Ko gero, 2014-uosius metus galima vadinti Antano Smetonos metais. Taip jau sutapo, kad šiemet minėjome jo gimimo 140-metį, mirties 70-metį ir pirmo išrinkimo Lietuvos prezidentu 95-ąsias metines. Galbūt nė vienas Lietuvos vadovas taip prieštaringai nėra vertinamas kaip A. Smetona – šis kontraversiškas, gabus ir autoritarinis valstybės vadovas.
Bet į straipsnio pradžią norėčiau iškelti vieną Post Scriptum: 1944 m. JAV tragiškai žuvęs A. Smetona buvo palaidotas Klivlendo kapinėse. Tuomet planuota jo palaikus grąžinti į Lietuvą iškart atgavus nepriklausomybę. 1975 m. prezidento palaikai buvo perkelti į Ohajo valstijos Čerdono miestelio, kur gyvena jo giminaičiai, kapines „All Souls“.Kauno miesto meras Rytas Kupčinskas ragino palaikyti iniciatyvą 2014 m. perlaidoti prezidento A. Smetonos palaikus Kaune. Ar tai įvyks, dar nežinia. Mat pirmojo Lietuvos prezidento giminaičiai tebemano, kad jo palaikams Lietuvoje „nebus užtikrinta ramybė“… Apie kokią ramybę ir saugumą kalba užjūriečiai, sunku paaiškinti. O vietoj to Lietuvoje tebelieka styroti sovietiniai stabai, Grūto parko statulos, niekaip neišnyksta sovietinė ir komunistinė atributika, gi A. Smetonai atgulti sumanytame Prezidentų Panteone Vilniuje vis dar neatėjo laikas.
Bet grįžkime į tuos lemiamus 1940-uosius, apie kuriuos nemažai prirašyta, bet dar keli to laikotarpio akcentai nepakenks. A. Smetonos gyvenimą ypač įdėmiai nagrinėjo diplomatas Alfonsas Eidintas, žurnalistas Vidmantas Valiušaitis, istorikai, lituanistai, politologai, prezidento bendražygiai, giminaičiai ir kiti.Prieš pusšimtį metų Amerikos lietuvių leidinyje „Aidai“ santrumpa J. Ž-kis (ten dirbo nuolatinis žurnalo bendradarbis Povilas Žumbakis) pasirašytame straipsnyje buvo aptarta literatūros tyrinėtojo ir žurnalisto Aleksandro Merkelio 1964 m. Niujorke išleista biografinė knyga „Antanas Smetona. Jo visuomeninė, kultūrinė ir politinė veikla“. Monografija buvo tarsi šio visuomenės veikėjo 1938 m. parašytos knygos „Antanas Smetona – Nepriklausomos Lietuvos kūrėjas ir vadas“ tąsa, tarsi žvilgsnis per laiko atstumą.
Tas J. Ž-kis sarkastiškai vertino A. Merkelio – asmeninio prezidento sekretoriaus – pateiktą idealizuotą pirmojo Lietuvos vadovo asmenybę, pabrėždamas, kad A. Smetona lyginamas „su tokiais įžymiais mūsų tautos vyrais, kaip Vytautas Didysis, vyskupas Motiejus Valančius, vyskupas Antanas Baranauskas ir Vincas Kudirka…“, kurie esą irgi buvo kontraversiški.
Tas kontraversiškumas, anot autoriaus, labiausiai atsiskleidžia tragiškomis 1940-ųjų birželio dienomis, ypač per naktinį birželio 15-osios ministrų kabineto posėdį, kuriame įtemptai svarstytas SSRS ultimatumas. Jo atmosfera ir kabineto sprendimas galutinai lėmė A. Smetonos pasitraukimą iš Lietuvos. Tai prezidentas neslėpė ir savo atsiminimuose (pro memoria), kuriuose daug priekaištų reiškia ministrui pirmininkui Antanui Merkiui, po prezidento pabėgimo tik tris dienas vadovavusiam Lietuvai, jo pavaduotojui Kaziui Bizauskui, generolui Stasiui Raštikiui, kuris, kaip rašė A. Merkelis, nuo balandžio 22-osios nors ir nebūdamas kariuomenės vadu, tą birželio 15-osios rytą tiesiog išverstas iš lovos ir nuvežtas į Prezidentūrą, kuris vienintelis savo dviejų dalių knygoje „Kovose dėl Lietuvos“ pateikė kiek kitokią to meto įvykių versiją.Negalima teigti, rašė „Aidai“, kad A. Smetonai Maskvos ultimatumas ar bent jos galutiniai kėslai būtų buvę staigmena. Kaip rašė A. Merkelis, A. Smetona jam taip aiškinęs, kodėl jis, 1939-ųjų spalio 10 d. atgavus Vilnių ir po 18 dienų į sostinę iškilmingai įžengus lietuviškiems daliniams, nesiskubino keltis į Lietuvos sostinę: „Aš į bolševikų klastingai grąžintą Vilnių nesikelsiu. Ten įsikūręs kaip Respublikos Prezidentas, bolševikams okupavus Lietuvą, nebegalėčiau pasitraukti, tapčiau jų belaisviu ir būčiau verčiamas pasirašyti Lietuvos nepriklausomybės sužlugdymą“.
Stebinantis nuovokumas, kuris rodo, kad Maskvos ultimatumo Kaune buvo laukiama. Štai kodėl, kaip teigia knygos komentaro autorius, A. Smetona, kaip šalies vadovas ir kariuomenės vadas, turėjo geriau pasirengti gresiančiai okupacijai. Šiaip būdama autokratinė asmenybė, jis tą naktį nepajėgė įtikinti Vyriausybės narių bent simboliškai pasipriešinti sovietinei invazijai.
