I dalis ČIA, II dalis ČIA, III dalis ČIA.
Archeologiniai tyrimų metodai
Naujausiųjų laikų konfliktų archeologija – naujas terminas, keliantis klausimų ir kai kuriems specialistams, bet terminas „moderniųjų laikų archeologija“ naudojamas net ir metiniame leidinyje „Archeologiniai tyrimai Lietuvoje“, kuriame sukeliami straipsniai apie per metus įvykdytus tyrimus.
Naujausių laikų kovų istorija ir archeologija yra netgi dėstomas dalykas Klaipėdos universitete kaip privalomoji disciplina. Dažniausiai tai yra susiję su XX a. praūžusių karų, partizaninio karo objektų tyrimu. Šio laikotarpio tyrimus ženkliai palengvina gana gausi istorinė medžiaga – archyvai, liudijimai, memuarai.
Mano įsitikinimu, archeologija – sritis, leidžianti giliau ištirti atskirus istorinius įvykius ar laikotarpius. Archeologinių tyrimų metu savotiškai patikrinamas liudijimų objektyvumas, ypač tiriant mūšių vietas. Tai, kas atsidūrė ant žemės, o vėliau jau ir po grunto sluoksniu, yra tikra.
Iššauta tūtelė liko ten, kur ji nukrito dar karšta po ką tik atlikto šūvio. Tai – trumpalaikės individualios pozicijos vieta, manevro kryptis, mažiausia mūšio mozaikos detalė. Tai – daiktiniai įrodymai, leidžiantys interpretuoti įvykių detales, kai kada – surasti pamirštas Laisvės kovų vietas.
Deja, net ir man teko susidurti su tam tikru skepticizmu ir keliamu klausimu: na ir kas iš to, kad surandi mūšio vietą, kuri buvo pamiršta? Ką tai keičia? Juk istorija apie mūšį yra žinoma, daugybė detalių yra papasakota liudininkų, jiems dar gyviems esant.
Viskas jau užrašyta, atspausdinta knygose. Tereikia jas imti ir skaityti. Bet, tiesą sakant, išgirdus tokią repliką, žandikaulis nevalingai atvėpsta. Negi sudaryta mūšio schema, surinkti ir į muziejų atiduoti artefaktai, atlikta detali mūšio analizė ir galiausiai žinoma tiksli vieta istorijos mokslui nieko nereiškia?
Galiausiai, ta vieta bus tinkamai paženklinta ir lankoma žygeivių, moksleivių, gal ir tūlas grybautojas stabtels paskaityti, kad gi parašyta ant šalto akmens.
Pasikalbėjus su kolegomis paaiškėja, kad mano atvejis ne išskirtinis. Su šia problema susiduria ne tik XX a. Laisvės kovas tiriantys archeologai ir karo istorijos specialistai. Su panašiu skepticizmu susiduria ir viduramžių specialistai.
Apie skepticizmą ir būtinybę atlikti detalesnius viduramžių ginkluotės tyrimus kalba ir archeologas Paulius Bugys: „Ne tik XX a., bet ir viduramžių karybos tyrimai yra neatsiejami nuo to meto ginkluotės analizės.
Pristatydamas savo ginkluotės tyrimus ne kartą esu sulaukęs kolegų istorikų pastabų, kurias geriausiai apibendrina klausimas: „Ir ką mes naujo sužinojome?“ Tokios abejonės kyla todėl, kad, nagrinėjant konkretų ginkluotės tipą, neišvengiamai tenka jį sieti su tam tikra vietove, data ar istoriniu įvykiu, o iš rašytinių šaltinių dažniausiai jau žinome, kad vienas ar kitas įvykis įvyko, kada jis vyko ir kuo baigėsi.
Todėl iš pirmo žvilgsnio gali atrodyti, kad tokie tyrimai nesuteikia iš esmės naujų žinių. Tačiau taip yra tik tol, kol apsiribojame paviršiniu žvilgsniu.
