Tai ne istoriko ir ne lingvisto žvilgsnis į sudėtingą kaimyninio krašto istoriją, sąsajas su baltiškuoju dėmeniu ir vietovardžių kaitą. Žinoma, ir be vilties negalime gyventi… Pirmoje dalyje – istorinis rakursas.
Apkarpyta didybė
Dažnas tik pasvajoja, kad kažkada LDK laikais Lietuvos kunigaikštystės ribos buvo nusitęsę iki Juodosios jūros, ir šioje milžiniškoje teritorijoje liko lietuviški pavadinimai, vardų ir pavardžių nuotrupos, įrodantys didžiulę lietuvių įtaką pietų ir rytų kryptimis. Bet tuo nereikėtų guostis, o juo labiau – puoselėti kažkokias viduramžių padėties rekonstrukcijos viltis.Juo labiau, kad, nusilpus LDK galiai ir suirus Abiejų Tautų Respublikai (ATR), įvairiomis grubaus tarptautinio spaudimo, karinio šantažo ir atviros okupantų agresijos priemonėmis Lietuvos teritorija buvo smarkiai apkarpyta. Kone visomis pasaulio kryptimis – Vakaruose, Pietuose, Rytuose ir net Šiaurėje – mūsų valstybė neteko tūkstančių kvadratinių kilometrų, o su šiais praradimais kito lietuviškieji vietovardžių pavadinimai, menko ir tautinė savivertė.
Akademikas Zigmas Zinkevičius savo polonizacijos apybraižoje („Lietuviškas paveldas Suvalkų ir Augustavo krašto Lenkijoje pavardėse: polonizacijos apybraiža“, Vilnius, Mokslo ir Enciklopedijų leidybos institutas, 2010) yra atidžiai įšnagrinėjęs Suvalkų ir Augustavo regiono pavardžių kaitą, prasidėjusią, kai Lietuvos valdovai ėmė bičiuliautis su Lenkijos valdovais, kai Jogaila tapo Lenkijos karaliumi, po kartu su Vytautu įvykdyto pakartotinio Lietuvos krikšto, kai buvo įkurta lenkų tvarkoma bažnytinė provincija. Akademikas tvirtino, kad „sulenkėjimas – didžioji Lietuvos tragedija – matyti iš asmenvardžių kaitos tiek pasaulietiniuose, tiek ir bažnytiniuose dokumentuose. Pastaruosiuose jis ypač ryškus tapo įvedus lenkišką metrikaciją. Greičiau lenkėjo didikai ir apskritai privilegijuotasis gyventojų sluoksnis negu prastuomenė.“
Prūsija traukė grobuonis
Bet šįkart pažvelkime į vietovardžių (toponimų) kaitą Karaliaučiaus krašte. Lietuvių kalbos instituto tyrinėtoja, dr. Marija Razmukaitė dar 2006 m. rašė (2014-ųjų gegužę jos straipsnį paskelbė „Mažoji Lietuva“), kad „kalba, susidarius aplinkybėms, gali ir išnykti, o vietų vardai natūraliai įsispraudę žemės paviršiuje, išlieka ilgam, ir iš to galima spręsti, kas nuo seno gyvenę toje ar kitoje teritorijoje, kas buvo tos ar kitos kultūros atstovai ar nešėjai.“ Ji citavo toponimikos tėvą K. Būgą, vadinusį juos „žemės kalba“, ir A. Vanagą, kuris rašė, kad vietovardžių ir ypač vandenvardžių tyrinėjimas „gali duoti svarbių duomenų apie seniausių tautų gyvenimo periodus, apie jų protėvynę ir migraciją“.
Toponimų negalima atskirti nuo istorinio konteksto. Kitaip sakant, nuo senų senovės Karaliaučiaus kraštas priklausė baltams, ir taip susiformavo baltiškieji (lietuviškieji) vietovių ir vardų pavadinimai.
