Č. Iškauskas. Karaliaučiaus kraštas: baltiškieji vietovardžiai pro istorijos brūzgynus (II)

Tai ne istoriko ir ne lingvisto žvilgsnis į sudėtingą kaimyninio krašto istoriją, sąsajas su baltiškuoju dėmeniu ir vietovardžių kaitą. Pirmoje dalyje pažvelgėme istoriniu rakursu, o šioje – krašto toponimikos grimasos.

Margas baltiškųjų vardų žemėlapis

Tokia istorinė potekstė. Bet dr. M. Razmukaitė krašto vietovardžių kaitą kildina dar iš ankstyvesnių laikų. Savo studijoje „Senieji Karaliaučiaus krašto vietovardžiai“, cituodama M. Gimbutienę, ji rašo, kad „Karaliaučiaus kraštas, t. y., Mažosios Lietuvos pietinė dalis, susidedanti iš 4-rių istorinių sričių – Skalvõs, Nadruvõs, Sémbos ir Nótangos (sukirčiuota autorės – Č.I.) – yra dalis senųjų Prūsų žemių, kurios dar priešistoriniais laikais, apie II tūkstantmetį prieš Kristų, archeologų duomenimis vakaruose siekė Oderį, pietuose – Vyslos aukštupį, šiaurėje – Baltijos vandenis.Archeologų duomenis patvirtina ir vardynas, ypač vandenvardžiai, probaltų, prolietuvių ir lietuvininkų laikais, t. y., daugiau nei 4000 metų nenutrūkstamos baltiškos kultūros raida, kurią detaliai aptaria Vilius Pėteraitis studijoje „Mažoji Lietuva ir Tvanksta“ (Vilnius, 1992). Taigi, minėtose žemėse iš pradžių gyveno prūsai, aukštos materialinės kultūros baltų gentainiai. Prūsų kalba XIII–XVI a. – jos paminklų atsiradimo laikais – daugeliu atžvilgių, pasak prūsisto prof. V. Mažiulio, bus buvusi archaiškesnė už kitas baltų bei visas ano meto indoeuropiečių gyvąsias kalbas. Be to, yra teorijų ir duomenų, jog jau VII mūsų eros amžiuje šioje teritorijoje pasklido ir lietuviai.

Jau XIII–XV a. kryžiuočių kronikos ir žemėlapiai fiksuoja baltiškus vietų vardus; iš tokių šaltinių surinktõs medžiagos žymusis prūsistas G. Gerulis studijoje „Die altpreußischen Ortsnamen“ (Berlin und Leipzig, 1922) nagrinėjo senųjų vietovardžių struktūrą ir raidą, tuo pačiu operuodamas lietuvių bei latvių kalbų faktais.

Lietuvių emigracijos toponimikas Rimantas Lamauskas 2014 m. kompiuterinėje GIS duomenų bazėje paskelbė žemėlapį su lietuviškais vietovardžiais bei jų vokiškomis ir rusiškomis atmainomis (galima rasti puslapio „Sava Lietuva“ portale www.townames.carto.com). Visame šiame žinyne dabar apie 4000 gyvenviečių ir 600 upių pavadinimų (įkurtuvių metu buvo 2873 vietovardžiai). Mokslininkas išsirinko seniausius vietovardžių keitimo klodus, bet pastebėjo, kad vokietinimas ypač įsismarkavo 1938 metais, kai vienu mostu buvo panaikinti visi dar likę baltiškos kilmės vietovardžiai.

Įsismaginta prieškariu, baigta pokariu

Istorikas Algirdas Matulevičius knygoje „Mažoji Lietuva XVIII amžiuje“ (Vilnius, 1989) teigia, kad jau XVI a. viduryje šiame krašte buvo susidariusios lietuviškos apskritys, tad suprantama, kad didelės teritorijos dalies ir vietovardžiai buvo lietuviški, nors administraciškai sritis priklausė Prūsijai. Iki pat 1944 metų ir žemėlapiuose dar buvo fiksuojami baltiški gyvenamųjų vietų vardai bei upėvardžiai: Dãrkiemis, Girdavà, Ylavàâ, Įsrūtìs, Katniavà, Labguvà, Gumbínė, Ragaînė, Véluva, Tilžė, Alnà, Deimenà, Gilijà, Ĩsė ir daugelis kitų, kurių etimologija sietina su lietuvių ar kitų baltų kalbų žodžiais.