Vis dėlto, remiantis vien rašytiniais šaltiniais, beveik neįmanoma rekonstruoti išsamaus viduramžių kariuomenės vaizdo. Ypač lakoniški yra lietuvių karius aprašantys šaltiniai, iš kurių geriausiu atveju galime sužinoti tik apytikslį kariuomenės dydį, pavienius taktikos elementus ar kartais pasitaikančias žinias apie naudotas apgulos mašinas.
Su viduramžių Lietuva susijusių rašytinių šaltinių skurdą bene geriausiai atskleidžia iki šiol galutinai neišspręstas ir diskusijų objektu išliekantis klausimas, kada lietuviai pradėjo kautis raiti. Tai rodo, kad mūsų žinios apie viduramžių Lietuvos karybą tebėra labai fragmentiškos.
Visai kitokios galimybės atsiveria pasitelkus archeologinius duomenis. Jie leidžia nustatyti, kokiais ginklais buvo kovojama, kaip kito ginkluotė, kokia taktika galėjo būti taikoma, kada atsirado ir įsitvirtino kavalerija, taip pat kokiai kultūrinei sferai priklausė Lietuva XIII–XIV a.
Ginkluotės analizės reikšmę galima iliustruoti ir šiuolaikinės Lietuvos kariuomenės pavyzdžiu. Žvelgiant iš dabarties perspektyvos, pokyčiai tarp 1990 ir 2026 m. atrodo akivaizdūs, tačiau ar jie būtų tokie pat aiškūs nesigilinant į naudotos ginkluotės tipus?
Tiek XX a. paskutiniojo dešimtmečio, tiek 2026 m. Lietuvos kariai dėvi uniformas, naudoja pėstininkų ginklus, kovos mašinas, artileriją, o užduotis vykdo pasitelkdami įvairias transporto priemones.
Tačiau toks apibūdinimas pateikia tik bendrą ir gana paviršutinišką kariuomenės vaizdą. Nežinodami, kokia konkreti ginkluotė buvo naudojama, negalėtume tiksliai įvertinti kariuomenės kovinių pajėgumų, technologinio lygio ar jos vietos platesniame geopolitiniame kontekste.
Būtent ginkluotės analizė leidžia suprasti ne tik kariuomenės kokybę ir pasirengimą, bet ir valstybės politinę bei strateginę orientaciją“.
Archeologų tykantys pavojai
Sprogmenys ir šaudmenys – gana dažnai pasitaikantys radiniai, tiriant kadaise vykusių mūšių vietas. Partizaninio karo atveju stambesni užtaisai, tokie, kaip aviacijos bombos, minosvaidžių ir artilerijos šaudmenys, minos, yra retenybė.
Dažniau pasitaiko mažesni sprogstamieji užtaisai – įvairių tipų rankinės arba nuo ginklo šaunamos granatos. Gerai, kad archeologai neskuba kuo greičiau radinį išlupti iš grunto ir juo pasigėrėti. Jie dirba atsargiai, apdairiai, siekdami nepažeisti radinio, todėl, radus sprogmenį, jis nepajudinamas, tik nuvalomas ir dažniausiai paliekamas in situ iki pareigūnų atvykimo. Visada išlieka galimybė jį nufotografuoti.
Būtina žinoti ir procedūras arba veiksmus, būtinus atlikti radus pavojingą sprogmenį arba įtariant, kad tai gali būti sprogmuo. Geroji praktika – pažymėti radimo vietą (mes visada turime „STOP“ juostą) ir nepalikti be priežiūros iki pareigūnų atvykimo, nes prieš kelis dešimtmečius man yra pasitaikęs atvejis, kai rasti artilerijos sviediniai tiesiog dingo. Pareigūnai iškviečiami bendruoju pagalbos telefonu 112.
Atvykę pareigūnai įvertina situaciją ir kviečia kitas tarnybas. Pirmiausiai – išminuotojus, o jeigu reikia – skubią medicinos pagalbą ir ugniagesius. Ką daryti su sprogmenimis sprendžia išminavimo specialistai. Jie gali naikinti sprogmenį vietoje arba išvežti naikinimui į poligoną.
