Č. Iškauskas. Žydra – nenatūrali spalva (pirmadienio mintys)

Pavasaris pasivijo vasarą. Gamtoje – pusiausvyra: nors žiema užsitęsė kokioms dviems savaitėms, tačiau gegužinė šiluma ir lietūs jau subrandino pirmą derlių – savaitgalį jau nusiskyniau savo išaugintus, tiesa, šiltnamyje, du ekologiškus agurkus… Bet ne apie juos kalba.

***

Europoje ir Lietuvoje bujoja bendrijos šiltnamyje tarpstantys „žalieji agurkėliai“. Taip aš vadinu homoseksualios orientacijos žmones, kurie vis labiau kelia galvas ir taip įaudrina visuomenę. Iš principo esu tolerantiškas, tačiau, kaip sakė vienas politologas, ta europinė tolerancija man per gerklę lenda. Ir ne man vienam.

Gegužės pradžioje Prancūzijos Nacionalinė Asamblėja priėmė kontraversiškai vertinamą įstatymą, leidžiantį tuoktis tos pačios lyties asmenims. Tūkstantinės minios plūstelėjo į miestų gatves, reikšdamos savo nepritarimą tradicinės šeimos ardymui. Prezidentas Francois Hollande‘as, praėjusią savaitę pasirašęs šį įstatymą, tvirtina siekiąs sutaikyti šalį, bet jis tik supriešino tautiečius ir padalijo Prancūziją į dvi stovyklas. Šalyje labai anksti (1905 m.) Bažnyčia buvo atskirta nuo valstybės, tad prancūzai sukaupę bene didžiausią ir niekieno nevaržomą homoseksualių santykių patyrimą Europoje. Bet šįkart už tradicinę šeimą pasisako ne tik krikščionys, bet ir musulmonai, judaistai, kitos religinės bendruomenės.

„Laisvos meilės“ šalyje verda katilas, kurį pakurstė tokiais pačiais santykiais įtariami valdžios tūzai. Šeštadienį protestuotojai blokavo eismą Eliziejaus laukų alėjoje.  Antradienį Paryžiaus Dievo Motinos katedroje nusišovė radikalių dešiniųjų pažiūrų istorikas. Vyras prieš mirtį paliko kelias žinutes, kuriose griežtai smerkia tos pačios lyties asmenų santuokas.

***

Kas gali paneigti, kad stiprėjantį gėjų ir lesbiečių įtaka politiniams, ekonominiams bei kultūriniams procesams padarė įtaką ir… 66-ojo Kanų kino festivalio komisijai, kuri Auksinę palmės šakelę – pagrindinį festivalio prizą – įteikė erotinei iš Tuniso kilusio 52-jų metų prancūzų režisieriaus Abdellatifo Kechicho juostai „Adelės gyvenimas“ (jos tikrasis pavadinimas „Žydra – šilčiausia spalva“). Filmas smulkmeniškai pasakoja apie dviejų merginų tarpusavio meilę. Per apdovanojimą autorius sakė, kad „savo juostą skyrė jaunimui ir laisvei, teisei jauniems mylėti ir visiškai save realizuoti“. Festivalio dalyvius nustebino ne tik žiūri sprendimas, bet ir tai, kad ši juosta pagrindinį prizą pelnė kaip tik tuo metu, kai šalyje liepsnoja audringi protestai prieš vienalyčių santuokų legalizavimą.

