Pirmieji nuoseklūs tyrimai – po dvidešimties metų!
Jau buvau minėjęs, kad naujųjų laikų archeologijos tyrimai paskatino archeologus kviesti į tyrimus specifinių žinių turinčius specialistus: karybos, istorijos, teismo medicinos, antropologijos, kriminalistikos, kai kada netgi išminavimo.
Apie būtinybę Laisvės kovų vietas tirti kompleksiškai prabilta beveik prieš du dešimtmečius, kai buvo atliekami pirmieji išsamūs tyrimai.
2010 metais kompleksiškai ištyrus LLKS štabo bunkerį Daugėliškių miške tyrimus vainikavo puiki ir išsami knyga „Partizanų bunkeris Daugėliškių miške“, kurią sudarė dr. Aistė Petrauskienė, dr. Gediminas Petrauskas ir dr. Vykintas Vaitkevičius, knygą recenzavo dr. Darius Juodis ir doc. Gintautas Zabiela. Išties, atliktas nepaprastai kruopštus darbas.
Knygoje išanalizuotas didžiulis kiekis istorinės medžiagos, detaliai aprašyti archeologiniai tyrimai ir pateiktas radinių katalogas. Ir tai tik apie vieną ištirtą bunkerį!
Pirmuosius kelis mūsų atkurtos Nepriklausomybės dešimtmečius partizaninio karo paveldas nekėlė didelio mokslininkų susidomėjimo, o per tą laiką padaryta daug žalos. Ne iš piktos valios, patriotizmo skatinami, entuziastai atkasinėjo kastuvais bunkerių vietas, turėdami vienintelį tikslą – juos atstatyti ir taip pagerbti, įamžinti Laisvės kovą.
Pasitaikančius atsitiktinius radinius priglausdavo muziejai, tačiau likusi informacija, glūdėjusi po grunto sluoksniais, buvo negrįžtamai sunaikinta. Galiausiai, atstatyti bunkeriai nyko, jie mažai rūpėjo paveldosaugos specialistams. Iki šios dienos, tais sėkmės atvejais, kai jie nebuvo pamiršti ir nuolat prižiūrimi vietos entuziastų, kai kurie atstatyti jau po kelis kartus.
Knygos sudarytojai pratarmėje atskleidžia besikeičiantį požiūrį į Laisvės kovų vietų tyrimus:
„Čia supratome sakytinės istorijos svarbą ir patyrėme jos žavesį, apčiuopėme tvirtą naujausių laikų archeologijos ir istorijos jungtį, kitaip tariant, padėjome pagrindus naujiems Lietuvos partizaninio karo tyrimams. Nemažiau svarbu pabrėžti, kad paskaitos, pranešimai, straipsniai apie Daugėliškių miško bunkerio tyrinėjimus iš esmės pakeitė visuomenės požiūrį į tokį paveldą ir tyrimų galimybes. Šie svarbūs pokyčiai vyksta iki šiol, ir tikimės, kad dar vieną postūmį suteiks į skaitytojų rankas atiduodama knyga.“
Kas yra kompleksiniai tyrimai?
Apie XX a. Laisvės kovų objektų tyrimų kompleksiškumą pakalbinau archeologą dr. Gediminą Petrauską:
Lietuvos partizaninio karo vietų – bunkerių, žeminių, stovyklaviečių, kautynių vietų, galiausiai palaikų užkasimo vietų – tyrimai šiandien laikomi neatsiejama partizaninio karo archeologijos dalimi. Apie šią jau susiformavusią tyrimų kryptį leidžia kalbėti nuolat rengiami archeologiniai tyrimai, Lietuvoje ir užsienyje pasirodžiusios mokslinės publikacijos ir konferencijose skaitomi pranešimai.
Nors partizaninio karo vietų kasinėjimai, jų rezultatų interpretacija ir sklaida laikomi archeologijos mokslo kryptimi, tarpdalykiškumas, arba tyrimų kompleksiškumas, yra išskirtinis jos bruožas. Jį sąlygoja XX a. tyrimams būdinga išskirtinė šaltinių gausa.
