R. Dilius. Lietuvos krikštijimo(si) keliai ir klystkeliai

Krikštas, valstybės savarankiškumo ir statuso praradimas, jos mažėjimas, išnykimas, lietuvių nutautėjimas – tai labai skaudūs klausimai, kuriuos nuolat keliame ir gvildename. Ar tai buvo nuolat besitęsiančios klaidos, klastingų priešų pinklės, ar lemtinga viena kita klaida, nulėmusi visą raidą, kai didžiulė erdvė nuo jūros iki jūros susitraukė į „gražų mažytį kraštą, kaip lašelį tyro gintaro“?

Mano supratimu, daugumą šių neigiamų vyksmų lėmė esminis pasirinkimas krikštijimosi klausimu. Atitinkamai pasirinkus, visa, kas vyko vėliau, buvo dėsninga, nors dažnu atveju atrodo, kad vieni ar kiti įvykiai galėjo pakrypti visiškai kitaip ir tik per plauką, atsitiktinumą, nelemtai susiklosčiusias aplinkybes taip neįvyko.

Nėra valstybės, tautos, kurioje nevirtų vidinės silpninančios, draskančios, skaldančios, naikinančios kovos, kurioms nebūtų grėsmės iš išorės. Tačiau vienos iškyla, plečiasi, kitos traukiasi, nyksta. Esu tikras, kad tai ne dėl atsitiktinumų, o dėl giluminių priežasčių, kurios nulemia bendrą kryptį nepaisant visų į skirtingas kryptis tempiančių jėgų.

Pradėti nagrinėti reikėtų nuo Mindaugo, kuris pirmasis krikštijosi. Priežasčių, lėmusių Mindaugo sprendimą krikštytis, kelios, bet pagrindinės – Ordino agresija, vidaus karas dėl valdžios, taip pat nesantaika su Haličo – Voluinės kunigaikštyste, kuri irgi sunkė jėgas iš valstybės.

Tai, kad Mindaugas gan greitai atsimetė nuo krikščionybės ir, palankiai progai pasitaikius (suėmus valdžią į savo rankas bei, po žemaičių laimėto Durbės mūšio sumažėjus išorės grėsmei) grįžo prie prigimtinio tikėjimo liudytų, kad krikštas buvo kaip laikina priemonė.

Tas liudija ir tai, kad lietuviai dar nebuvo „pribrendę“ krikštytis, prigimtinis tikėjimas dar buvo stiprus. Taigi, krikštijimasis vertintinas kaip silpnumo nulemtas žingsnis, tačiau kaip priemonė, leidžianti atsikvėpti ir sustiprėti. Juk Vytautas irgi kelis kartus bėgo pas kryžiuočius, tai buvo jo silpnumo akimirkomis, tačiau taip jis išsilaikė ir vėliau iškilo.

Kodėl Mindaugas krikštijosi katalikiškai ir, skirtingai nei vėliau tą padaręs Jogaila, tiesiogiai per popiežių, kai Jogaila – per Lenkiją? Pagrindinė išorinė grėsmė Mindaugo Lietuvai tuo metu kilo iš katalikiško Ordino, per kurį reiškėsi grėsmė iš visos katalikiškos Europos, o tai didžiulė jėga.

Krikštas katalikiškai nereiškė, kad su kaimynais katalikais nebus karų. Tai reiškė, kad per tuos kaimynus nebus visos katalikiškos Europos kryžiaus žygio, tad ta agresyvi jėga tampa gerokai mažesnė ir yra daugiau galimybių nuo jos apsiginti. Būtent todėl krikštytasi katalikiškai.

Tačiau nėra abejonių, kad Ordinas nebūtų atsisakęs ketinimų sujungti savo abi šakas per Žemaitiją, tad iš jo pusės ramybės nebūtų ir kuo baigtųsi ta kova, tikrai neaišku. Laimėtas Durbės mūšis, kuriam laikui nusilpninęs Ordiną, dar nebuvo laimėtas karas. Iš katalikiškos Lenkijos ateityje, kaip parodė istorija, agresija taip pat būtų kilusi.

