O. Voverienė. Vydūnas ir Lietuvos šimtmečio didieji

Letuvai reikia žmonių, kuriems viešasis arba tautos turtas būtų nepalyginamai brangesnis už jų pačių lobius, žmonių, kuriems žmoniškoji tautos vertybė ir jos garsas daugiau reikštų, negu jų pačių gyvybė, žmonių, kurie gyvena tam, kad visa tauta taptų kasdieną šviesesniu pavyzdžiu visų žmogaus labumų, žmonių su sveiku garbės jausmu. Vydūnas, 1922

Tai mūsų mąstytojo ir pranašo žodžiai, parašyti beveik prieš šimtą metų, tuometiniam lietuvių laikraštyje „Darbymetis“ (1922, Nr. 5, p. 53-55). Tokį lietuvio idealą savo literatūrinėse įžvalgose matė Vydūnas. Ačiū „Lietuvos aido“ redakcijai, kad  išsaugojo ir paskelbė tą jo straipsnį, priminė, kaip mąstytojo ir filosofo siekiamybę lietuvio identitetui, aktualią ne tik jo gyventam Lietuvos istorijos laikotarpiui, bet, ko gero ir visiems laikams, kol pasaulyje bus nors vienas lietuvis.

Ar šimtmečio tėkmėje lietuviai, mūsų tėvai ir seneliai, kai kam jau ir protėviai, išgirdo šiuos mąstytojo žodžius, įsiklausė į juos ir juos gerbė? Šiandien drąsiai galiu pasakyti: Taip! Išgirdo. Įsiklausė. Ir gerbė. Ir pateisino juos visu savo gyvenimu. Tuo įsitikinau, ruošdama spaudai savo naują knygą „Lietuvos Respublikos šimtmečio didieji. Politinės asmenybės“. Ji pasirodė praeitais metais ir jau sulaukė palankių recenzijų bei skaitytojų susidomėjimo.

Pirmasis knygos skyrius, pavadintas „Lietuvos atkūrimo apyaušris (1886-1918)“, skirtas Lietuvos valstybingumo architektams – tautinės Lietuvos valstybės iniciatoriams ir idėjos realizavimo šaukliams – dr. Jonui Basanavičiui, mūsų Tautos ir Valstybės Patriarchui, Tautos žadintojui dr. Vincui Kudirkai, bei tautinės savimonės vienam įtakingiausių kūrėjų poetui Maironiui, jų bendražygiams aušrininkams ir varpininkams. Beje, mažos, bet mokančios būti garbinga ir dėkinga, šalies Bulgarijos vadovai, dori svetimieji – bulgarai, dr. Jonui Basanavičiui Lietuvos Respublikos šimtmečio proga pastatė ir atidengė paminklą Varnoje, pačiame miesto centre, o mūsiškiai, nors ir buvo įspareigoję tą padaryti iki Lietuvos Respublikos šimtmečio, bet nepadarė, taip demonstruodami, kad jiems nei Lietuvos valstybingumo simbolio dr. Jono Basanavičiaus, nei paties valstybingumo – nereikia.

Antrasis skyrius – apie tuos, kuriems viešasis arba Tautos turtas buvo brangesnis už jų pačių lobius. Pavadintas skyrius „Lietuvos Respublikos (1918-1940) kūrėjai“. Nors jis yra tik pirmojo skyriaus tęsinys ir jame lygiagrečiai eina, persipina ir kryžiuojasi ir vieno, ir kito skyriaus Asmenybių keliai (istorijoje ir jos įvykių aprašymuose, kaip, beje, ir visame moksle tokia teorinė atskirtis neišvengiama), jis skirtas Lietuvos didiesiems, kūrusiems Lietuvos Respubliką 1918-1940 metais: pirmajam Lietuvos Prezidentui Antanui Smetonai, pirmajam LR premjerui Augustinui Voldemarui, prezidentui Aleksandrui Stulginskiui, Stasiui Šilingui, premjerui ir Finansų ministrui Juozui Tūbeliui, teisininkui prof. Mykolui Pijui Riomeriui, gen. Povilui Plechavičiui, kūrusiems ir vadovavusiem Lietuvos valstybės kūrimui, bei tautinės dvasios formuotojams, kūrusiems nepriklausomos Lietuvos ateities perspektyvą. – prof. Pranui Dovydaičiui ir tautinės ideologijos kūrėjui Vladui Putvinskiui-Pūtviui.