Archeologiniai duomenys lyginami su istoriniais šaltiniais – partizanų ir sovietų saugumo dokumentais, dienoraščiais, nuotraukomis ir įvairiais kitais. Tyrimams be galo svarbios Antrojo pasaulinio karo metų ir vėlesnės aeronuotraukos, kariniai topografiniai ir skaitmeniniai reljefo modelio (LiDAR) žemėlapiai, kitų šiuolaikinių priemonių teikiama informacija.
Tai reiškia, kad geriausi tyrimų rezultatai pasiekiami bendradarbiaujant skirtingų sričių tyrėjams: archeologams, istorikams, karybos specialistams ir įvairiems kitiems. Išimkime bet kurią iš šių grandžių – atkuriamas partizaninio karo įvykių paveikslas taps nepilnas.
Pažymėtina, kad partizaninio karo tyrimus iš ankstesnių laikotarpių tyrinėjimų išskiria galimybė bendrauti su amžininkais, klausytis jų liudijimų ir prisiminimų. Deja, partizaninio karo įvykiams pamažu tolstant, partizaninį karą savomis akimis mačiusių liudininkų sparčiai mažėja.
Pateiksiu keletą kompleksiško ištyrimo pavyzdžių. Ant Daugėliškių miške tirto bunkerio grindų buvo aptiktos dvi žmogaus kaukolės skliauto dalys. Jos buvo atiduotos ištirti specialistams. Vilniaus universiteto Medicinos fakulteto profesorius Rimantas Jankauskas ir Valstybinės teismo medicinos tarnybos Medicinos kriminalistikos laboratorijos vedėja Ramunė Sitienė pateikė išvadas: tai dviejų asmenų momenkaulių dalys.
Jos išlūžo dėl galingų šūvių iš arti į smilkinio sritį. Vienas šūvis paleistas tiesiai iš dešinės, kitas – kampu, iš dešinės ir apačios. Kulkos išėjo priešingoje skliauto pusėje. Taip pat atlikta ir pomirtinių žuvusiųjų bunkeryje asmenų nuotraukų analizė.
Man, kaip karybos ekspertui, turinčiam ir kriminalistikos žinių, teko atlikti visų ant bunkerio grindų surastų šaudmenų ir jų komponentų analizę. Analizę dariau pasitelkęs KGB archyvo nuotrauką, kurioje buvo gerai matomi visi iš bunkerio paimti ginklai, išskyrus kelis, nespėtus paimti kilus gaisrui, bet jie buvo rasti tyrimų metu. Tai palengvino analizę, tereikėjo iš turimo vaizdo išskirti du ginklus, kurie nutraukė dviejų partizanų gyvybes.
Pagal rastus šūvių komponentus, tūtelę ir kulką, buvo nustatyta, kad panaudoti pistoletai Walther P-38 ir Mauser C-96. Tam prireikė specifinių žinių. Pavyzdžiui, Walther P-38 turi šešių graižtvų vamzdį, o nuotraukoje matomi Luger P-08 – aštuonių. Ant kulkos buvo likę graižtvų žymės, jas suskaičiuoti nėra sunku. Nukritusią tarp rusiškų 7,62×25 mm tūtelių identišką iš Mauser C-96 išlėkusią tūtelę padėjo atskirti markiruotės ant jos dugno ir specifinė kapsulės įmušimo žymė.
Ginklų konstrukcija ir galia skiriasi, šūvio metu išlėkusi kulka turi skirtingą kinetinę energiją, dėl to skiriasi prasiskverbimo į audinių gylis, išliekamoji kinetinė galia perėjus kiaurai. Todėl 9 mm kulka, iššauta iš pistoleto Walther, buvo rasta atšokusi nuo bunkerio sienos, nes perėjusi per kaukolės kaulus prarado kinetinę energiją.