Istorikai spėja, kad iki XIII a. 8 dešimtmečio dalį Prūsijos (Prūsos) kontroliavo Lietuvos valdovai. Iš 1243 m. Prūsijos vyskupijų ribų nustatymo akto matyti, kad tuo metu Lietuvai (kartu su Sūduva) priklausė ir visa Galinda. Kuršiams giminingų skalvių gyventą Nemuno žemupio sritį vakariniai lietuviai (senlietuviai) pradėjo kolonizuoti greičiausiai jau VII–VIII a., o Nadruva Lietuvos valdžion pateko apie 1243 m. Sakoma, kad XV a., po Žalgirio mūšio, pretenzijas į Prūsą, pasak istorijos šaltinių, reiškė ir Lietuvos Didysis kunigaikštis Vytautas: „Prūsa – taip pat mano tėvonija, ir aš reikalausiu jos iki Osos, nes ji yra mano tėvų palikimas“.
Maždaug nuo XV a. vidurio po LDK karų su Vokiečių ordino riteriais ištuštėjusias senprūsių žemes ėmė apgyvendinti išeiviai iš Lietuvos – sulietuvėję pabėgėlių iš Prūsijos palikuonys, žemaičiai ir kt. Lietuvių apgyvendinta Prūsijos dalis nuo XVI a. buvo vadinama Mažąja Lietuva, Prūsų Lietuva, Lietuvos provincija arba tiesiog Lietuva. Panašią Prūsijos kolonizaciją XV–XVI a. vykdė ir Lenkija, tačiau ji niekada nekontroliavo visos jos.
Rusijos imperatoriai seniai pavydžiai žvalgėsi į prūsų žemes. 1697 m. pavasarį caras Petras I išplaukė iš Libau-Liepojos ir, praplaukdamas pro Memelį-Klaipėdą, godžiai žiūrėjo į krantą ir matė jame pavyzdines vokiečių žemes. Jis ką tik buvo aplankęs puikiąją vokišką Rygą ir akimirksniu susižavėjo Europa. O kai pasiekė Kionigsbergą ir žengė savojo laivo „Schtandart“ trapu ant krantinės, jaunuolio širdis net apsalo: „Štai kokia turi būti Rusija!“ – tarė jis balandžio 18 d.
Pakrikštijęs savo kelionę „Didžiąja pasiuntinybe“, Petras I ėmė lankyti Europos sostines ir uostus, o juose mokytis menų bei amatų. Verbavo jis ir specialistus, braižė Rusijos ateitį, kurią grįžęs ryžtingai įgyvendino. Caras net savo antrąją žmoną Jekateriną I parsivežė iš Livonijos. Paskui atsirado imperatoriaus darbų tęsėja, tikra prūsė nuo Ščecino Jekaterina II…
1758 m. sausį carinė rusų kariuomenė užėmė Kionigsbergą, bet jau po ketverių metų Petras III buvo priverstas atiduoti užgrobtas prūsų teritorijas imperatoriui Frydrichui II. Tų pačių 1762-ųjų metų rugsėjį caro rūmuose įvyko perversmas, ir į sostą atėjo valdingoji Jekaterina II. Per tris ATR padalijimus Prūsija tik išplėtė savo valdas, ypač į Lenkiją, o po trečiojo prisijungė ir Lietuvos Užnemunę. Ties šia riba sustojo ir Rusijos kariuomenė.
Paskui buvo Napoleono karas. Prancūzai išvijo Prūsijos karalių į Memelį, o pačią imperiją Vienos kongrese pasidalijo valstybės nugalėtojos. Imperatorius Otto von Bismarckas paskatino Vokietijos vienijimąsi, ji pradėta vadinti „kaizerine Vokietija“. Buvusi Prūsijos karalystė, kuri dominavo suvienytoje Vokietijoje, iki pat 1945 m. joje turėjo autonomijos statusą.
