O. Voverienė. Istoriko atsakomybė, vertinant Lietuvos praeitį.

Blogiausia, kad mūsų žmonės nebeturi vidinės paskatos domėtis tautos praeitimi, jos didvyriais, dvasiniais lobiais, o išorinės paskatos – „kultūros“, renginiai, laidos, spauda – sutelktos nešvankybėms, smurtui, agresyviajam kosmopolitizmui propaguoti ir tautiniam sąmoningumui naikinti. Albertas Griganavičius.

Istorikas Edvardas Krikščiūnas, išeidamas į Amžinybę, paliko mums jo testamentinę nuostatą, skelbiančią: „Istorikas, neigdamas praeitį, kaip vertybę, naikina lietuvybę“. Jau keli dešimtmečiai kai mūsų vyresniosios kartos istorikai, tvirtina, kad ikikrikščioniškoji Lietuvos valstybė, jos vadovai ir jos politikai buvo primityvūs nevykėliai: „Lietuva yra Europos užkampis:, „barbarų kraštas“, visi mūsų didieji kunigaikščiai – „neverti vieno 1918-1919 m. savanorio“, „Lietuva sutrukdė Vakarų civilizacijos plėtrą Rytų slavų žemėse“, „atplėšė

baltarusius ir ukrainiečius nuo Rusijos, t.y. pirmiesiems neleido surusėti“, „LDK atplėšė nuo senosios Rusijos milžinišką teritoriją su Kijevu“, „Baltarusiai yra tauta, gimusi Lietuvai nuskriaudus rusus“ (A.Bumblauskas), „Tai buvo tikras lietuviškas imperializmas“ (Veidas. 1998.07..09). „Būtovės slėpinių“ TV laidoje net buvo įtaigojama mintis, kad lietuviams derėtų atsiprašyti Ruisijos už jai lietuvių padarytas „skriaudas“ istorijos tėkmėje.

Istorikas E. Gudavičius savo kūriniuose skelbė Lietuvos ūkio atsilikimą nuo kitų tuometinių Europos valstybių. Anot jo, Lietuvoje vėliausiai iš visų Europos valstybių atsirado amatininkai, verslai, prekyba ir miestai. Istorikas A. Nikžentaitis aiškina, „kad XIII a. pagonių lietuvių kariuomenė buvo primityvi, vyravo pėstininkai, kovėsi tik pėsčiomis ir kovos taktika buvo prasta, kariai buvo prietarūs ir kerštingi. (Ūvladas Terleckas. Ar senoji Lietuva atsiliko nuo Europos? // XXI amžius. – 2002, birž. 26}

Į tautos niekinimo kampaniją įsijungė ir istorikas L. Truska, tarpukario Lietuvą vaizduodamas pūvančią ir be asmenybių, kaltę už Lietuvos nepriklausomybės praradimą suverčiantis vadovams, partijoms ir visai tautai. Gi tie, kurie išdrįsta minėtus istorikus kuriuo nors aspektu sukritikuoti vadina diletantais, liguistais praeities idealizuotojais, ištroškusiais Lietuvos istoriją pagražinti ir pan.

Matyt, įkvėptas tų istorikų ir jų padrąsintas į Lietuvos šmeižimo ir niekinimo, ginkluoto Lietuvos pasipriešinimo okupantams ir jo vadų niekinimo, žeminimo, išjuokimo ir išsityčiojimo kampaniją įsijungė ir rašytojas Marius Ivaškevičius. Dabartinėje nepriklausomoje Lietuvoje, už kurios vadavimą ir įtvirtinimą padėjo galvas 22 tūkstančiai Lietuvos partizanų ir Sausio 13-osios didvyriai, gerai uždirbo, net 34 000 eurų. Taip jį apdovanojo valstybės biudžeto pinigais Literatūros ir meno komisijos pirmininkė prof. Viktorija Daujotytė-Pakerienė ir visa jos vadovaujama komisija, siekianti ir toliau skatinti Lietuvos nepriklausomybės ir valstybingumo šmeižikus ir niekintojus, kad tik greičiau šita nelaiminga žemė Lietuva, suniekinta, apšmeišta ir apvemta liktų be lietuvių. Tokia mūsų dienų realybė.

Pavojingiausia, kad šie Lietuvos istorikai yra įsitvirtinę Vilniaus universiteto Istorijos fakultete, žiniasklaidoje ir skleidžia pavojingą Lietuvos istorijos interpretaciją ne tik iš VU katedrų, bet ir plačiajai Lietuvos visuomenei, o patriotinės krypties istorikus, tokius, kaip a.a E. Krikščiūnais ir kt. jie skelbia nemoderniais, primityviais (Lietuvos aidas. – 2002, kovo 12). Skaitydamas istorijos paskaitą LEU studentams, būsimiesiems istorijos mokytojams, A. Nikžentaitis kalbėjo, kad jam iš visų Vasario švenčių mieliausia yra Valentino diena, na, gal dar Užgavienės, „o Vasario 16-osios ilgainiui niekam nereikės“ (Šiaurės Atėnai. – 2002, birž. 1). Jis teigia, kad Klaipėdos sukilime lietuvininkai nedalyvavo, o Klaipėdos kraštą užėmė Lietuvos kariuomenė, pagal okupantų skleistą tezę“ Lietuva – Klaipėdos krašto okupantė“

Ekonomikos m. dr., kelių monografijų autorius ir žymus publicistas Vladas Terleckas rašo: „Skaudu, kad Tautos praeities niekinimas, vien neigiamybių kėlimas sklinda kaip užkratas. Stokojama tautinio išdidumo ir suvokimo, kad kertamos mūsų tautos išlikimo šaknys. Gal dalis tautiečių drovisi patriotizmo, kai iš jo politologas R. Lopata tyčiojasi vadindamas lituanobambizmu, o filosofuojantis A. Šliogeris – idiotizmu. Net režisierius R. Tuminas leido sau pasakyti: kas antras lietuvis yra nevykėlis, esame žudikai ir vagys (Kultūros barai. – 2002, Nr. 2, p. 442-43]. Nežinojau, jog R. Tuminas ne tik teatro režisierius, bet ir psichiatras bei sociologas“. Tad kai inteligentai laiko geru tonu tyčiotis iš savo senolių, jų pasiaukojamų kovų, kančių, vargų, iš visos Lietuvos istorijos, gal ir nedera piktintis mūsų  pusiauinteligenčiais, kurie nesuvokia, ką daro, nes jiems niekas neįdomu, ir nieko nėra brangaus ir švento. Belieka tik viltis, kad jau ateina gyventi ir valdyti ta karta, žygiavusi su deglais ir  Trispalvėmis Vasario 16-osios eisenose Vilniuje ir Kaune ir kuriems tėvai ir Tėvynė yra šventi ir neatskiriami dalykai! Tarp jų yra ir istorikų. Jie mūsų viltis.