, rašydamas 1903 m. Prakalbą „Lietuviškų pasakų įvairių“ 4-ajai knygai, pateikė kaip pavyzdį išaiškindamas, kokiu vardu „patys Sūdavijos gyventojai save vadino“.

Ieškodamas „sūdaviška“ tarme parašytų tekstų J. Basanavičius ten pat paminėjo XIX a. viduryje Suvalkuose atspausdintus Alvito kunigo Totoriaus pamokslus bei „tūlo Marcinowskio ar Marcinkowskio“ paskelbtą lietuvių kalbos gramatiką.

Be to, J. Basanavičius tvirtino, kad XIX a. pabaigoje būtent „Sūdavijos apšviestiemsiems lietuviams“ pavyko per spaudą („Aušrą“, „Varpą“ ir kt.) padaryti didžiulę įtaką lietuviškai literatūrinei kalbai ir „atžaist nemenką kultūrišką rolę apšvietime visos lietuvių tautos“. Kartu jis pasidžiaugė, kad „pastaraisiais metais Sūdavijos krašte“ surinkta daugiau nei kitur folklorinės medžiagos, svarbios lingvistams, etnografams ir kitiems.

Istorikas J. Totoraitis 1938 m. rašė apie Sūduvos vardo sugrąžinimą į platesnę vartoseną Lietuvoje: „Po karo buvo atnaujintas senovinis šios šalies vardas Sūdavija. Tik šitą vardą dabar išstumia kitas, lietuviškiau skambąs Sūduva. Profesorius p. Salys įrodinėja, kad kaip Litauen, Lietuva, taip ir Sudauen turi būti Sūduva. Pagal tai ir šalies gyventojas bus sūduvis, kaip Lietuvos lietuvis“.

Sūduvos vardas tarpukariu plačiai naudotas, buvo 1927 m. netgi įkurtas kaimas Sūdava Vilkaviškio krašte išdalinus dvaro žemes. Sūduvos vardas buvo populiarinamas ir per švietimą: pvz., V. Daugirdaitė-Sruogienė vadovėlyje „Lietuvos istorija“ (1935) nuolat naudojo Sūduvos pavadinimą – pateikdama faktus ne tik apie senąjį laikotarpį, bet ir apie Lietuvos padalijimą 1795 m., apie baudžiavos panaikinimą, situaciją po sukilimo, knygnešius, tautinį sąjūdį.

Sūduvos vardo laikėsi ir emigrantai, palikę Lietuvą po Antrojo pasaulinio karo. Viena didžiausių lietuvių karo pabėgėlių leidykla buvo pavadinta „Sūduva“/„Sudavija“ (veikusi 1945–1949 m. Augsburge, o vėliau iki 9-ojo dešimtmečio vidurio – Čikagoje).

Bostone 1963 m. išleistoje „Lietuvių enciklopedijoje“ paskelbtas išsamus straipsnis „Sūduviai“, o 1976 m. Bostone anglų kalba išleistoje enciklopedijoje „Encyclopedia Lituanica“ pateiktas XIX a. Sūduvos žemėlapis su užrašu Province of Sūduva in the 19th century. Išeivijos istorikas Bronius Kviklys 1966 m. leidinio „Mūsų Lietuva“ III tome paskelbė išsamų straipsnį „Sūduva (Suvalkija)“, kuriame daugiausia naudojo Sūduvos pavadinimą – kalbėdamas ne tik apie praeitį, bet ir dabartį.

Kitas išeivijos istorikas Zenonas Ivinskis veikale „Lietuvos istorija iki Vytauto Didžiojo mirties“ (paskelbtame 1978 m. Romoje) naudojo vien tik Sūduvos pavadinimą – rašydamas ne tik apie laikotarpį iki XV a. II pusės, bet ir apie XVIII a. vykusį Septynerių metų karą. Be to, jis paminėjo Lietuvių istorijos draugijos Čikagoje kūrėjo kunigo Kazimiero A. Matulaičio straipsnį „Sukilimas Sūduvoje 1905–1906“.

Taigi Sūduvos vardas plačiai skambėjo Lietuvoje iki pat sovietmečio, o vėliau ši tradicija buvo tęsiama emigracijoje.

Pastaruoju metu peršamas šeštasis stereotipas – Sūduvos pavadinimas „iškrenta“ iš bendros Lietuvos etnografinių regionų pavadinimų sistemos

Teigiama, kad dabartinė etnografinių regionų sistema sudaryta remiantis XIX a. pabaigos – XX a. pradžios tradicinės kultūros bruožais, o Sūduva yra senosios baltų genties teritorijos pavadinimas, kilęs iš senesnių laikų, tad siekiant sisteminio nuoseklumo, ir kitus regionus reikėtų pervadinti pagal baltų genčių teritorijas.