Į Kionigsbergą rusai sugrįžo tik baigiantis Antrajam pasauliniam karui, kai 1945-ųjų balandžio 25 d. krito dar XIII a. statyta Pilau (arba Piliavos, arba Balgos) tvirtovė, dabar esanti Baltijske. Per sovietinio dominavimo dešimtmečius Piliava buvo paversta slaptu, paprastiems žmonėms neprieinamu miestu, nes jame buvo sutelktas branduolinis kumštis galimam smūgiui Vakarams. Įtariama, kad dabar čia netoli Vakarų Europos atsirado sovietinių povandeninių laivų ir branduolinių raketų starto aikštelė.
Sudėtingas srities statuso klausimas
Pokarinėse Jaltos, Teherano ir Potsdamo konferencijoje buvo sprendžiamas ne tik Vokietijos „linčo“ klausimas, bet ir buvusių jos teritorijų priklausomybės problema. Pastarojoje konferencijoje ypač paaštrėjo diskusija dėl Vokietijos reparacijų. J. Stalinas teigė, kad karas SSRS kainavo daugiau kaip 750 mlrd. JAV dolerių, gi sąjungininkai tikino, jog šis skaičius neviršija 10 mlrd. Galų gale J. Stalinas nusileido su sąlyga, jei Karaliaučiaus kraštas priklausys Sovietų Sąjungai, o Rytų Prūsijos dalis – Lenkijai. Jis rėmėsi 1944 m. vasario 27 d. gautu Winstono Churchillio laišku, kuriame britų premjeras pripažino sovietų „istoriškai gerai pagrįstas pretenzijas“ į Rytų Prūsiją. Taip, tuometiniams sąjungininkams daug nekvaršinant galvų, Potsdamo konferencijoje Karaliaučiaus kraštas, anot rusų istorikų, „galutinai ir neterminuotai“ pripažintas SSRS teritorija.
Iš tikrųjų tai melas.
Galutinai Vokietijos problemos sureguliavimo pabaigą įteisino 1990 m. rugsėjo 12 d., tai yra, dar prieš formalų SSRS iširimą, Maskvoje susirinkę šešių valstybių užsienio reikalų ministrai. Bet nuo to laiko nutekėjo daug vandens. Politologas Raimundas Lopata savo 2003 m. tyrime, paskelbtame žurnale „Politologija“, „Potsdamo šleifas – Kaliningrado galvosūkio raktas?“ abejoja, ar šios konferencijos nutarimai šiandien turi juridinę galią. Ypač analitiškai savo magistrės darbe šią problemą nagrinėjusi Riomerio universiteto doktorantė Aliona Gaidarovič teigė, kad atvirkščiai – „Potsdamo konferencijoje Kaliningrado sritis buvo priskirta laikinam Sovietų Sąjungos administravimui iki būsimo taikos sureguliavimo, tad juridinė krašto priklausomybė Rusijos Federacijai yra negalutinė ir terminuota“. Nors, kaip pastebi A. Gaidarovič, valstybės sąjungininkės galutinės taikos konferencijos neplanavo atidėti neapibrėžtam laikui, jos kaip tik buvo suinteresuotos ją surengti artimiausiu laiku, tačiau prasidėjęs Šaltasis karas ir pakibusi geležinė uždanga šiuos teritorinius klausimus nukėlė 45 metams.
Jau buvo nuvirtusi Berlyno siena, susijungusios Vokietijos, braškėjo visa sovietinė imperija, Baltijos šalys paskelbė nepriklausomybę. Tarptautinis teisinis pagrindas neterminuotam krašto valdymui Maskvai taip ir nebuvo suteiktas. Netgi 1975 m. pasirašytas Helsinkio Baigiamasis aktas pralaimėjo žemyne vykusiems pasikeitimams…
O kol dar visa Rytų Prūsija nebuvo okupuota (iš jos vokiečių kariuomenė buvo išvyta iki Pergalės dienos), kaip pastebėjo JAV Kolumbijos ir Niujorko universitetų politikos mokslų profesorius Raymondas A. Smithas, per vieną savaitę septyni šimtai Kionigsbergo istorijos metų buvo paversti pelenais. Toks J. Stalino sprendimas yra nesuprantamas ir sunkiai paaiškinamas, kadangi tuo metu, kai miestas buvo bombarduojamas, sprendimas panaikinti Rytų Prūsiją ir Kionigsbergą atiduoti Sovietų Sąjungai jau buvo priimtas, rašė Amerikos mokslininkas. Po to, kai visa miesto infrastruktūra buvo sulyginta su žeme, sovietų valdžia ėmėsi tokio pat brutalaus etnokultūrinio gyventojų valymo. Pasibaigus infrastruktūros ir gyventojų sunaikinimo misijai, vienintelis likęs neužbaigtas dalykas tebuvo vietovardžių pavadinimų pakeitimas.