Trečiasis skyrius „Pavergti, bet nepasidavę (1940-1990)“ – apie paskutiniąją Lietuvos romantikų ir idealistų kartas, kuriems Lietuvos nepriklausomybė ir žmoniškoji Tautos vertybė ir jos garsas jų vertybių sistemoje reikš daugiau, negu jų pačių gyvybė. Tai skyrius, skirtas Lietuvos didžiausiai visoje jos ilgaamžėje istorijoje katastrofai, ją ištikusiai 1940 m. birželio 15 d, – bolševikinės Rusijos okupacijai. Referatiškai, remiantis istorikų tyrimais, aprašomas Lietuvos valstybingumo sunaikinimas, valstybės tarnautojų išžudymas – visų pirma išžudymas visų Nepriklausomos Lietuvos ministrų, teisėtvarkos pareigūnų, šviesiausių Lietuvos žmonių trėmimai į Sibirą ir ten išmarinimas badu ir šalčiu, jaunimo, nenorinčio kariauti ir žūti svetimuose karuose išžudymas ir Lietuvos partizanų ginkluotas pasipriešimimas kruvinajam terorui, jų žūtys. Tai Lietuvos istorijos laikotarpis, kurį teisininkas humanistas Mykolas Pijus Riomeris pavadino „Žiaurioji Azijos klasta Europos civilizacijos dirvoje“. Skyriuje aprašomos ir kitos Lietuvos negandos – kolektyvizacija, tautos alkoholizacija ir degravimas valdžios pastangomis, jaunimo mankurtizacija , neginkluotas moksleivių ir studentų pasipriešinimas okupacijai ir nutautinimui, Bažnyčios pasipriešinimas ateizacijai ir tautos demoralizacijai, tikėjimo ir sąžinės laisvės naikinimui, leidžiant ir platinant Lietuvoje ir pasaulyje „Lietuvos Katalikų bažnyčios kroniką“, jos didieji žmonės vyskupai, kunigai ir vienuolės.

Ketvirtasis skyrius „Kovo 11-osios Lietuva“, skirtas Lietuvos didiesiems žmonėms, atvedusiems Lietuvą į Nepriklausomybę, įteisintą 1990 m Kovo 11-osios Nepriklausomybės atkūrimo Aktu. Šiame skyriuje šalia didžiųjų Lietuvos Asmenybių, atvedusių mus į Nepriklausomybė – prof. Vytauto Landsbergio, diplomato, o vėliau ir ambasadoriaus JAV Stasio Lozoraičio, Lietuvos Nepriklausomybės Akto bendraautoriaus, Sausio 13 –osios didvyriai, savo krauju, įtvirtinę Lietuvos Nepriklausomybę, bei jau taikios nepriklausomos Lietuvos didieji kūrėjai – Prezidentė Dalia Grybauskaitė, doriausi ir sąžiningiausi Lietuvos Seimų ir miestų vadovai, nepardavinėję sąžinės svetimiesiems, visada ir visur siekusiems atkurti tautinę Lietuvos valstybę su visomis jos šimtmečiais formuotomis tautinėmis vertybėmis, išdrįsę eiti prieš srovę, piktas užmačias tų Seimo narių kuriems rūpėjo naikinti tautos vertybes.

Paskutiniajame knygos skyriuje pateikiamas žymiausių Tautos mąstytojų – save vadinančio nacionalistu – filosofo Romualdo Ozolo ir antiglobalisto tarptautininko politologo ir publicisto žvilgsniai į Lietuvos ateitį, kurie ją mato Lietuvos tautinės valstybes ir visų tautinių vertybių atkūrime, jų puoselėjime ir naujų tautinių vertybių – tautinio savitumo ir išskirtinumo ES tautų šeimoje kūrime, tautinio meno ir tautinės literatūros kūrime.

Knygoje atsiribota nuo socialistinės Lietuvos kūrėjų, vadovaujamų A. M. Brazausko ir viso komunistų partijos CK, jau Nepriklausomoje Lietuvoje, kūrusių socialistinę Lietuvą ir turtėjusių, lietuvių tautos skurdo sąskaita, atsiribota ir nuo tų, kurie, kaip sunešiotas pirštines keitė partijas ir savo ideologijas, kad tik prieitų prie „sotaus valdžios lovio“ (terminas, nukaltas jau Nepriklausomybės metais, galintis pretenduoti į to laikotarpio vieną svarbiausių charakteristikų).

Knygoje, vadovautasi minėta Vydūno dvasine lietuvio aksioma, ir stengtasi parodyti, kad lietuvių ji buvo realizuota šimtmečio tėkmėje. Didžiuokimės ir sekime savo didžiųjų tautiečių pavyzdžiu. Ir nebijokime būti lietuviais, nors ir visokio plauko valatkų vadinamais „Lietuvos tautiniais zombiais“. Suvokime, kad visiems antitautiniams zombiams, kaip rašo Vydūnas, jų pačių materialinis turtas yra žymiai svarbesnis už mūsų tautos idealus, „už viešąjį arba Tautos interesą“. Džiaukimės įvykusiu stebuklu, atkurta Lietuvos valstybe ir jos jau tvirtu tapusiu valstybingumu. Telkimės ir budėkime, kad ji to valstybingumo niekada neprarastų, mokykime jausti atsakomybę už ją savo vaikus ir anūkus. Švieskime savo liaudį, kad ji greičiau virstų Tauta, žinančia savo pareigas ir atsakomybę už savo Tautą ir savo Valstybę. Nepamirškime ir savo mąstytojų. Nors retkarčiais nukelkime jų raštus nuo knygų lentynėlių ir pasitarkime su jais.