Visuomeninė akcija už Gyvą Mišką, prieš mūsų girių naikinimą gali ir turi virsti visuotinio protesto prie valdžios nebaudžiamumą judėjimu. Labanoras čia tampa tik kibirkštimi, įžiebiančia totalinį pasipriešinimą sisteminiam valstybės resursų švaistymui ir nebaudžiamumui. Pavieniai tyrimai ir teismų procesai neapima visos piktnaudžiavimo ir korupcijos grandines, o dažnai tie teismai išblėsta, taikant senaties terminą ar tyčia įveliant bylas į neišbrendamus teisinius liūnus.
Ypač tai akivaizdu tiriant partinės korupcijos bylas. Darbo partijos aferos išsisklaidė tarsi rūkas brėkštant dienai, ir jos ekslyderis V. Uspaskichas mažai tenukentėjo, o kiti partijos atsipirko nebent palyginus nedidelėmis baudomis, bet jų politinės karjeros ir valdžios perspektyvų bemaž nepaveikė. Pats V. Uspaskichas vėl gviešiasi aukšto posto, pradėdamas nuo pretenzijų į Vilniaus mero vietą.
R.Pakso „byla“ vėlgi bliūkšta. Didžiulė jo simpatikų svita ketina jį išgelbėti nuo politinės izoliacijos, o TT lyg feniksas nusipurto juridinius pelenus ir vėl kyla į saulę. Buvusio jos lyderio manevras: išeidamas iš partijos vadovų jis norėtų nusiplauti visai TT mestą dėmę ir partinės atsakomybės už „valstybės interesų išdavimą“ naštą. Laikas viską apgludina, tad R. Paksas tikisi reanimuoti savo politinį organizmą. Kas gali paneigti, kad didžiuliais resursais jo neremia nei stambusis verslas, nei dosnūs ir gerai pažįstami dėdės iš artimojo užsienio…
Tai tik ledkalnio viršūnė. Nepamirškime simptomatiškų E. Masiulio veiksmų, kurie rodo aiškų ir aukštą korupcijos lygį valdžios viršūnėje. Jos sąsajos su stambiuoju verslu dar kartą rodo, kad kyšininkaujant valstybės interesai atsiduria paskutinėje vietoje, ir tai valstybei daroma nepataisoma žala – tiek vidaus sandaroje, tik tarptautinio prestižo prasme. Gal teisus prof. Povilas Gylys, teigiantis, kad Lietuvoje egzistuoja „bendrojo gėrio“ problema, kai asmeniniai ir grupiniai interesai atiduria aukščiau visuomeninių.
Vienok šių korupcinių veiksmų nepriskirčiau prie visos santvarkos ydų. Kitaip sakant, kai kas siūlo keisti santvarkos pamatus, kad būtų su šaknimis išrauta sisteminis piktnaudžiavimas valdžia. Konstituciniai nepriklausomybės pamatai nejudinami, jie yra tarsi pamatas mūsų valstybės egzistavimui. Galima išeiti į gatves, rengti visuomenės nepaklusnumo akcijas, protestus, netgi langų daužymus, tačiau prieš beveik tris dešimtmečius padėtas pamatas turi išlikti tvirtas ir nesuskaldomas. Beje, dar ir dėl to, kad svetimos jėgos stebi pas mus vykstančius procesus ir greitai pasinaudotų valstybės nestabilumu…
Arčiausiai šio nepaklusnumo ribos šiuo metu yra vadinamieji visuomenininkai. V. Radžvilas, A. Juozaitis ir kiti kelia visuotines opias problemas apie valdžios ir viso elito atsiplėšimą nuo visuomenės poreikių ir lūkesčių. Tačiau jų reiškiamas nepasitenkinimas kol kas pavienis, nors labai skausmingas. Daug kas įtaria, kad jis kilo ne dėl esminio susirūpinimo, kurlink eina mūsų valstybė, o dėl asmeninių ar grupinių nuoskaudų: vieną pašalino ir aukštojo mokslo įstaigos už pernelyg aštrius euroskeptinius pareiškimus, kitas žmonių akyse vis dar stovi su plyta rankoje ir ginčija patį nepriklausomybės faktą kaip istorinę klaidą, o dabar, antai, suaktyvėjo prieš Prezidento rinkimus…
Mes neturime genialių organizatorių ir valstybininkų, kurie prilygtų (atleiskite už tokį palyginimą) V. Leninui, kuris, pasinaudodamas carinės patvaldystės bejėgiškumu, sukurstė prastuomenę kovoti už šviesesnį rytojų. Ne prastuomenė, ne dugnas turi parodyti, kas dedasi viršuje, kokia pūvanti „žuvis nuo galvos“. Tik intelektualai, globalaus masto ir patyrimo, tautinio mentaliteto ir neregėtos psichinės sveikatos, aukšto moralinio lygio žmonės privalo perimti Lietuvos ateities lyderystę.
Kažkada vokiečiams reformatoriaus Martyno Liuterio katekizmuose (pamokymuose) užteko trijų pagrindinių „K“ – Kinder, Küche, Kirche (vaikas, virtuvė, bažnyčia). Vokietijos imperatorius Vilhelmas II ir net A. Hitleris tai pritaikė reicho moterims. Laikai pasikeitė, ir dabarties pilietis turi aiškiai suprasti, kad šios krikščioniškos mantros viršūnėje turi atsirasti VALSTYBĖ.
Ne, tai ne „karaliaus saulės“ sparnuota frazė („L’État, c’est moi“ – „valstybė – tai aš“), o kiekvieno mūsų siekiamybė, kai jos piliečio gerovė yra ir valstybės stiprumo rodiklis. Tad jos stiprinime turime dalyvauti VISI. Tegul Labanoro žygis tampa šio judėjimo katalizatoriumi.