Tuo metu etniniai lietuviai, kurie iki krikšto išpažino prigimtinį tikėjimą, sudarė didžiąją dalį visų valstybės gyventojų, valdantysis elitas irgi buvo lietuviai. Stačiatikiškos slaviškos (bei gal dar dalies ir nespėjusios suslavėti baltų, bet jau stačiatikių) mažumos atžvilgiu elgtasi labai pakančiai, nors į valdantįjį elitą jie ir nebuvo įleidžiami.

Pasikrikštijus katalikiškai, ta pakanta būtų pasibaigusi, nes katalikų bažnyčia nepripažino kitų tikėjimų, pakantos kitatikiams nebuvo. Katalikų bažnyčia – tai griežtai hierarchinė visų pirma valdžios ir verslo organizacija, tikėjimą, kuris neabejotinai labai reikalingas žmonėms, naudojanti kaip priemonę. Atitinkamai, negali būti jai nepavaldžių, nepaklusnių bei nenešančių dešimtinės į jos kišenę.

Vertinant tuo metu katalikiškai pakrikštytų etninių lietuvių ir stačiatikių slavų santykį, ta galima priešprieša lietuviams katalikams neturėjo kelti didesnės grėsmės. Tuo metu Lietuvai dar nepavaldžios rusų žemės, po neseno Ordos nusiaubimo, buvo per silpnos, kad galėtų kiek reikšmingiau ginti savo tikėjimo brolius Lietuvoje. Tačiau, vis tik, kilusi religinė priešprieša valstybėje būtų ją silpninusi.

Katalikybės priešprieša stačiatikybei būtų užkirtusi, arba beveik užkirtusi Lietuvos plėtrą į rusų žemes. Jei kurias ir būtų pavykę užkariauti, išlaikyti irgi būtų gerokai sunkiau. Juk, praėjus visai nedaug laiko po Lietuvos krikštijimo valdant Jogailai, buvo pradėtas įgyvendinti katalikų ir stačiatikių unijos, t.y. stačiatikių perėjimo Romos popiežiaus pavaldumui klausimas. Tuo jau rūpinosi Lietuvos didysis kunigaikštis Švitrigaila ir tiems veiksmams jau tuo metu kilo LDK stačiatikių pasipriešinimas.

Darytina išvada, kad Mindaugo Lietuvai likti katalikiškai ir nedidelei reiškė neturėti ateities, būti ilgainiui nukariautai kaimyninių Ordino bei Lenkijos, ar kitaip patekti į jų priklausomybę. Atsimetimas nuo krikšto leido pradėti plėtrą rusų žemėse, taip didinant valstybės išteklius ir galimybes atsispirti Ordino agresijai, kad ir sustiprėjusiai padedant visai Europai, bei varžytis su Lenkija dėl besiribojančių žemių.

Lietuvos krikštijimo valdant Jogailai laikais padėtis jau buvo visiškai kita. Didžiulėje Lietuvos didžiojoje kunigaikštystėje (toliau – LDK) dauguma gyventojų buvo slavai stačiatikiai. Skirtingais vertinimais, etninių lietuvių dalis tuo metu sudarė tik nuo 10 iki 20 nuoš. visų gyventojų.

Tokia nedidelė katalikais tapusių gyventojų dalis, o tiksliau, katalikų bažnyčia, kuri remtųsi tokia nedidele gyventojų dalimi, susidurtų su iš esmės neįveikiama kliūtimi siekiant pajungti sau stačiatikius, su tikslu juos vėliau ir perkrikštyti. Ir nėra abejonės, kad kilusiu nepasitenkinimu ir pasipriešinimu, kuris silpnintų valstybę, būtų pasinaudojusi tuo metu jau stiprėjanti Maskvos didžioji kunigaikštystė (toliau – MDK).

