O. Voverienė. Lietuvių tautininkų sąjungos regresas (2003-2019) Quo Vadis, Lietuva?

Lietuvių tautininkų sąjunga, įkurta Kaune 1924 metais, sėkmingai funkcionavo iki pat Lietuvos okupacijos 1940 metais. 1989 m. Lietuvos Nepriklausomybės priešaušryje ji buvo Rimanto Matulio iniciatyva atkurta ir veikė su pertraukomis 1989-2008 ir 2011-2017 metais. Paskutiniuose rinkimuose į Seimą 2016 metais ji laimėjo 0,54 proc. Lietuvos rinkėjų balsų. 2017 m. birželio 27 d. prie LTS prisijungė respublikonai (1 300 narių). Šiuo metu Lietuvių tautininkų ir respublikonų koalicija turi 3 416 narių. Seime ir Vyriausybėje LTS-RK atstovų neturi. Koalicijos pirmininkas Sakalas Gorodeckis.

2003 m. viešojoje spaudoje klausiau: „Ar Tautininkų sąjunga Lietuvoje turi perspektyvą?“, komentuodama tuometinę politinę situaciją, kai tautininkai savivaldos rinkimuose buvo laimėję 13 mandatų. Tada tokią pat vietą pagal laimėtus mandatus užėmė ir Lietuvos rusų partija (G. Sakalninkas. Savivaldybių rinkimams pasibaigus // Tautininkų žinios. – 2003, Nr. 1, p. 1). Tada piršosi išvada, „kad Lietuvoje beliko Lietuvos lygiai tiek pat, kiek ir Rusijos (Ona Voverienė. Ar Tautininkų partija turi Lietuvoje perspektyvą? // XXI amžius. 2003, vas. 26, p. 11). Tą išvadą tada patvirtino ir Rusijos pinigais išrinktas Lietuvos prezidentas. Galima dėl to ginčytis, nesutikti, pateikti dešimtis argumentų prieš… Situacijos tai nepakeis – faktas lieka faktu. Laimei, jis jau nuplaukė į Lietuvos istoriją. Atrodo, kad ir politine rusiška liga jau persirgome, nors ir kaip europarlamentaras Vytenis Andriukaitis, pretenduojantis į Prezidento postą, ją benorėtų sugrąžinti į Lietuvą… Tik jau šį kartą ne tiesiogiai per Rusiją, o aplinkui… per Europą, kurią jau senokai ir neginčijamai valdo komunistų partijos Internacionalas. (Ona Voverienė. Europos putinizacija – Niurnbertgo proceso tęsinys // Karštas komentaras. -2016, gruod. 31; Paralyžiuota Europa  prieš Vladimirą Putiną tarsi triušis prieš smauglį // Karštas komentaras. -2017, saus. 20 – vas. 3, p. 12,13).

Tautos situaciją pasaulio akyse įprasta tapatinti su tautinėmis partijomis, prisiėmusiomis atsakomybę už tautiškumo plėtrą šalyje. Tautininkų partijos vieta Lietuvos politinių partijų sistemoje – ypatinga. Ji vienintelė iš visų tik ir atstovauja tautai, jos politinei sąrangai, įtvirtintai LR Konstitucijoje, teigiančiai, kad Lietuvos valstybės suverenas yra lietuvių tauta. Tuo tarpu visos kitos partijos, tarp jų ir dabartinė valdančioji, tai tik – žvirbliai, besilepiantys po varnalėšomis, t.y. gražiais partijų pavadinimais. Deja, LTS – tarp visų Lietuvos partijų, pati – nesėkmingiausia. Ją lydi nesėkmė po nesėkmės, ne tik politikoje, bet ir jos pačios gretose.Kodėl taip yra ir kodėl taip atsitinka?

Istorikas – tautotyrininkas Marius Kundrotas savo monografijoje tas nesėkmes bando paaiškinti tuo, kad „Tautininkų sąjunga virto skirtingų pozicijų ir grupių kovos arena: įvairiapusė ideologija ir ilgalaikė tolerancija čia subūrė skirtingų pažiūrų žmones, o sisibūrus paaiškėjo, kad tarp jų beveik nėra nieko bendra. Vieniems rūpėjo etniniai akcentai, kiti  į pirmą vietą statė moralinius idealus, treti – socialinį teisingumą  ir gerovę. Dalis pagrindinius įššūkius matė Europos Sąjungoje, dalis – Amerikoje, dalis – Lenkijoje, dalis – Rusijoje, dar kiti siūlė koncentruotis į vidaus reikalus, vengiant tarptautinių vertinimų. Vieni šią sąjungą matė inteligentišką ir konservatyvią, kiti – agresyvią ir populistinę, treti agresyvią ir radikalią (Marius Kundrotas. Tautinis idealas politikoje. Keturių šalių atvejai. – V.,2017. – P.201).

Iš to, kas pasakyta, tai nebuvo joks sociumas, o tik palieti barščiai, kurios visos valkataujančios katės galėjo srėbti. Nebuvo lyderio, idėjų ir programų generatoriaus; jo tvirtos valios, be kurios joks vadovavimas yra neįmanomas jokiame sociume, netgi mokslinėje mokykloje, jau nekalbant apie partiją. Taigi, siekiant sukurti partiją, reikia, kad bendraminčiai burtųsi aplink patį autoritetingiausią ir valingiausią sociumo narį, besąlygiškai jį gerbtų ir skaitytųsi su jo nuomone, vardan partijos sėkmės visur ir visada jį remtų, bent jau viešoje vietoje, ir jo klausytų. Kitaip darnios partijos nesukursi.  Negi Lietuvoje nėra nei vieno tokio žmogaus? Niekaip tuo nepatikėsiu. Kitavertus, visiškai aišku, kad Sakalas Gorodeckis – ne tas žmogus, kuris galėtų aplink save sutelkti bent jau porą dešimčių tūkstančių  bendraminčių.