Kur kas galingesnio pistoleto Mauser kulka galimai įstrigo perėjusi kiaurai bunkerio lentas ir liko grunte, jos atpažinti tarp rastų kulkų nepavyko. Tokius niuansus leidžia analizuoti turimos terminalinės balistikos žinios (terminalinė balistika – kulkos poveikis taikiniui, į jį atsimušus ir skverbiantis gilyn ar išeinant kiaurai).
Suradus kovotojų palaikus atliekami išsamūs tyrimai antropologijos laboratorijoje. Apie tyrimus išsamiai papasakojo Vilniaus universiteto Medicinos fakulteto antropologė Jovita Kadikinaitė-Mickė: „Po archeologinių tyrimų palaikai perduodami Vilniaus universiteto Medicinos fakulteto Antropologijos laboratorijai.
Prieš atliekant detalius antropologinius tyrimus, įvertinama archeologinių tyrimų metu užfiksuota situacija: registruojamos kulkų ar sprogmenų skeveldrų radimo vietos, uniformų sagos bei kitos reikšmingos detalės. Taip pat analizuojama, kaip palaikai buvo sumesti į duobę, ir nustatoma, kurių asmenų smulkieji kaulai, pavyzdžiui, plaštakų ar pėdų, galėjo būti susimaišę tarpusavy.
Vėliau kiekvieno asmens palaikai išdėliojami anatomine tvarka, įvertinamas jų išlikimas ir bendroji būklė. Kartu registruojami tafonominiai pakitimai: kaulų spalviniai pokyčiai, apdegimai, pomirtinė fragmentacija ir kiti dekompoziciją veikę procesai. Toliau rekonstruojamas asmens biologinis profilis. Visuotinai pripažintais metodais nustatoma žuvusiųjų lytis ir amžius, atliekami ilgųjų kaulų matavimai bei jų pagrindu apskaičiuojamas ūgis.
Toliau analizuojama priešmirtinė asmens būklė: kauluose registruojamos lėtinės ligos, dantų būklė, sugijusios ar gyjančios skeleto traumos bei kitos patologinės būsenos. Šie duomenys leidžia atskleisti asmens gyvenimo būdą ir sąlygas, o juos analizuojant su istoriniais šaltiniais galima formuluoti pirmines prielaidas identifikacijoms.
Galiausiai atliekamas išsamus mirtinų sužalojimų tyrimas, taikant tiek makroskopinius, tiek mikroskopinius metodus, o prireikus pasitelkiami papildomi laboratoriniai tyrimai, pavyzdžiui, trasologiniai ar metalizacijos tyrimai.
Užbaigus antropologinius tyrimus, paruošiami biologiniai kaulų ėminiai genetiniams tyrimams, kuriais galutinai patvirtinama asmenų identifikacija, lyginant iš kaulų išskirtą DNR su potencialių artimųjų seilių ar kraujo DNR mėginiais.“
Trumpai apibendrinant – kompleksiniai tyrimai, tai tarpdisciplininiai tyrimai, kuriuos atlieka įvairių sričių specialistai: istorikai, archeologai, karybos, teismo medicinos, antropologijos, kriminalistikos ekspertai. Šis sąrašas gal ir ne baigtinis.
Kieno ginklas rastas po samanomis?
Kartais tiriamoje istorinio įvykio vietoje sluoksniuojasi keli panašūs laikotarpiai. Antai, Andriaus Zdanevičiaus-Morkos ir jo būrio žūties vietoje (1945 m.) praeina ir vokiečių gynybos linija (1944 m.). Neramu čia buvo ir Pirmojo pasaulinio karo metais.
Čia fronto linija buvo nusistovėjusi apie dešimt dienų, tad mūšius menančių artefaktų gana daug. Tai įprasti radiniai – šaudmenų likučiai, artilerijos sviedinių skeveldros, buvę ir nesprogėlių, kuriuos sunaikino kariuomenės išminuotojai. Morkos būrio žūties vieta apima vienos sodybos ir jos aplinkos ribas.