Vienintelė, matyt, išeitis, krikštijant LDK etninius lietuvius katalikiškai, buvo valstybei šlietis prie didelės katalikiškos kaimyninės valstybės. Tik taip atsirastų reikiama katalikų atsvara stačiatikiams. Pasirinkimas buvo nedidelis – Ordinas arba Lenkija. Ir pastarojoje, kaip tyčia, tuo metu atsirado laisvas karaliaus sostas, kuriuo ir kurio teikiamomis galimybėmis, apie kurias pakalbėsime vėliau, susigundė Jogaila. Tačiau tai turėjo savo kainą.

Valstybė, iš būtinybės besišliejanti prie kitos valstybės iš karto yra nelygiavertėje padėtyje. Krikštas priimtas ne tiesiai iš Romos popiežiaus, o per Lenkiją. Tai buvo jos sąlyga už taip Jogailos bei LDK valdančiojo elito trokštamą sostą, kas suteikė Lenkijai visos krikščioniškos Europos akyse didelę pagarbą už krikštytus paskutinius Europos pagonis bei įdavė jai itin reikšmingus įtakos LDK svertus.

Tokia LDK visapusiška priklausomybė nuo Lenkijos, tapimas vasalu ne tik pasaulietinės, bet ir dvasinės valdžios atžvilgiu, lėmė dėsningą ir neišvengiamą lietuvių lenkėjimą, būtinybę laikytis su lenkais išvien. Kad dabar be lenkų (o tai reiškia, kad ir be lenkų kalbos, kultūros) niekaip, kad, nors ir esant lietuviais, reikia kalbėti lenkiškai, laikytis išvien su lenkais, yra išsakę ir LDK valdantieji.

Iš Lenkijos atvykę kunigai irgi skiepijo, kad katalikų tikėjimas, gautas iš lenkų, yra „lenkų tikėjimas (polska viara)“, vadinasi „Dievas lietuviškai nesupranta“. Kai Švitrigaila, tapęs po Vytauto mirties Lietuvos didžiuoju kunigaikščiu, siekė atstatyti LDK savarankiškumą, prieš jį sukilo etniniai lietuviai katalikai.

Ir nors istorikų darbuose tai nušviečiama kaip dinastinių, interesų grupių tarpusavio kovų nulemta įvykių raida, tačiau, manau, giluminė jų raidą nulėmusi priežastis buvo ta, kad katalikams lietuviams likti be sąjungos su katalikais lenkais, jų paramos, kad ir savarankiškoje valstybėje, reiškė nelygiavertę ir pavojingą padėtį su stačiatikiška dauguma, o taip pat varžove MDK. Tapus katalikais, katalikų bažnyčia lietuvius stūmė į pavojingą priešpriešą su stačiatikiais.

Neišvengimai kyla klausimas – o tai kodėl tada buvo nuspręsta krikštytis katalikiškai, t.y. kuo tas Lenkijos karaliaus sostas taip viliojo? Juk, esant valstybėje stačiatikių daugumai, lietuviams krikštytis stačiatikiškai būtų buvę visiškai dėsninga ir pagrįsta, juolab, kad tas pamažu ir vyko.

Nuo 1383 m. vyko derybos su Maskvos didžiuoju kunigaikščiu Dmitrijumi Doniečiu dėl Jogailos vedybų su jo dukterimi Sofija ir oficialus stačiatikybės įvedimo LDK. Tiesa, Maskvos kunigaikštis Dmitrijus Donietis reikalavo, kad Jogaila pripažintų save jo jaunesniuoju broliu (vasalu), kas reikštų ir LDK vasalinė priklausomybė MDK. Tačiau kažin, ar nebuvo kitos galimybės, netampant vasalu, krikštytis stačiatikiškai. Tai gal būtų pareikalavę daugiau pastangų, siekiant LDK padaryti stačiatikių tikėjimo dvasiniu centru.