Paskutinis įvykis, susijęs su sprogmenimis, atsitiko Varčios miške. Atliekant mūšio vietos žvalgymus metalo ieškikliais, vienoje vietoje rastos trys sovietinės rankinės granatos F-1 be sprogdiklių, tik su transportavimo kamščiais. Įvertinti rastus sprogmenis man leidžia išminuotojo darbo patirtis, tačiau juos neutralizuoti gali tik turintys galiojančią kvalifikaciją specialistai.
Radimvietė buvo aptverta ryškia juosta, iškviesti policijos pareigūnai, o toliau jau viskas ėjosi pagal anksčiau aprašytas procedūras.
Tyrimų metu randami šaunamieji ginklai
Natūralu, kad mūšių vietose pasitaiko įvairių radinių, susijusių su vykusia kova. Tai gali būti ne tik iššautos tūtelės, bet ir pamesti nepanaudoti šaudmenys, pagrindinės ginklų dalys ir net ginklai.
Šioje vietoje tyrėjas susiduria su situacija, kada radus ginklą, nesvarbu, kokios jis būklės, turi jo neliesti, o kviesti pareigūnus, kad jį paimtų ir ištirtų. Įstatymas nenumato išlygų dėl archeologinių tyrimų metu randamų ginklų, net jeigu jų atsiradimo toje vietoje kontekstas yra aiškus – tai konkretaus istorinio įvykio pasekmė.
Kalbant apie būklę irgi kyla klausimų, tačiau apie tai vėliau. Surasto ginklo funkcionalumą, būklę tiria kriminalistikos ekspertas. Be abejo, tikrina ar jis nebuvo panaudotas nusikalstamose veikose.
Karo arba pokario įvykių vietose rasti ginklai greičiausiai buvo vienaip ar kitaip panaudoti, tą bemaž galiu garantuoti, tik ką su tokia informacija ekspertui daryti? Galimai įdomiau, kokią istoriją gali papasakoti ginklas karo istorijos tyrėjui. Informacija slypi ne tik išorėje, radus jį in situ ir nuvalius gruntą, bet ir jo viduje.
Dar apie 2005 metus, vykdant ištisinio išminavimo darbus, buvusiose vokiečių parašiutininkų gynybos pozicijose ties Pašuliais (Kaišiadorių r. sav.), buvo rastas lenkiškas 9 mm pistoletas. Korozija nepagailėjo ginklo, tačiau atkreiptas dėmesys į vieną išorinę detalę – jo gaidukas buvo kovinėje padėtyje. Prireikė pastangų ginklą išardyti, jo nesugadinant, kaip vertingo, reto eksponato.
Paaiškėjo, kad ginklas panaudotas artimame mūšyje – vienas šovinys buvo šovinio lizde, dar du likę dėtuvėje. Nežinomas parašiutininkas artimame mūšyje griebėsi pistoleto, spėjo iššauti penkis šūvius. Kas jam nutiko? Galimai žuvo arba buvo sužeistas. Toks ištyrimas gerokai papildo istorinį pasakojimą, suteikdamas jam emocinį atspalvį.
Šiais laikais technologijos leidžia atlikti tyrimą neardant radinio, o peršviečiant rentgeno spinduliais. Visgi, išsamesni tyrimo rezultatai būna ištyrus ir šovinius, likusius ginkle. Jų pagaminimo data, gamyklos štampai, leidžia sužinoti daugiau.
Nepatyrę tyrėjai neretai net neatpažįsta radinio, kaip ginklo dalies, kartais tie fragmentai būna panašesni į buityje naudotus daiktus. Dažniausiai taip atsitinka dėl gausios korozijos. Pavyzdžiui, vokiško kulkosvaidžio MG-34 vamzdis gali priminti kažkokią ašį nuo agrotechnikos.
Reikia turėti omenyje, kad nuo istorinių įvykių, kuriuos tiriame, praėjo daugiau, nei 70 metų. Apie randamų ginklų funkcionalumą nėra nė kalbos, gali nebent kilti klausimas – ar įmanoma jį atstatyti taip, kad galima būtų panaudoti pagal tiesioginę paskirtį?
Taip, kartais galimai įmanoma, tačiau tam reikia specifinių žinių ir sąlygų. Net ir turint tokių žinių ir gamybos priemones, ko gero lengviau pagaminti naują ginklą, kuriuo būtų įmanoma iššauti bent vieną kartą, nei atkurti korozijos pažeistą radinį.