Tačiau pamirštama, kad žemaičių pavadinimas irgi atsirado baltų genčių laikotarpiu (pirmąkart paminėti 1219 m.), kaip ir aukštaičiai (pirmąkart paminėti 1323 m.), o Mažosios Lietuvos pavadinimas siekia XVI a. pradžią.

Beje, aukštaičių vardas po Vytauto Didžiojo kelis šimtmečius buvo išnykęs iš viešos vartosenos (pakeičiant dichotomiją Aukštaitija–Žemaitija į Lietuva–Žemaitija) ir buvo susigrąžintas tik po 1856 m., kai aukštaičius įvardijo vokiečių kalbininkas A. Šleicheris, sudarydamas lietuvių kalbos gramatiką. Taigi Sūduvos pavadinimas puikiai įsiterpia į dabartinę etnografinių regionų pavadinimų sistemą.

Priešingai, Suvalkijos pavadinimas išardo bendrą Lietuvos etnografinių regionų pavadinimų sistemą, kadangi yra vienintelis, kildinamas iš miesto pavadinimo – Suvalkų.

Tą neatitikimą pastebėjo dar tarpukario kalbininkai: A. Salys tvirtino, kad iš miestų vardų nedaromi kraštų pavadinimai su priesaga -ija, tad nepateisinami esą ir pavadinimai Suvalkija bei Vilnija. Tokios nuomonės dėl šių pavadinimų taip pat laikėsi J. Balčikonis, o K. Būga, nemaža rašęs apie Sūduvą ir sūduvius (jo vadintus sūdais), niekur šio krašto nevadino Suvalkija.

Neteisingą Suvalkijos kaip regiono pavadinimo formą akivaizdžiai parodo tai, kad atsiranda problemų apibūdinant gyventojus: suvalkiečiais vadinami tiek dabartinio Lietuvos etnografiniame regiono atstovai, tiek Lenkijoje esančio miesto Suvalkų gyventojai.

Paprastai būtent miesto ar jo apylinkių gyventojams būdingas pavadnimas su galūne -ietis, -ietė, -iečiai (Vilniuje gyvena vilniečiai, Kaune – kauniečiai, Marijampolėje – marijampoliečiai ir pan.), tačiau etnografinių regionų ar šalių gyventojų pavadinimai tokių galūnių neturi (aukštaičiai, žemaičiai, dzūkai, lietuvininkai ar mažlietuviai, lietuviai, latviai, estai ir t. t.).

Beje, siekiant tęsti regiono pavadinimo nuo pagrindinio miesto vardo suteikimo tradiciją ir turint omenyje, kad dabar Suvalkijos sostine laikoma Marijampolė, o ne Suvalkai, gal tuomet teisingiau būtų šį regioną pervadinti Marijampolija? Visgi atrodytų keistai, jei marijampoliečiais būtų vadinami Šakių, Vilkaviškio, Kazlų Rūdos ar Kalvarijos apylinkių gyventojai…

Dar vienas Sūduvos pavadinimo oponentų argumentas – istorinės Sūduvos (sūduvių genties) žemės geografiškai nesutampa su dabartinėmis Suvalkijos regiono ribomis

Šiuo atveju verta priminti, kad ir Lietuvos istorinės ribos neatitinka dabartinių Lietuvos ribų, taip pat savo ankstesnės aprėpties nebeturi Aukštaitija, Dzūkija ir ypač Mažoji Lietuva. Kita vertus, niekas iš oponentų aiškiai neįvardija, kokia konkrečiai buvo istorinės Sūduvos teritorija ir kokiu laikotarpiu – ar prieš kryžiuočių invaziją, ar pagal 1422 m. Melno taikos sutartį, o gal dar nuo I–V a., kai vyko sūduvių migracijos į rytus, išsamiai aprašytos akademiko Eugenijaus Jovaišos?

Tačiau mažai žinoma, kad pačios Suvalkijos ribos iš esmės pakito palyginus XX a. pradžią ir dabartį. Pirmajame 1915 m. paskelbtame Suvalkijos žemėlapyje jos teritorija iš esmės sutapo su Suvalkų gubernija (didele dalimi ir su 1422 m. Melno sutartyje apibūdintomis Sūduvos ribomis), apimdama ne tik dab. Lenkijos ir Baltarusijos nemažas teritorijas, bet ir Užnemunės dzūkus.

Tokia Suvalkijos apimant ir dzūkus samprata išliko per visą tarpukario laikotarpį: pavyzdžiui, A. Tamošaičio 1939 m. paskelbtame lietuvių moterų tautinių drabužių albume Suvalkija suskirstyta į zanavykus, kapsus ir dzūkus. Dabartinės Suvalkijos teritorija išryškėjo tik sovietmečiu maždaug nuo 7-ojo dešimtmečio, kai padaugėjo etnologinių tyrimų apie šį kraštą.