Tačiau pats LDK krikštijimo stačiatikiškai veiksmas būtų valstybę stipriai vienijantis žingsnis, sudaręs prielaidas valstybei, kuri tuo metu jau iš esmės tapo imperija, tapti ir stačiatikių tikėjimo dvasiniu centru bei išmušti iš rankų tuo metu jau kylančiai MDK stačiatikių gynėjos rusų žemėse vaidmenį, kurį ji vėliau sėkmingai naudojo. Tuo tarpu krikštijimasis katalikiškai tuoj pat įvarė giliausią prieštaravimų pleištą į LDK visuomenę ir įdavė geras kortas rytų kaimynei.

Įvertinti visas aplinkybes, nulėmusias sprendimus, ypač praėjus tiek laiko, neįmanoma. Visada bus argumentų už ar prieš vieną ar kitą sprendimą. Net įvykių amžininkai gali visiškai skirtingai juos vertinti, ką jau bekalbėti, kai tai vertina žmonės, praėjus šimtmečiams po jų ir, kaip sakoma, savo kailių tiesiogiai nejaučiantys visų to meto aplinkybių.

Tačiau yra akivaizdžių dalykų. Pasirinkimas krikštytis stačiatikiškai būtų reiškęs pasirinkimą išlaikyti valstybę, tuo metu jau imperiją, visiškai savarankišką. Tai reiškė prisiimti ir didžiulę atsakomybę bei naštą ją tokią išlaikyti bei stiprinti. Savarankiškas galios centras neišvengimai susiduria su didesne kitų galios centrų priešprieša. Katalikiškos Europos akyse LDK būtų netikėlių valstybė, su kuria reikia kovoti ir ją perkrikštyti.

Kryžiaus žygiai būtų tebesitęsę ne tik per Ordiną, bet, galimai, prie to būtų prisijungusi ir Lenkija. MDK irgi tuoj pat nesudėtų rankų vien dėl to, kad visa LDK jau stačiatikiška. LDK siekis pajungti visas rusų žemes, tame tarpe ir MDK, kažin, ar nebūtų iššaukęs Ordos pasipriešinimo.

Ar visa tai būtų buvusi nepakeliama našta LDK? Į tai vienareikšmiško atsakymo nėra. Kad tai būtų tikrai nelengva ir reikalautų iš valdovų, elito, galų gale visų gyventojų didelių pastangų – tikrai taip. Bet tai būtų pastangos jiems esant imperijos, t.y. aukščiausio savarankiškumo lygmens valstybės valdovais ir valdančiaisiais. Stačiatikybė taip pat būtų palanki imperijos plėtrai ir už rusų žemių ribų, nes ji kur kas pakantesnė kitiems tikėjimams, nei katalikybė (kuri visiškai nepakanti).

Pasirinkus krikštytis katalikiškai, per Lenkiją, Jogailai tampant Lenkijos karaliumi, LDK padarant Lenkijos Karalystės vasalu, į Jogailos rankas atiteko „dvigubai“ didesnė valstybė, ištekliai, kurių dėka išorinės priešpriešos našta tapo nepalyginamai mažesnė. Atsivėrė galimybės didesnei iš katalikiškos Europos ateinančiai materialinei gerovei, prabangai. Valdovui ir valdančiajam elitui gyvenimas palengvėjo bei pagerėjo.

Gal tai skamba labai buitiškai, bet taip buvo ir tai ne smulkmena. Juk tai buvo suvokiama ir kaip pažanga, pasirinkus iš pirmo žvilgsnio (apie tai esu rašęs savo ankstesniuose straipsniuose) pažangesnę pusę. Iš tiesų, po to, kai mongolai nusiaubė  stačiatikiškas rusų žemes, kurios vėliau buvo prijungiamos prie LDK, kuomet buvo sunaikinti miestai, amatai (amatininkai buvo išsivaromi į Ordą), išžudyta ir į vergiją išsivaryta daugybė gyventojų, rusų žemių atotrūkis nuo centrinės, juo labiau vakarų Europos buvo ženklus.