Ar surasti tyrimų metu ginklai, kurie dažniausiai beviltiškai korodavę, vis dar kelia grėsmę? Gal juos tyrėjas galėtų atiduoti restauratoriams nedelsiant, nes išimto iš grunto metalinio dirbinio irimas greitėja kartais? Deja, esamas įstatymas to nenumato.
Per tyrimus radus ginklus susiduriama su problema juos perduoti muziejui. Konkretus atvejis – archeologiniai tyrimai Lazdijų Laisvės kovų muziejaus teritorijoje vykdyta partizanų palaikų paieška 2023 metais, kai buvo rastos korozijos paveiktos, deformuotos ginklų dalys ir apdegęs bei stipriai surūdijęs pistoletas „Ruby“, greičiausiai kažkada priklausęs partizanui.
Archeologas dr. Linas Kvizikevičius puikiai prisimena šį atvejį:
„Paieškos grupė viename iš šurfų aptiko šiukšlių duobę, datuojamą penktu, šeštu dešimtmečiu ir joje aptiko ginklų liekanų, tai yra, pistoleto likučius, PPŠ-41 automato detalę, dar keletą dalių, tūtelių, dėtuvių liekanų. Visa tai buvo stipriai surūdiję. Pagal teisės aktus aptikti ginklai ir jų priedėliai turėjo būti perduoti policijai. Kreipiausi į Lazdijų miesto policiją, užpildėme paaiškinimą, kuriame nurodžiau, kad šie ginklų likučiai turi istorinę vertę. Policininkai perėmė iš mūsų visus tuos radinius. Alytaus prokuroro iniciatyva pradėtas ikiteisminis tyrimas. Nors buvo akcentuota, kad ginklų likučiai turi istorinę vertę, policijai atlikus tyrimą ir nustačius, kad neįmanoma nustatyti, kam priklausė ginklai ir kad jie visiškai netinkami naudoti pagal tiesioginę paskirtį, prokuroras priėmė sprendimą, kad ginklų likučiai turi būti sunaikinti. Dėl tokio sprendimo Lazdijų muziejus neteko galimybės eksponuoti tyrimų metų rastus radinius. Toks sprendimas sukėlė pyktį, todėl rašiau raštus Lietuvos Respublikos prezidentui, Kultūros paveldo departamentui, Valstybinei kultūros paveldo komisijai, Kultūros ministerijai, Seimo narei Angelei Jakavonytei. Raštišką atsakymą gavau tik iš Valstybinės kultūros paveldo komisijos, kuri konstatavo, kad pagal galiojančius teisės aktus radiniai gali ir turi būti perduoti muziejui. Deja, to neįvyko. Pats asmeniškai skambinau prokurorui, kuris atsakė, kad vadovaujasi savais įstatymais, tik nepaaiškino, kokiais. Vėliau įsijungė Seimo narė Angelė Jakavonytė, kuri kažkokiu būdu išreikalavo, kad radiniai būtų perduoti muziejui. Policija sutiko, bet iš muziejaus atstovo pareikalavo, kad atsakingas už eksponatų perėmimą darbuotojas pasitikrintų sveikatą, psichiką ir praeitų kažkokius kursus. Galiausiai radiniai po kokių metų laiko perduoti muziejui“.
Ar galima tai pavadinti sėkmės istorija? Gal, iš dalies. Žinoma, atskleistas ir perdėtas institucijų atsargumas ir subiurokratėjimas. Istorinę atmintį puoselėjančių žmonių atkaklumo dėka eksponatai nebuvo sunaikinti ir grįžo į muziejų. Radinių būklę galite įvertinti nuotraukose ir patiems padaryti išvadas, kiek adekvatus ir pagrįstas buvo nerimas dėl rastų ginklų likučių.
Gana didelį sąmyšį muziejininkų tarpe 2019 metais sukėlė nauja Ginklų ir šaudmenų kontrolės įstatymo redakcija, nes pasikeitė ginklų deaktyvavimo ir registravimo tvarka. Ažiotažas dėl laikomų muziejų ekspozicijose ir fonduose ginklų kilo, kai jie buvo surinkti atvykusių pareigūnų ir išvežti ekspertų vertinimui.