Tai nedidelė teritorija, tačiau radiniai yra panašūs arba identiški, kokie randami ir karo metų pozicijose. Kaip atskirti, kurie radiniai priklauso partizanams, o kurie karo metui? Tai tyrėjui nelengvas uždavinys. Kabintis tenka už konteksto, tam tikro radinių pasiskleidimo vietovėje. Vėl atsiranda tarpdisciplininio tyrimo poreikis.


Pavyzdžiui, kaip atskirti, ar surastas karabinas „Mauser“ priklausė vokiečių kareiviui ar partizanui? Tai gali pasakyti tik ištyrus radinį. Atsakymai slypi ne tik išorėje, bet ir viduje. Apžiūrėjus daiktą iš išorės matyti, kad nėra diržo. Tai pirmas požymis, kad ginklą naudojo partizanas, nes pas kareivį ginklas bus pilnai sukomplektuotas. Matyti, kad spyna užvesta šūviui – požymis, kad ginklas parengtas šūviui, rodo jo naudojimą kovoje.
Kiti atsakymai jau glūdi viduje. Tam, kad ištirti rastą ginklą, reikia išjudinti surūdijusias ir sukibusias dalis, atidaryti spyną, kartais atlikti dalinį išardymą. Tai ir specifinių žinių, ir daug pastangų reikalaujantis darbas. Jei tai pavyksta, jau yra galimybė ištirti šovinius, jei jų yra likę.
Paaiškėja, kad šoviniai ne vienos partijos: vienas gamintas dar iki karo, kiti du, jau karo metu. Dviejų nebėra, nes ginklo naudotojas kovoje du šūvius iššovė ir užtaisęs ginklą trečiam šūviui, matyt, žuvo. Čia jis žengė paskutiniuosius savo gyvenimo žingsnius.
Priešinga kryptimi traukėsi kitas partizanas. Jis naudojo karabiną „Mauser“. Jo atsitraukimo kryptį žymėjo nukritę pertaisant ginklą tūtelės. Bėgo ne aklai, traukėsi atsišaudydamas. Po, ko gero, trečiojo šūvio buvo sunkiai sužeistas ir nebegalėjo gintis.
Savo gyvenimo ir kovos kelią užbaigė aktyvuodamas rankinę granatą RG-33. Tai granata, kurią 1945 metais galėjo naudoti tik partizanas, nes sovietų kariai jų nebenaudojo, resursai buvo išnaudoti dar karo pradžioje.
Žinoma, tokius ginklų tyrimus gali daryti tik ginkluotės ekspertas, to tikrai neatliks nei archeologas, nei istorikas.
Autopsiniai pjūviai – neįminta mįslė
Leipalingio stribų būstinės kieme 1991 metais buvo aptikti keistai išniekinti palaikai. Dėmesį atkreipė ne tik sulaužytos asmens galūnės, bet ir grubiai nupjautas viršugalvis. Identiškai išniekinti palaikai rasti netoli pirmųjų užkasimo vietos 2021 metais. Iškilo klausimas – kokiu tikslu ir kas galėjo atlikti autopsinius pjūvius kaliniams?
Mėginant įminti mįslę pakalbinau antropologę Jovitą Kadikinaitę Mickę ir sužinojau, kad autopsiniai pjūviai nustatyti ir tiriant Tuskulėnų memorialinio parko vietoje užkastus palaikus. Jovita tuo metu teigė, kad apie tendencijas kalbėti sunku, turint vos keturis atvejus Lietuvoje.
Vienas bruožas, siejantis šiuos atvejus yra tai, kad jie neturėjo šautinių sužalojimų, būdingų užkasant žuvusius partizanus. Trejus iš keturių palaikus sieja ir metai – 1947-ieji. Paaiškėjus, kad atvejis liečia ne tik Leipalingį, o yra paplitęs keliose vietose, kreipiausi ir į Medicinos kriminalistikos laboratorijos vedėją dr. Giedrių Kisielių, tikėdamasis gauti bent prielaidą, kokiu medicininiu ar kitokiu tikslu sovietinio saugumo struktūros darė kaukolių autopsijas.