Bus daugiau
Didelė Viltis – ateis diena, grįš TIKRIEJI vardai
Kaip ir dabartinėje LR:
Jau nebe “Kapsukas”, bet vis dar “Marijampolė” o TURĖS BŪTI P A Š E Š U P I S. Ne “Kalvarija” – o T R O B I A I. Ne “Žemaičių kalvarija” o G A R D Ė. Ne “Dietkauščizna” – etc etc
Ne Gardė o Gardaaaaaa arba Gardai. Joks žemaitis nesako Gardė.
Ir ne Kapsukas, o Pašešupis. Nes Kapsukas yra nerimtas sovietinis pavadinimas nieko bendro neturintis su vietove. Gardai sovietmečiu irgi buvo vadinami Varduva.
Kapsukas su vietove turi tiesioginį ryšį. Yra zanavykų ir kapsų tarmės. Tas revoliucionieriue pasivadino savo gimto krašto lietuvių kalbos tarmės vartotojo vardu – Kapsukas. Vėliau šio ,,didvyrio“ vardu buvo pervadintas miestas – Mariampolė, kuris irgi yra svetimvardis nieko bendro neturintis su vietove.
Paskaityk bent Wikipedia, tada pliurpk nesąmones: https://lt.wikipedia.org/wiki/Marijampol%C4%97
Tiriamieji darbai tęsiasi. Pagal senovės arabų ir pietinės Europos autorių duomenis yra sudarytas vėsios šiaurinės Afrikos ledynmečio, kai Europą buvo sukaustęs šaltis, baltiškų pavadinimų žemėlapis. Senumas – mažiausiai 10 tūkst. m. atgal. Vardynas (daugiau kaip 45 vardai) eina Indijos vandenyno kranto šiaurine dalimi (Arabijos pusiasalis), rytine dalimi (Nilo upės baseinas) ir tęsiasi per visą Viduržemio jūros pakrantę iki Gibraltaro. Taip kad manyti, jog “iškritę iš dangaus” baltai, okupavo didžiausius plotus iki Juodosios (Auksinų) jūros ir buvo grąžinti atgal, šiomis dienomis neatitinka tikrovės: Tikrovė yra ta, kad, šylant orams ir tirpstant nuo Skandinavijos atėjusiems ledams (buvo netoli Gardino), grįžome į savo vietas prie Baltijos ir tiek. Žmonių buvo nedaug. Tiesiog, reta, bet ėjome aisčių (eisčių), trakų (Graikija, Balkanai), dakų (pietų ir vakarų Karpatai), etruskų (Apeninų pus.) pavadinimais lėtai per Europą, trinant mus nuo paviršiaus grįžtantiems šalčiams, užtikrintai, kurdami prieš save ilgalaikio apsistojimo bazes. Palikome todėl ir savo vietovardžius, hidronimus. Dėl šios priežasties prašyčiau teisingai interpretuoti vardyną, pirmumą teikiant lietuviškiems – baltiškiems pavadinimams. Žygis iki prie Juodosios jūros buvo tik grįžtamoji akcija.
O pirmadienio „Kompleksinius pietus” per ŽR su Bumblausku klausėte?
Karaliaučiaus vietovardžiai pagrįsti seniausiais šaltiniais yra čia http://www.vieto vardziai.lt .