Taigi, 1938 m. birželio 3 d. nacių įsaku apie 3500 senųjų, t. y. baltiškų, vietovardžių buvo pakeista į vokiškus: Augsgirren į Sassenhöhe, Jurgaitschen į Jürgenfelde, Kraupischken į Breitenstein, Lasdehnen – į Haselberg, Popelken – į Markthausen, Paskallwen – į Schalau, Schillehlen – į Lehmau ir t. t. Tai liudija ir tuo metu išleista slapta brošiūra „Das Verzeichnis der neuen Ortsnamen der ganzen Provinz Ostpreußen“ (Tilžė, 1938). Tiesa, šie pakeitimai neilgai gyvavo: po Antrojo pasaulinio karo, 1946 m., kai Karaliaučiaus kraštas buvo perduotas Rusijos Federacijai ir pavadintas Kaliningrado sritimi su centru Kaliningradu, senieji vietų vardai pervadinti naujais, rusiškais.

Karaliaučiaus krašto žemės vardų keitimais iki 1947 m. gegužės rūpinosi Srities civilinių reikalų valdyba, po to Srities liaudies deputatų vykdomasis komitetas. Jų siūlymai buvo įteisinti 1946-1950 metų RTFSR AT Prezidiumo įsakais. Į naująją sritį atvyko nauji gyventojai iš karo nuniokotų Rusijos vietų, užsilikę po pergalės kariškiai, krašte ėmė funkcionuoti nauji oficialūs rusiški vietų vardai, vėliau užfiksuoti tik tarnybiniams reikalams skirtame leidinyje „Kaliningrado srities gyvenvietės“. („Населенные пункты Калининградской области“, Калининградское книжное издательство, 1976).

Karaliaučius ir A. Sniečkaus viltys…

Atskirai minėtina Karaliaučiaus pavadinimo istorija. 2016 m. birželį archeologas ir istorikas Manvydas Vitkūnas „Lietuvos žiniose“ rašė, kad buvo vilčių, jog Karaliaučius bent dukart galėjęs tapti Lietuvos dalimi: po pergalingo 1410 m. Žalgirio mūšio, jei Vytautas Didysis kartu su Jogaila būtų ryžęsis greitai pribaigti parklupdytą priešą ar bent jau atsiriekti dalį senųjų baltiškų žemių, ir iškart po Antrojo pasaulinio karo, kai padalytų Rytprūsių pietinė dalis atiteko Lenkijai, o šiaurinė, apimanti Mažąją Lietuvą, – Sovietų Sąjungai. Deja, abu kartus buvo priimti kitokie sprendimai. Taip 1946 metais Kionigsbergas tapo Kaliningradu politinio biuro nario Michailo Kalinino garbei, nors šis veikėjas čia niekada negyveno.

Kaip ir kiti šio krašto miestai ir vietovės: Tilžė buvo pavadinta Sovetsku, Ragainė – Nemanu, Įsrutis – Černiachovsku (generolo Ivano Černiachovskio garbei), Gumbinė – Gusevu (sovietų kariuomenės kapitono Sergejaus Gusevo garbei), Stalupėnai – Nesterovu (pulkininko Stepano Nesterovo garbei), Naujieji Kuršiai tapo Pionerskiu, Tolminkiemis – Čistyje Prudais, Piliava – Baltijsku.

Beje, iki šiol kai kurių veikėjų kraują kaitina įrašas komunistinio veikėjo R. Šarmaičio dienoraštyje. Jame 1944 m. vasario 27 d. jis teigia, kad Viačeslavas Molotovas klausimą dėl vakarinių Lietuvos sienų iškėlęs dar Maskvoje esantiems Lietuvos komunistams. Lietuviai nesnaudę ir sudarę šiam klausimui nagrinėti skirtą komisiją, į kurią įėjo profesoriai Povilas Pakarklis, Juozas Žiugžda ir Borisas Larinas iš tuomečio Leningrado, taip pat Antanas Venclova, Juozas Vaišnoras ir kiti.