Buvo išsamiai papasakota, kad pjūviai atlikti naudojant rankinį pjūklą smulkiais dantukais, kas yra būdinga autopsiniams pjūklams. Nors asmuo, atlikęs autopsijas, žinojo, kaip tai padaryti, darė tai atmestinai, skubotai, pjūviai netaisyklingos krypties.
Dėl to pjūviai kai kur nusisiekė ir kaukolė buvo atidalinta tiesiog atplėšiant, atlaužiant jėga. Kažkas norėjo atverti kaukolės ertmę, apžiūrėti arba išimti smegenis. Teismo medicinoje tai labai retai pasitaikantis, netipiškas atvejis.
Dr. Giedrius Kisielius pabrėžė, kad tai labiau istorinis kontekstas, nes iš turimos medžiagos pasakyti, kokiu tikslu buvo atliekamos šios autopsijos, neįmanoma. Taigi, jei kada nors pavyktų atrasti dokumentus su tokių autopsijų aprašymais, jų tikslais, gal tuomet pavyktų įminti šią nusikaltimų žmogiškumui mįslę.
Kol kas egzistuoja tik gandai apie kažkokius eksperimentus su žmonėmis, kuriuos galėjo vykdyti sovietinės saugumo struktūros.
Posprogiminis tyrimas
Retesnis atvejis, kai tenka tirti sprogimo sukeltą atvejį. Veiksmas vykęs 1944 metų liepos mėnesį, sovietų pajėgoms sparčiai, bet su dideliais nuostoliais skinantis kelią Kauno kryptimi.
Užvažiavęs ant minos sprogo pusantratonis sunkvežimis (GAZ-AA), vežęs 76 mm sviedinius iš Pravieniškių į Grabuciškes. Surastas sunkvežimio ratlankio fragmentas su detonacijos žymėmis, ant kurio labai aiškiai matyti detonacijos kryptis.
Tokie pėdsakai lieka sprogus minai tiesiai po ratu. Sprogimo būta labai galingo, nes detonavo net dalis krovinio, o automobilis subyrėjo į nuolaužas.
Gali būti, kad mina buvo su papildomu užtaisu arba padėtos dvi minos vena ant kitos (viena mina talpina 5,5 kg trotilo užtaisą). Dvigubo sprogimo schemas galima rasti literatūroje.
Nežinant, kas užvažiuos ant minos, tai galbūt turi prasmės, nes tankui viena mina padaro nedidelį pažeidimą, kuris suremontuojamas lauko sąlygomis. Nešarvuotam sunkvežimiui tai buvo, be jokios abejonės, neadekvačiai galingas užtaisas.
Automobilyje važiavo vairuotojas ir jį lydintis karys. Vairuotojas buvo ginkluotas „Mosin“ karabinu, o jį lydintysis PPŠ-41 pistoletu kulkosvaidžiu.
Pastarojo ginklas nuo detonacijos išsiardė, diskas kiaurai perskrostas skeveldros. Skeveldros kryptis iš apačios į viršų, tai taip pat patvirtina minos sprogimo versiją. Vairuotojo karabinas buvo nusviestas apie 20-25 m nuo kelio, Jame tebuvo du gerokai apdaužyti šoviniai, gaminti 1941 metais.
Tai rodo, kad vairuotojas tikrai nepriklausė koviniam padaliniui, kartais išvalydavo ginklą ir vargiai per visą karą iššovė bent vieną šūvį vokiečių pusėn. Taip ir piešia vaizduotė pagyvenusio vyro su žilais ūsais portretą, kuris buvo mobilizuotas iš kokio tarybinio ūkio, iki tol sunkvežimiu vežiojęs grūdus ir bulves, o karo metu jau artilerijos sviedinius ir kitus pavojingus krovinius.