Ar visi ginklai ar jų dalys grįžo muziejams? Ne. Kai kurie muziejai taip ir liko nežinioje dėl kai kurių paimtų eksponatų likimo. Gal dalis jau buvo perduoti sunaikinimui? Ne visi mažesnieji muziejai turėjo lėšų brangiam surūdijusių ir korozijos stipriai paveiktų vamzdžių deaktyvavimui.
Net ir gerai išlikusius, kai kada ir iš dalies veikiančius ginklus pagal naujus reikalavimus reikalaujama sugadinti taip, kad jie praranda bet kokią kolekcinę ar mokslinę vertę, lieka tik jo išorinė forma ir vaizdas.
Ateitiems kartoms tik tiek ir teišliks – išoriniam pasigrožėjimui. Tyrinėti jo konstrukcijos ypatumus, gamybos technologijų niuansus ir kitas detales neišlieka galimybės.
Todėl ir istorijos rekonstruktoriai dažniau renkasi ne deaktyvuotus tikrus ginklus, o muliažus, su kuriais bent jau kai kurias manipuliacijas galima atlikti – imituoti užtaisymą, dėtuvės prijungimą. Bėda ta, kad muliažas ir lieka muliažu – nei metalo spalva, nei žymės ant jo neatitinka tikrovės. Egzistuoja ir tikroviški muliažai, pagaminti iš plieno, tačiau jų kaina ne visiems įkandama.
Kodėl reikėjo imtis tokios įstatymo pataisos ir gana drastiškų įgyvendinimo priemonių? Ar buvo įžvelgtos grėsmės visuomenės saugumui?
Pasak advokato Arūno Marcinkevičiaus, „teisės akto norma turi atitikti išmintingumo, protingumo ir racionalumo kriterijų. Jie visi tampriai susiję vienas su kitu. Taigi, atsakant klausimą, kodėl reikėjo tokios drastiškos įstatymo pataisos, reikia suprasti arba žinoti, ko siekė įstatymo rengėjas, įtvirtindamas tokį reikalavimą įstatymo normoje.
Jeigu žiūrėti iš teisinės pusės, reikia perskaityti, ką aiškinamuosiuose raštuose apie tai kalba pataisos iniciatoriai. Bet žinant bendrąją politiką ginklų ir ginklų savininkų atžvilgiu laikas nuo laiko tos diskusijos atgyja – kad tik nieko neatsitiktų, kad tik nieko nebūtų, neduok Dieve kas nors paims ir ką nors blogo padarys. Ir ta amžiną baimę aš pavadinčiau persidraudimu.
Esame uždavę klausimus politikam ir valdininkam, ar jie taip nepasitiki Lietuvos Respublikos piliečiais ir įstaigomis, ar gal jie turi kažkokių kitų duomenų, kad su tokiais ginklais – muziejiniais eksponatais – būtų padaryti nusikaltimai?
Pagal statistiką, kuri mums yra žinoma, kurią Policijos departamento pareigūnai kartas nuo karto skelbia viešai, iki šiol nesame girdėję nei vieno atvejo, kad būtų padarytas koks nors nusikaltimas su muziejuje laikomu eksponatu, nesvarbu, ar tai būtų šaunamasis ar nešaunamasis ginklas ar jo liekanos.
Ši problema siejasi ir valstybės biudžeto lėšų eikvojimu. Jei mes dėl kiekvienos rastos geležėlės, pavyzdžiui, korozijos suėsto šovinio, kviesime ekspertą, kad jis pasakytų, tinkamas jis naudoti ar nebetinkamas naudoti pagal paskirtį? Tarkime, jūs atliekate tyrinėjimus, randate istorinius artefaktus.
Pagal įstatymą radus šovinį reikia išsikviesti policijos atstovus, jūs net negalite jo judinti. Policija, atvykusi į vietą, turi juos išimti. Na ir tada užsisuka situacija pagal sudėliotą tvarką: radinys perduodamas ekspertam, ekspertai atlieka ekspertizę ar šovinys tinkamas naudojimui.