Kada ir kaip įsitvirtino Suvalkijos pavadinimas?

Šis pavadinimas kildinamas iš 1867 m. carinės Rusijos įsteigtos Suvalkų gubernijos, tačiau regiono vardas Suvalkija atsirado daug vėliau (beje, prieš tai 30 metų buvusi Augustavo gubernija taip ir nevirto Augustavija).

Peržvelgus XIX a. pabaigos – XX a. pradžios spaudą, Suvalkijos vardą galima atrasti tik nuo 1909 m., kuris akivaizdžiai kilo iš 1908 m. pirmąkart pavartoto lenkiško pavadinimo Suwalszczyzna. Analogiškai po Pirmojo pasaulinio karo išplito pavadinimai Wileńszczyzna (liet. Vilnija), Kowieńszczyzna (liet. Kaunija), kurie pasklido Lenkijos okupacinių užmačių dėka.

1909 m. šmėkštelėjęs Suvalkijos pavadinimas visgi vėliau dar menkai buvo vartojamas. Štai A. Smetona 1910 m. Suvalkų guberniją pavadino Suvalkiečiais, o nuo 1911 m. suvalkiečiais ėmė vadinti Suvalkų žemės arba Suvalkų gubernijos gyventojus, visų pirma kalbėdamas apie jos atskyrimo nuo Lenkijos tikslą.

Lietuva aktyviai siekė prisijungti Suvalkų kraštą ypač po I pasaulinio karo, dalyvavo derybose ir net buvo įvedusi į Suvalkus savo kariuomenę, tačiau 1919 m. pabaigoje Paryžiaus taikos konferencijos sprendimu pietinės Suvalkų gubernijos teritorijos (su Suvalkais, Seinais ir Punsku) buvo priskirtos Lenkijai. Tačiau Lietuvoje per visą tarpukario laikotarpį nenurimo siekiai atgauti ne tik Vilnių, bet ir Suvalkų kraštą, nuolat įrodinėjant jo lietuviškumą.

Su ta intencija nuo 1930 m. Marijampolėje buvo leidžiamas savaitraštis „Suvalkietis“, kuris 1937 m. buvo pervadintas į „Suvalkų kraštą“.

Pokariu sovietinėje Lietuvoje papročių tyrinėtojai savo darbuose kurį laiką vengė etnografinių regionų pavadinimų, pakeisdami juos terminais „rytų Lietuva“ ar „rytų lietuviai“, „vakarų Lietuva“ ar „vakarų lietuviai“, „Lietuvos šiaurės rytų rajonai“, „pietryčių lietuviai“ ir pan. Tik A. Vyšniauskaitė 1954 m. panaudojo Užnemunės, Žemaitijos, Aukštaitijos vardus, o M. Dulaitienė-Glemžaitė 1955 m. išskyrė aukštaičių, aukštaičių vilniečių, žemaičių, žemaičių klaipėdiškių, dzūkų, zanavykų, kapsų drabužius.

Etnografinius regionus imta labiau populiarinti visuomenei tik nuo 8-ojo dešimtmečio, ypač kai Rumšiškėse buvo įkurtas Lietuvių liaudies buities muziejus (atidarytas 1974 m.) su keturių regionų ekspozicijomis – Žemaitijos, Aukštaitijos, Dzūkijos ir Suvalkijos. Visgi tuo laikotarpiu tiek mokslinėje, tiek populiariojoje literatūroje pastarasis regionas buvo vadinamas net keliais pavadinimais: Užnemunė, lietuviškoji Užnemunė, Sūduva ir Suvalkija.

Ryškus posūkis pasirenkant vien Suvalkijos pavadinimą įvyko 1977 m., kai per posėdį kalbininkai, etnografai ir istorikai nutarė etnografinį regioną vadinti tik Suvalkija, pasirenkant šį sovietmečiui parankesnį pavadinimą ir atmetant daug senesnę istoriją turinčius Sūduvos bei Užnemunės vardus. Žodžiu, suvalkietišką tapatybę tuomet nutarta aktyviai formuoti „iš viršaus“ (žinoma, apsieinant be jokių vietos gyventojų apklausų).

Panašiu laikotarpiu pasipylė anekdotai apie suvalkiečius žurnale „Šluota“ ir kitur, išpopuliarėjo Kosto Kubilinsko žodžiais sukurta daina „Suvalkijos berniokas“, o galiausiai 1981 m. pasirodė jautri Vytauto Kernagio daina pagal Marcelijaus Martinaičio žodžius „Kai sirpsta vyšnios Suvalkijoj“.