***

Viena akimi įvykius Europoje stebi ir išvadas daro Vilniaus valdžia. Paradoksalu, kad Kovo 11-ąją patriotiniam jaunimui neleidusi rengti eisenos pagrindine sostinės gatve ji šiuos jaunus žmones sutapatino su Lietuvos gėjų lyga (LGA), kuri, kaip teigia savo svetainėje, atstovauja visus šalies  homoseksualius, biseksualius ir transeksualius asmenis. LGL teismuose atstovauja garsus advokatas, Vilniaus universiteto Privatinės teisės katedros profesorius Vytautas Mizaras, kuris viename iš paskutinių publikacijų aršiai kritikuoja Seimą už pradėtą parlamentaro P.Gražulio pasiūlyto įstatymo projekto svarstymą ir iš esmės ragina pasielgti kaip Prancūzijos parlamentas…

Bet čia ėmė mindžikuoti ir valstybinė LRT. Gavusi oficialų LGL prašymą reklamuotis, administracija kreipėsi į Tarybą, o ši tą klausimą svarstys kitame posėdyje. Įdomu, kad du reklaminius vaizdo klipus gėjams filmavo ne kas kitas, o 26 m. prancūzų režisierius ir operatorius  Francua Misažas (François Message), paskui  jų gamybą parėmė Prancūzijos ambasada Lietuvoje ir Prancūzų kultūros institutas. Žodžiu, reklama peršama valstybiniu lygiu.

LGL prašo, kad LRT juos transliuotų liepą, kai liepos 27 dieną numatytos antrosios Lietuvoje seksualinių mažumų eitynės „Už lygybę“. Šiuo metu vyksta teisminiai ginčai dėl jų vietos. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas sprendimą šiuo klausimu turėtų priimti birželio 18 dieną. Bet jau dabar daromas spaudimas Vilniaus valdžiai, apdorojama visuomenė, kad šie renginiai galbūt galėtų užgožti ir Valstybės dieną, ir ta proga atidaromų Valdovų rūmų šventę, o svarbiausia – Lietuvos pirmininkavimo ES Tarybai pradžioje pademonstruotų visai Europai, kokie esą beteisiai mūsų šalyje homoseksualai… Vilniaus miesto taryba, kaip rusai sako, tai turi vynioti ant ūso…

***

Kodėl cituoju garsų rusišką posakį?

Maskvos merija buvo ryžtinga: ji atsisakė tenkinti Lesbiečių, gėjų, biseksualų ir lytį pakeitusių asmenų (LGTB) bendruomenės prašymą surengti eitynes gegužės 25 d. Bijota, kad įsižiebs konfliktas. Taip ir įvyko: šeštadienį Maskvos gatvėse užvirė tikras mūšis tarp tradicinės ir netradicinės orientacijos žmonių. Įsikišus policijai konfliktas užgesintas, tačiau miestui pridaryta daug žalos. Svarbiausia, kad Rusijos visuomenė įaudrinta, supriešinta, ir tai niekaip neatitinka žmogaus teisių reikalavimų, kuriais gėjų eitynes mėgino pateisinti Rusijos Helsinkio grupės vadovė Liudmila Aleksejeva. Jos per „Interfax“ perduotas teiginys, jog „kitokios orientacijos žmogus yra organizmo ypatybė, kurios žmogus negali kontroliuoti“, nėra pagrįstas.

***

Šios įvykių ir minčių nuotrupos, kaip sakoma, tėra tik žaliava pamastymui. Ar ir mes čia, Lietuvoje, turime toleruoti netradicines, nenormalias (nesakau – patologines) žmogaus savybes, polinkius, elgesį, ar reikia jas išaukštinti, išviešinti, reklamuoti ir kelti ant pjedestalo – netgi aukščiau už kasdienius normaliai gyvenančios ir dirbančios visuomenės poreikius? Ar kada nors neatsidursime aklavietėje, kai tradicinės orientacijos žmonės liks lytine mažuma, o vaikus augins ir auklės vienalytės asmenybės? Ar tas auklėjimas bus visavertis, atitinkantis tautos viziją? Į šiuos opius mūsų išlikimo klausimus atsakymų kol kas neturime. Bet jau šie retoriniai klausimai tarsi suponuoja perspėjimą: nežaiskime eksperimentinių žaidymų su tradicinėmis vertybėmis.

Gamta nemėgsta disharmonijos.