Tas pats radus vamzdį, spynos dalį. Įsivaizduokime, kad viskas stipriai pažeista korozijos, kaip dažniausiai ir būna per tyrinėjimus.
Taigi – atvykstant policijos ekipažui naudojamos sąnaudos – kuras, automobilio ekpoatacija, pareigūno darbo laikas, forminimui, eksperto darbui taip pat naudojamos sąnaudos.
Dar reikia būtinai paminėti, kad ekspertai įprastai būna užversti darbais ir tas surastas artefaktas atsiranda ilgoje eilėje. Taigi, dar reikia pasirūpinti to artefakto tinkamu saugojimu iki ekspertizės, kad jis nesuirtų arba neprarastų dalies istorinės vertės iki ekspertizės.
Eksperto darbas taip pat yra sąnaudos. Galiausiai, po pusmečio, o kartais po metų, sulaukiama išvados, kad viskas tvarkoje, kad naudoti to šovinio ar ginklo liekanos pagal paskirtį neįmanoma.
Nenoriu fantazuoti, kiek tai atsieina valstybei. Tai koks galutinis rezultatas? Nauda ar žala mūsų valstybei? O dažniausiai jau tyrėjui, atliekančiam archeologinius tyrinėjimus, būna aišku, kad rastas artefaktas yra nefunkcionalus ir galima jį perduoti restauratoriams.
Dabar trumpai apie deaktyvavimą. Nematau prasmės deaktyvuoti per tyrimus rastą ginklą, kuris jau yra pažeistas korozijos, negali veikti. Suprantu sąmokslo teorijų mėgėjus, kurie teigia, kad tokiam ginklui patekus į nagingo meistro rankas jį išvalys, nupoliruos iki blizgesio ir paremontuos, kad galima būtų šauti.
Na, tai tada nustokime pardavinėti degtukus, nes būdami paaugliais prisikrapštydavome nuo degtukų sieros, bumteldavome ne kartą, dar ir kokia kaimynė pagrasindavo, kad pasakys tėvukui, koks esu niekadėjas, vištukes gąsdinu. Deaktyvuokime degtukus!
Atsiprašau, kad taip absurdiškai skamba, bet pati valstybė deaktyvavimo paslaugų neteikia, tai yra privataus verslo dalykas. Atsiranda tam tikra verslo sritis“.
Radau archeologinį radinį – ką daryti?
Ar legalu Lietuvoje pakelti nuo žemės atsitiktinai rastą radinį?
Man atliekant misiją Irake turėjau progą, nors ir apsikarstęs šarvine liemene, amunicija ir ginklais, lankytis Babilone. Jį saugojo keli pistoletais ginkluoti apsauginiai. Visi buvome įspėti, kad šiukštu nuo žemės nieko nekeltume, kas tai bebūtų – plytos nuolauža ar keramikos šukė.
Dalis atsitiktinių radinių patenka į Kultūros paveldo departamento skyrių rankas, dalis – į privačių kolekcionierių rinkinius. Kaip jie randami? Įvairiai – gana dažnai radinius išplauna vanduo šlaituose, upelių vagose, griovose.
Buvusių senovės gyvenviečių vietose gana dažnai smulkių keramikos šukių, anglies trupinių galima aptikti kurmiarausiuose. Taip pat arimuose, kur žemė nuolat judinama ir kaskart po naujo arimo galima tiesiog eiti ir paviršiuje rinkti radinius.
Taip visai nemažai pirmojo tūkstantmečio radinių – keramikos šukių, šlako gabalų (pelkių rūdos perdirbimo produktas), esu surinkęs prie Černiauskų piliakalnio esančiame arime ir atnešęs į Leipalingio muziejų. O kas nutinka, jei atsitiktinai radinį randa archeologas? Šiuo metu jis net labai rizikuoja prarasti atestaciją ir vykdyti mokslinę veiklą pagal specialybę.
Situaciją trumpai pakomentavo archeologas dr. Vykintas Vaitkevičius. Pasak jo, archeologinių radinių rinkimas nuo paviršiaus prilygsta vizualinei apžiūrai arba žvalgymams, o jiems reikalingas leidimas.