Toks išskirtinai peršamas tik Suvalkijos pavadinimas per pastaruosius 50 metų padarė didžiulę įtaką formuojant vietos žmonių „suvalkietišką“ tapatybę, su kuria daug kas tarsi suaugo. Tačiau tokios tapatybės nepriima Lenkijos lietuviai, kurie suvalkiečiais laiko tik Suvalkų gyventojus, o etnografinį regioną vadina Sūduva.

Dabartiniu metu Suvalkijos pavadinimas kelia politinę dviprasmybę

Lenkijos nuomone, šis Lietuvos etnografinio regiono pavadinimas ginčytinas, nes nebėra Suvalkų krašto plačiąja prasme, jis siejamas su jų valstybėje esančiu miestu, tarsi pretenduojant keisti seniai nustatytas valstybines sienas (būtent to ir siekė tarpukario Lietuva, norėdama prisijungti Suvalkų kraštą).

Dėl to terminai Suvalkija ir Suwalszczyzna nėra vartojami oficialiame Marijampolės ir Suvalkų pasienio bendradarbiavimo projekte, o lenkų mokslininkų darbuose teikiama rekomendacija Lietuvos regiono teritoriją į šiaurę nuo Lenkijos vadinti Pietvakarių Lietuva. Tiesa, Lenkijoje pavadinimas Suwalszczyzna visgi naudojamas, tačiau dabar jis taikomas tik Suvalkų apskrities teritorijoms.

Svarbiausiais klausimas – ar etnografiniai regiono ypatumai susiformavo būtent Suvalkijos, ar ankstesniu Sūduvos laikotarpiu?

Akivaizdu, kad suvalkiečiams priskiriama vakarų aukštaičių kauniškių tarmė gerokai peržengia vadinamosios Suvalkijos ribas (apimant nemažą plotą ir rytiniame Nemuno krante, o vakaruose, kaip minėta, susiliedama su Mažosios Lietuvos patarmėmis), taip pat tokie „neišsitenkantys“ Suvalkijos plote požymiai būdingi ir senosioms dainoms, pasakoms, papročiams, netgi materialiajai kultūrai.

Tai rodo, kad šis paveldas siekia net senesnius laikus nei buvo nustatytos Sūduvos ribos 1422 m. pagal Melno sutartį.

Etnologai tvirtina, kad tikrasis regiono etnografinis savitumas galutinai susiformavo tik XIX a. – XX a. pradžioje, nors nagrinėjant įvairių regionų kultūrinį paveldą neretai pripažįstama, kad jis siekia daug senesnius laikus (pavyzdžiui, aukštaičių išskirtinė ypatybė – sutartinės – kildinamos iš viduramžių ir net akmens amžiaus).

Kaip minėta, J. Basanavičius 1903 m. rašydamas prakalbą leidiniui „Lietuviškos pasakos įvairios“ džiaugėsi, kad Sūdavijoje (t. y. Sūduvoje) jo laiku surinkta itin daug folklorinės medžiagos, tačiau jis neįvardijo to kaip Suvalkijos paveldo, nes toks regiono pavadinimas tuomet dar nebuvo vartojamas. Negana to, J. Basanavičius pateikė dainą, kur minimas „sūdauninkėlis“ (t. y. sūduvis), o tai rodo būtent sūduviškos savimonės ir tapatybės požymius.

Kita vertus, jei Suvalkijos etnografinis regionas gavo savo pavadinimą nuo Suvalkų miesto kaip regiono centro, tuomet turėtume puikiai žinoti Suvalkų apylinkių tarmę, dainas, papročius ir kitus etnografinius požymius, galėjusius padaryti įtaką viso regiono tapatybės formavimuisi. Deja, tų duomenų labai trūksta. Pakankamai daug etnografinės medžiagos yra tik iš Punsko ir Seinų apylinkių, tačiau jos priskiriamos Dzūkijai.

Taigi visuotinai paplitusi išvada dėl etnoregioninės tapatybės formavimosi šiame regione kaip būtent suvalkietiškos XIX a.–XX a. pr. prasilenkia su faktais:

1) tuo laikotarpiu regionas dar nebuvo vadinamas Suvalkija;

2) šio regiono daug etnografinės medžiagos (dainos, pasakos, papročiai, patarmės ir kt.) pasižymi archajiškumu ir sąsaja su itin senų laikų kūryba;

3) nėra žinoma Suvalkų apylinkių etnokultūrinio paveldo įtaka viso regiono tapatybės formavimuisi.

Iš to kyla išvada, kad „etnografinė suvalkietiška tapatybė“ yra dirbtinis konstruktas.

Autorė yra etnologė, humanitarinių mokslų daktarė, buvusi Etninės kultūros globos tarybos pirmininkė