Pagal paruoštą pasiūlymą, kuriam pritarė ir sovietinės Lietuvos valdžia, prie Lietuvos SSR turėjo būti prijungta Tilžė, Įsrutis, Gumbinė, Tolminkiemis – sovietų Lietuvos siena puslankiu turėjo priartėti per 60 kilometrų nuo Karaliaučiaus miesto, kuris, komisijos supratimu, pats turėjo tapti laisvuoju miestu, koks prieškariu buvo Dancigas. O štai tuometinis Istorijos instituto direktorius P. Pakarklis, 1947 m. pradėjus perkurti naujai apgyvendintų teritorijų pavadinimus, net rašė raštą į RSFSR Ministrų Tarybą, kad ši akcija būtų sustabdyta. Tik šio rašto Maskva nepaisė…

A. Sniečkus buvo atsargus ir šio klausimo vėliau nekėlė. Diskusija pagyvėjo 1946 m. vasarį, kai sovietų Lietuvoje, Latvijoje ir Estijoje vyko rinkimai į AT, o, neįvykus Potsdamo konferencijai numatytai surengti taikos konferencijai, visi Karaliaučiaus srities statuso planai buvo nukišti giliai į stalčius. Išliko tiek viena: krašto vietovardžiai, kaip ir jo statusas, iš laikinumo fazės pateko į pastoviąją…

Grėsmė visai Europai ir jos kultūrai

Taip prūsų, nadruvių, skalvių žemės, ilgainiui tapusios ne tik lietuvininkų, bet ir gausiai šį kraštą kolonizavusių vokiečių gimtaisiais namais, po staigaus istorijos vingio tapo tarsi karo grobiu, atitekusiu Rusijai. Šioje žemėje pasikeitė labai daug kas: žmonės, kultūra, kalba, visų gyvenviečių ir daugumos upių, ežerų ir kitų gamtos objektų pavadinimai.

Kaip rašo dr. M. Razmukaitė, šitaip buvo padarytas didžiulė žala visai Europos kultūrai, ypač keičiant seniausio vietovardžių sluoksnio – upių ir ežerų vardus į naujus: Gilijà į Matrosovka, Argà – į Zlaja, Ósa – į Priamaja, Druojà – į Gremjačja, Eimenýs – į Uljanovka, Romintà – į Krasnaja, Auksínė – į Golubaja, Lūjà – į Rybnaja ir t. t. Tad dabartinė Kaliningrado sritis su naujoviškais vietų vardais tapo labiausiai nuo baltų kultūros nutolusi ir mažiausiai plačiajai visuomenei žinoma Mažosios Lietuvos dalis.

Žinoma, geopolitinė situacija, vėl įsiplieskęs Šaltasis karas atitolina viltis, kad šis SSRS užgrobtas eksklavas kada nors susigrąžins baltiškuosius pavadinimus ir taps iš tiesų civilinė, demilitarizuota, demokratiška zona Europos viduryje. Kremlius savo propagandistų lūpomis vis kartoja, kad tai „nuo seno rusų žemės“ ir, kaip ir Krymo atveju, pasitelkusi šią tezę, prikemša kraštą ginkluotės.

Pagal Stokholmo Tarptautinio strateginių tyrimų instituto duomenis (tiesa, senokus, paskelbtus 2007 m. TSTI leidinyje „Karinis balansas“), srityje yra 18 trumpojo nuotolio balistinių raketų SS-21, 8 mobilios raketos SS-C1-B, taip pat 837 tankai, 1085 šarvuočiai, 77 naikintuvai, 55 sraigtasparniai, iš kurių 11 – Mi 24 puolamųjų) ir t.t. Šių metų vasario pradžioje Maskva pranešė, kad, kaip atsakas į amerikietiškas priešraketinės gynybos sistemas Rytų Europoje, krašte dislokuotos trumpo nuotolio raketos „Iskander“. Buvo skelbta, kad šiais kompleksais, skirtais naikinti taikinius už 50-500 kilometrų, ketinama apginkluoti 152-ąją gvardijos raketų brigadą, kuri bazuosis Įsrutyje (Černiachovske). Tai patvirtino NATO. Rusija šį anklavą saugoja kaip lėktuvnešį, kurį galės panaudoti kritiškai pablogėjus santykiams su Vakarais.

Vadinasi, susigrąžinti Karaliaučiaus kraštui baltiškąjį lingvistinį identitetą – tik tolstanti svajonė?