Tačiau šis pasirinkimas – tai pralaimėtojo pasirinkimas, atsisakiusio savarankiškumo, atsakomybės už savo šalies ir savo likimą, netekusio ryžto ir valios tai išlaikyti sunkiu darbu ir kova. Net ir negalint žinoti, kaip būtų susiklostę, pasirinkus savarankiškumą ir krikštą stačiatikiškai, akivaizdu, kad krikštijantis katalikiškai ir „atsiduodant“ Lenkijai, buvo pasirinktas lengvesnis ir trumpuoju laikotarpiu patrauklesnis, tačiau ilguoju laikotarpiu valstybei pražūtingas kelias.

Ir to negalima paaiškinti kitaip, kaip tik to meto LDK valdančiojo elito ir jo „galvos“ Jogailos trumparegiškumu, išminties stoka, silpnavališkumu. Tai būtų buvęs išmintingas sprendimas, jei valstybei kitu atveju grėstų neišvengiama žūtis. Bet vargu, ar tokia padėtis buvo susiklosčiusi. Padėtis vakarų fronte nebuvo lengva, bet ir ne katastrofiška. Nebūtų Lenkija tuo metu likusi be karaliaus, nebūtų pasiūliusi Jogailai vesti Jadvygos ir tapti Lenkijos, ir tuo pačiu LDK karaliumi, būtų tekę Jogailai toliau valdyti LDK imperiją.

Krikšto klausimą būtų tekę spręsti ir jis, greičiausiai, būtų išspręstas stačiatikiško krikšto naudai. Tačiau pasitaikė galimybė sėkmingai vesti, gerokai pasilengvinti ir pasiturtinti gyvenimą, ir Jogaila, o gal tiksliau kolektyvinis „jogaila“ iš esmės nedvejodamas tai padarė. Ir, nors tam kartui pajėgos, ištekliai tapo didesni, bet pralaimėtojo dvasia ilgainiui tą pranašumą neišvengiamai ištrynė.

Nebegali, pralaimėjęs dvasia, lygiaverčiai kovoti ir, juo labiau, nugalėti. Ir kovą su MDK LDK pradėjo vis labiau pralaimėti, net ir remiama Lenkijos.

Tai rodo, į kokias, drįsčiau sakyti, neatsakingas ir neišmintingas rankas po Algirdo mirties pateko valstybės vairas. Jaunoji karta, susižavėjusi „vakarietiškais blizgučiais“, prabangesniu ir lengvesniu gyvenimu, pasitaikius progai, pasirenka jį, o ne pareigą, atsakomybę ir savarankiškumą. O ir prieš tai buvusių derybų su MDK dėl krikštijimosi stačiatikiškai aplinkybės, kai viena iš sąlygų buvo tapti MDK vasalu nerodo tvirto stuburo ir aiškaus siekio išlaikyti valstybės savarankiškumo.

Peršasi išvada, kad jaunajai kolektyvinio „jogailos“ kartai, kuriai atiteko tėvų sunkiu darbu sukurtos valstybės vairas, ji pati nebuvo aukščiausia vertybė ir tikslas, o veikiau priemonė asmeniniams tikslams.

Kodėl to meto LDK valdančiajam elitui pritrūko viso to, kas būtų leidę išvengti klaidingo sprendimo? Manyčiau, kad nebuvo, ar buvo nepakankamai išsilavinusių žmonių, intelektualų, kurie gerai žinotų tą pasaulį, kuris jau ilgą laiką gyvavo už Lietuvos ribų ir į kurį Lietuva įžengė dar neseniai iš kitokio pasaulio. Net jei būtų likę mūsų prigimtinio tikėjimo žyniai, jie būtų nekokie patarėjai valdantiesiems, nes jie buvo kitokio pasaulio žyniai ir per menkai pažino tą, į kurį žengė Lietuva.