Dažnai atsitinka, kad tiesiog pamatomas radinys. Tada jis nufotografuojamas, pamatuojamos koordinatės ir paimamas tam, kad perduoti į muziejų. Bet pagal dabar galiojančią tvarką jį dera nunešti į KPD teritorinį padalinį. Apibendrinant – nėra uždrausta, tačiau negalima tuo ir piktnaudžiauti.
Apibendrinantis autoriaus žodis
Aš, kaip turintis tyrimų patirties, galiu netgi paminėti archeologinių žvalgymų naudą aplinkai: per visus tyrimus mes surenkame ne tik mus dominančius artefaktus, bet ir įvairias šiukšles. Miške aptinkame labai daug įvairių skardinių, kamštelių, butelių, skardos gabalėlių, folijos.
Kartais net ir stambesnių buities daiktų – kibirų, įrankių, puodų. Dažnai pasitaiko ir medžiotojų paliktos iššautos tūtelės. Šias visas atliekas surenkame ir išvežame, taip palikdami vietą švaresnę.
Specialistų konsolidavimas mokslinių tyrimų tikslams pasiekti, mano nuomone, yra būtinas. Šiuose straipsniuose ne kartą minėti kompleksiniai tyrimai buvo ne vieno objekto išsamaus ištyrimo rezultatas.
Archeologinė medžiaga dažnai papildo ar net pakoreguoja istorinius šaltinius, o kitų, specifinių sričių, specialistų įtraukimas leidžia ištirti istorinius įvykius dar giliau. Nei viena disciplina nėra konkuruojanti. Nei viena nėra svarbesnė už kitą.
Iki šiol išlieka dar viena problema – su XIX – XX a. kariniais konfliktais susijusių vietovių žvalgymų negali atlikti mokslinius tyrimus atliekančių institucijų atstovai, nes leidimai archeologiniams žvalgymams išduodami tik atestuotiems archeologams.
Tai riboja galimybę surasti daugiau užmirštų kovų vietų, surinkti daugiau duomenų per trumpesnį laiką. Archeologai atsiskaito už praeitais metais vykdytus tyrimus geriausiu atveju iki birželio mėnesio.
Iki to laiko nėra galimybės gauti leidimo naujiems tyrimams. O būtent pavasarį, kai dar nesuvešėjusi augmenija, yra pačios geriausios sąlygos atlikti žvalgymus sunkiau pasiekiamose vietovėse.
Taip, laukiant galimybės ištirti svarbius objektus, atsiranda ir kitos grėsmės. Štai neseniai lankydamasis buvusioje LLA „Vanagų“ stovyklavietėje Kaišiadorių r. aptikau „juodųjų archeologų“ buvimo pėdsakus. Ypač pykau dėl perkastos partizanų žeminės – paliktos duobės, išmėtytos partizanų krosnelės plytos. Mes nebespėjome…
Dar skaudžiau žinoti tai, kad mes prarandame, o tiksliau, jau esame praradę ne vieną turtingą viduramžių kapinyną. Jų puošniausi radiniai nusėdo tikrai ne Nacionalinio muziejaus rinkiniuose.
Visuotinėje Lietuvių enciklopedijoje archeologija įvardinama kaip savarankiška istorijos mokslo šaka. Archeologiją laikyti pagalbine istorijos mokslo disciplina – pasenęs ir klaidingas požiūris.
Archeologija ir istorija – kaip dvynės sesės, turėtų būti neatskiriamos, papildančios viena kitą savarankiškos disciplinos. Atviras skepticizmas ar arogancija neveda prie teigiamo rezultato, laimima, kai bendradarbiaujama.
Lietuvoje yra tiek daug Laisvės kovų vietų objektų, kad jų užteks dar kelioms kartoms. Tyrimų laukas labai platus, o tobulėjant technologijoms atsiranda vis naujų metodų ir priemonių tyrimus atlikti dar išsamiau, kartais sudaro sąlygas grįžti prie, regis, kažkada jau pakankamai išsamiai ištirtų istorinių atvejų.