Kriminalistika tyrimuose
Su Šilavoto ekspozicijos įkūrėja Viktorija Bielevičiene tyrėme buvusio Šilavoto stribyno teritoriją, ieškodami su čia vykusio „mūrelio“ puolimu susijusių artefaktų. Radome iššautų tūtelių ir kulkų arti bažnyčios šventoriaus tvoros, kurią, kaip priedangą, naudojo partizanai.
Remiantis liudijimais, priešas gynėsi ir pro antrojo aukšto langus. Pasidalinau savo spėjimu, kad jeigu priešas antrame aukšte naudojo pistoletą kulkosvaidį PPŠ-41 ir šaudė kampu žemyn, tūtelės greičiausiai skriejo pro langą ir nukrito apačioje. Įjungus ieškiklį, nepraėjo nei minutė, kai buvo rasta viena, po to antra ir trečia tūtelė.
Pagal žymes ant tūtelių ir jų išlėkimo iš ginklo trajektoriją tapo aišku – antrajame aukšte, kairiajame lange, buvo stribo pozicija, kuris naudojo minėtą pistoletą kulkosvaidį. Viktorijos nuostaba buvo begalinė – kaip galima taip greitai nustatyti naudoto ginklo markę, šaudymo kryptį? Galima, kai turima specifinių žinių.
Apie priešo naudotų ginklų rūšis pasakoja ir žymės, kulkų paliktos ant šventoriaus tvoros pamato. Gilesnė ir ryškesnės – šautuvų ir kulkosvaidžių, seklesnės ir mažiau pastebimos – nuo pistoleto kalibro ginklų. Nustatyta ir pozicija, iš kurios partizanas apšaudė „mūrelį“, naudodamas lengvąjį kulkosvaidį ZB-26. Kulkosvaidis naudojo standartinius vokiškus šaudmenis (7,92×57 mm).
Kaip įmanoma atskirti ginklo markę, jei tuos pačius šaudmenis naudoja visas sąrašas to meto ginklų – karabinai, pusiau automatiniai šautuvai, kulkosvaidžiai? Ogi, pagal šūvio metu atsirandančias specifines žymes. Šiuo atveju – charakteringus įmušimus kapsulėse.
Tą gerai iliustruoja ir kita nuotrauka, kurioje matyti skirtingos žymės, paliktos kapsulėse šaunant iš skirtingų to paties kalibro ginklų.
Ar gali radiniai atskleisti kovotojo emocinę būklę?
Pateiksiu vieną pavyzdį, iš jau minėto įvykio, Andriaus Zdanevičiaus-Morkos būrio tragiškos žūties vietos. Pagal rastu radinius, iššautų tūtelių pasiskleidimą, buvo matyti, kad partizanai sutelkė ugnį į šiaurinę pusę ir tada mėgino prasiveržti. Vienas radinys atkreipė mano dėmesį: tai buvo iš pažiūros niekuo neypatinga „Mauzerio“ tūtelė, išskyrus tai, kad buvo perlenkta per pusę.
Partizanas, naudojęs karabiną „Mauser K-98“, mūšio matu patyrė didžiulę įtampą, pertaisydamas po šūvio ginklą, skubėdamas, atitraukė spyną ne iki galo ir tuojau pat su didele streso veikiama jėga mėgino uždaryti ją. Iššauta tūtelė nebuvo išmesta šalin, nes tam reikia pilnai atidaryti spyną.
Uždarant spyną joje tebebuvo iššauta tūtelė, tuo pat metu iš dėtuvės pagriebtas naujas šovinys. Neišmesta tūtelė trukdė pilnai uždaryti spyną, o šaulys su tokia jėga uždarinėjo spyną, kad tūtelė net perlinko pusiau.
Štai, kiek nepaprastų istorijų galima papasakoti, jei tyrimas atliekamas grupės skirtingų sričių specialistų. Iki kokių smulkių detalių galima atkurti įvykius. Ar tai ne žavu? Galėčiau drąsiai teigti, kad iš tokių atkurtų mūšio detalių jau galima rašyti HBO lygio karinio filmo scenarijų.

