Bet net ir jų nebebuvo, o naujų dar nebuvo, tad nebuvo nei kam deramai patarti, nei kam nuo vaikystės tinkamai išauklėti ir įskiepyti reikiamas žinias bei gebėjimus. Nors, jei Jogailos vietoje būtų Vytautas, jis, ko gero, nebūtų padaręs tokios klaidos ir būtų buvęs puikus Lietuvos imperijos valdovas. Juk jis padarė neįtikėtinai daug net ir apribotas neįveikiamų pančių, kai Lietuva jau buvo negrįžtamai įstatyta į pražūtingas vėžes.

Tačiau ir Lenkija, „susidėdama“ su LDK, padarė lemtingą klaidą, prisiimdama pradžioje ją kaip vasalą, o vėliau vis labiau ją darydama Lenkijos dalimi. Vėlgi, atrodė, kad ji tampa „dvigubai“ didesnė ir galingesnė, tačiau stačiatikiška dalis tapo tuo Trojos arkliu, kuri galų gale lemiamai, manau, prisidėjo prie Lenkijos žlugimo.

Ir tai ne dėl to, kad savaime, o daugiau dėl to, kad katalikiška Lenkija negalėjo nebandyti pajungti stačiatikių katalikams, negalėjo neiškelti katalikų virš stačiatikių, pastaruosius engiant ir žeminant, kas sukėlė didžiulę, valstybę galų gale sunaikinusią priešpriešą, kuria pasinaudojo vis labiau kylanti MDK.

Svarbus ir dar vienas dalykas. Turint omeny to meto (o dalinai dar ir dabar) lietuvių būdą, jų pasaulėvokos / senojo tikėjimo taikingumą, pakantumą, siekį darniai sugyventi su aplinka, stačiatikybė kur kas labiau derėtų lietuvių savasčiai, nei į išorinę agresiją, nepakantumą, griežtą pavaldumą  ir paklusnumą nukreipta katalikybė.

Tai labai reikšmingas dalykas, kuris arba laužo tautos dvasią, slopina jos jėgas, arba, atliepdamas prigimtį, leidžia joms pasireikšti. Aš būtent tame ir matyčiau priežastį to, kad lietuviai, kad ir praradę senąjį tikėjimą, pasaulėvoką, tačiau išlaikę jo atgarsius savyje, visumoje taip ir netapo labai uolūs krikščionys katalikai. Bėda tik ta, kad taip atsirado dvasinė tuštuma, spraga, kai „jau ne ir dar ne“. O tai lemia dvasinį silpnumą, kuris lemia ir bendrą silpnumą.

Sprendimas, nulėmęs lietuvių krikštą, lemiamai paveikė ne tik regiono, bet, drįsčiau teigti, viso pasaulio raidą. Šis žingsnis sudarė sąlygas kilti MDK, kuri vėliau tapo Rusijos imperija ir kurios vaidmuo pasaulyje buvo (ir yra) didžiulis.

O Lietuvos imperija, kuri galėjo išsiplėtoti vietoj Rusijos imperijos (nebūtinai tose pačiose erdvėse, nes LDK, neturėdama „čingischano“ geno, kurį paveldėjo MDK, gal nebūtų taip išsiplėtusi iki Ramiojo vandenyno), išnyko.

Taigi, pasaulis su Lietuvos imperija galėjo, gal būt, būti ne kažkiek, o gerokai kitoks, nei su Rusijos imperija. Žinoma, čia spėlionių laukas pernelyg platus. Nežinia, ar nebūtų stačiatikiškos Lietuvos imperijos priešpriešos su katalikiška, o kiek vėliau ir protestantiška Europa, o dar vėliau ir Vakarais, tai yra ar takoskyra ir priešprieša, vietoj Vakarai / Rusija nebūtų Vakarai / Lietuva? Gal ji būtų kitokia, nes LDK genas vis tik gerokai skyrėsi nuo MDK geno.