Savo laiku R. Paksui tai padaryti pavyko. Kaip? Visų pirma, jis atsižadėjo bet kokio oficialaus darbo ir galėjo visą savo laiką skirti partijos kūrimui. Antra, įvedė, norinčių eiti į politiką ir į valdžią nario mokestį, kurio dalis ėjo jo atlyginimui, kokį jis gaudavo savo oficialiame darbe (Žmogus – ne robotas, jam reikia valgyti ir šeimą išlaikyti, todėl jis turi ne tik dirbti, bet ir atlyginimą gauti). Antra, subūrė ištikimiausių bendražygių komandą, kuri deramai pasiskirstė veiklos ir darbų barais. Trečia, ir tai svarbiausia: komanda dirbo pasiaukojamai ir kryptingai, tačiau besąlygiškai paklusdami vadovo žodžiui, tardamiesi su juo, tačiau visais atvejais laikydami jo žodį paskutiu. Tai ir lėmė jo komandos sėkmę rinkimuose. Pavedė pinigai, imami iš J. Borisovo ir Rusijos karinio komplekso. Taigi, svarbiausia dabartinės LTS pronlema  – yra jos lyderio problema. Ji sunki. Bet jos neišsprendus – LTS –tik žeminančiai vegetuoja. O Lietuva pralaimi, darydamasi teritorija – be lietuvių.

Antra problema – yra tautiškai nusiteikusių žmonių visose žvirblių po varnalėšomis partijose,  slepiančiose savo tautybę. LTS turėtų tuos žmones suburti po savo vėliava, prabilti į jų sąžines ir protus.  Dorų ir patikimų  bei Lietuvai ištikimų žmonių, neabejoju, yra  paklydusių „Tvarkos ir teisingumo“ partijoje, „Tėvynės sąjungos – LKD“ ir net „valstiečių“ partijoje, vienas kitas – socialdemokratų partijoje, Centro partijoje,t.y. partijose, kurios jau tapo Lietuvos politikos istorija ir į gyvenimą jau niekada nebegrįš. O dorų tikrų lietuvių balsai bus rinkimuose prarasti. Pralaimės ne tik tie dori žmonės, bet ir visa Lietuva mūsų priešų dideliam džiaugsmui.  Reikia doro ir išmintingo žmogaus balso, kad prabiltų į nesusipratėlių širdis ir protus, nenorinčių matyti, kad Lietuva jau yra atsidūrusi ant bedugnės krašto,

LTS, eidama į rinkimus turėtų nekartoti jos jau dešimtis kartų padarytų klaidų ir neiti į jokias koalicijas su balastinėmis politinėmis grupuotėmis, save vadinančiomis partijomis, komitetais ar pan. dariniais. Esu įsitikinusi, kad visų LTS nesėkmių  rinkimuose istorijoje, pasgrindinį vaidmenį ir atliko tos balatinės nevykėlės LTS partnerės, buvusios tautininkams, kaip akmuo po kaklu. Jos LTS ir nutempė į dugną.  Atvirkščiai, reikėtų kalbinti visas partijas, kuriose dar neužgęsusi lietuvybės kibirkštėlė jungtis prie LTS, prisimant ir jos narystę. Manau, kad pirmiausiai tą turėtų padaryti Centro partija ir Krikščioniškosios demokratijos partija, vardan tos Lietuvos, o ne savo ar savo vadų, nenorinčių prarasti  partijos „generolų“ status, ambicijų. „Generolams“ ir jų bendraminčiams tikrai užteks vietos ir bus kas veikti LTS, einant į Tautos ir mūsų valstybės pergales. Ateinantieji rinkimai – vienintelis LTS šansas šioje žemėje dar atgaivinti Lietuvą. Jeigu to neatsitiks – Lietuva, kaip jau yra dabar, bus be lietuvių (Ona Voverienė. Kiek lietuvių beliko Lietuvoje? // Alkas. 209.04.02) o LTS – kurį laiką  dar pabus, ir… pražus, Istorijoje įvardijama, kaip lūzerių ir nevykėlių partija

Arvydas Juozaitis, Sąjūdžio pirmeivis, savo pasiaukojimu dalyvauti Prezidento rinkimuose suteikė LTS tą vienintelį jos išlikimo šansą. Jeigu jam pavyktų po lietuvybės vėliava sutelkti ne mažiau, kaip šimtą tūkstančių lietuvių, laimėtų ne tik jis, bet ir pati Lietuva.  Naglis Puteikis ir Mindaugas Puidokas, jeigu jie yra tikri vyrai ir tikri lietuviai, neturėtų su juo konkuruoti, o pažaboti savo garbėtroškiškas ambicijas ir jungtis prie A. Juozaičio, tapti jo bendražygiais ir pagalbininkais, pakviesti visus savo gerbėjus padėti jam. Laimėtų ir jie patys, savo vardus įrašę į Lietuvos istoriją, kaip brandžios istorinės Asmenybės, o ne muilo burbulai, laimėtų ir Lietuva, dabar jau likusi be lietuvių.