Ir dar neišvengiamai turime paliesti klausimą dėl lietuvių tautos likimo pasikrikštijus stačiatikiškai. Kaip susiklostė likimas pasikrikštijus katalikiškai, žinome. Lietuviai, pradedant elitu, lenkėjo (diduomenė, bajorija, miestelėnai, šviesuomenė, dalis valstiečių), gudėjo (rytinės dalies valstiečiai), tauta nuolat traukėsi ir iš esmės išliko tik per stebuklą.

Nutautėjimo, tik šį kartą rusėjimo / gudėjimo grėsmė pasikrikštijus stačiatikiškai būtų buvusi neišvengiama jau vien dėl rusų daugumos. Raštija irgi buvo rusų kalba, tai reiškė, kad ši kalba buvo valstybinė kalba. Tačiau žinoti visos galimos raidos negalime ir užtikrintai teigti, kad lietuviai būtų visiškai surusėję ir kaip tauta išnykę, irgi negalime.

Mažvydo Katekizmas, vadinasi, ir raštas lietuvių kalba būtų atsiradęs vis viena. Taip, stačiatikiai lietuviai Katekizmu nesinaudotų, bet poreikis stačiatikiams lietuviams skaityti pamokslus ir melstis lietuviškai, tai yra poreikis lietuviškam raštui, būtų.

O, kaip minėjau, stačiatikių bažnyčia nepalyginamai pakantesnė, nei katalikų ir ypač lenkiškoji, tad stačiatikiškos pamaldos ir maldaknygės lietuvių kalba turėjo galimybių atsirasti daug labiau, nei katalikiškos lietuvių kalba.

Dvikalbystės, kai lietuvių kalba gal būtų tapusi elito, valstybine kalba, kad ir mažumos, atvejo atmesti irgi negalima. Juk lietuviai santykyje su rusais buvo kaip ir elitas, skirtingai nuo santykio su lenkais. Na, bet nesileiskime į spėliones. Akivaizdu viena – abiem atvejais lietuvių tautai išnykimas grėsė ir grėstų. Esamu atveju ji išliko tik per stebuklą, o ar koks stebuklas būtų atsitikęs kitu atveju, nežinome.

Tačiau akivaizdu, kad buvo pasirinktas kelias, kuris sunaikino Lietuvos imperiją, padarė ją Lenkijos vasalu ir galų gale išnyko ne tik LDK, bet ir pati Lenkija. O šiandien Lietuva tik lašas nuo to, kokia ji buvo. Lenkijai pasisekė labiau vien dėl tautos skaitlingumo ir neabejotinai kur kas stipresnio valstybingumo geno.

Kitas kelias būtų buvęs Lietuvos imperijos tęstinumo kelias. Į kur jis būtų nuvedęs, nežinome ir nesužinosime. Bet tai būtų kelias, pasirinktas žmonių, turinčių valios, ryžto, išminties ir vertinančių savarankiškumą, garbę, orumą labiau, nei „blizgučius“. Juk Jogaila buvo gerokai po lenkų didikų padu, jie visą laiką laikė jį gerokai nesavu.

Savo ankstesniuose straipsniuose „Tautinė tapatybė – muziejinė egzotika ar būtina išlikimo sąlyga?“ rašiau apie tai, kad vienintelė išlikimo sąlyga yra savos tvirtovės – valstybės išlaikymas, kūrimas ir stiprinimas ir, kad dėl to verta aukoti dalį (tikrai ne viską) gerovės, patogaus gyvenimo dabar vardan valstybės ir tautos išsaugojimo, t.y. vardan ateities.

Juk norime, kad gerai ir saugu būtų vaikams, jų vaikams ir t.t., nesvarbu, kiek kartų̃, juk jie mūsų palikuonys.

Lietuvos krikšto pavyzdys rodo, kad LDK valdantieji, išduodami ir parduodami savo valstybę, pasigerino gyvenimą sau ir kelioms būsimoms savo kartóms, tačiau vėliau tai atnešė tik dar didesnius vargus ir kančias.