Tokiai išvadai A. Smetonos oponentai pasitelkia dar vieną argumentą: prezidentas tuomet turėjo nepaprastų galių užtikrinti bent dalinį Lietuvos saugumą. „Juk ne demokratinio Seimo, o paties A. Smetonos 1934 metų gruodžio 31 d. paskelbtame kariuomenės vadovybės įstatyme buvo štai koks straipsnis: „Respublikos Prezidentas įsako kariuomenės Vadui pradėti karo veiksmus, kai paskelbiamas Lietuvai karas arba kai priešo jėgos veržiasi į Lietuvos teritoriją“, – priminė „Aiduose“ vienas iš jo kritikų.
O jeigu šis faktas pamirštamas, tai atsiranda kitas, kurį savo parašu irgi patvirtino pats prezidentas: „1936 metų birželio 30 d. išleistas karinės prievolės įstatyme buvo įrašyti tokie žodžiai: „Lietuvos nepriklausomybės ir jos žemių neliečiamybės gynimas yra visų Lietuvos piliečių ir visų lietuvių aukščiausias tikslas ir garbinga pareiga. Tatai siekiama … nepagailint nei savo turto, nei gyvybės“. Ši prievolė užfiksuota ir 1938 m. konstitucijoje, kuri šiuo atveju taikoma ir valstybės vadovui.
A. Merkelio ir A. Smetonos oponentai po kruopelę surinko nemažai įrodymų, kad prezidentas nebuvo tvirtas valstybininkas nuo pat 1920 m. balandį vykusių Steigiamojo Seimo rinkimų. Tačiau, kaip pastebėjo „Aidai“, nusikalstamas neryžtingumas ypač išryškėjo Lietuvos okupacijos išvakarėse. Antai, 1940 m. birželio 13 dieną A. Smetona visą dieną laukęs iš Maskvos grįžusio ministro pirmininko A. Merkio, bet tas atėjęs tik kitą dieną, 10 val. vakare, „apatiškas ir nusivylęs“. Taip ir kyla klausimas, daro išvadą autorius: „nejau prezidentui buvo sunku paskambinti A. Merkiui ir paprašyti ateiti su pranešimu apie savo vizitą Maskvoje tokiu lemtingu Lietuvai metu?“
„Nuo 1939 m. spalio 10 d. iki 1940 m. birželio 15-os praėjo daugiau kaip aštuoni mėnesiai, o kas jų būvyje padaryta pasiruošti prezidento numatytai galimai bolševikų okupacijai? – toliau retoriškai klausė J. Ž-kis. – Bene vienintelis pozityvus ateities kovai veiksmas buvo — 1940 m. birželio 2 dienos įspėjimas Lietuvos diplomatams užsienyje, kad katastrofos atveju jie Lietuvos diplomatijos šefu laikytų Stasį Lozoraitį, o jo pavaduotojais Petrą Klimą ir Jurgį Šaulį“.
Kitaip sakant, A. Merkelio prisiminimuose visa kaltė už nesuvaldytą 1940-ųjų birželio situaciją Lietuvoje tarsi suverčiama kam tik nori, tik ne A. Smetonai, o tai neteisinga. Tokią kontroversiją prieš 50 metų pastebėjo knygos vertintojai. Bet tai buvo prieš pusšimtį metų. Pagaliau tų 1940-ųjų vertinimai iš šiandienos – nutolusios beveik per 75-rius metus – pozicijų atrodo kaip nevykusi tragiškos Lietuvos lemties rekonstrukcija.
Bet ar tai leidžia šį vienvaldį, dažnai griežto ir nesutaikomo būdo Lietuvos vadovą apibūdinti ne tik kaip „nepriklausomos Lietuvos kūrėją, publicistą, teisininką, bet ir kaip neteisėtu nedemokratiniu būdu į valdžią patekusį politiką, nedemokratinio režimo kūrėją, pamynusį Konstituciją, galiausiai – bėglį, apleidusį valstybę lemiamą akimirką“?
Žinoma, ne. O bene taikliausiai dar Atgimimo metais A. Smetonos asmenybę apibudino vienas žymiausių šiuolaikinių semiotikų Algirdas Julius Greimas. Į klausimą „O kam iš viso Lietuvoje buvo reikalingas Antanas Smetona?“ jis atsakė: „Tam, kad visi, dar net iki šiol, galėtų jį neigti, ir kad jisai savo pastovumu galėtų teigti Lietuvos nepriklausomybę“. Dar jis yra pridūręs: „Mes džiaugėmės Smetonos režimo žlugimu, bet nepagalvojome, kas atsitiks jį nuvertus.“
O dabar A. Smetonos elgesį prieškaryje mėginkime projektuoti į šiandieną. Kuo skiriasi ir kuo panaši dabartinė Lietuvos situacija į 1940-ųjų aplinką? Tiesa, kol kas nėra ultimatumų be pasirinkimo, kol kas karo kanonada griaudi ne šalia Lietuvos, o ir pati Lietuva potencialų agresorių gali atgrasyti efektyviau negu anais priverstinio neutralumo laikais. Tačiau visas viltis dėdami į euroatlantinę gynybą, pasikliaudami mistiniu, teoriniu, niekada dar neįgyvendintu 5-uoju straipsniu ar bičiulių iš už Atlanto garantijomis, mes turime patys rengti krizės scenarijų, kad susirinkę vieną lemiamą naktį neskėsčiotume rankomis iš bejėgiškumo.
Pagaliau ar turime deramą lyderį?
Lietuvai reikia kreivo prūso…Smetona čia nepadės.
Lietuvai reikia daug nesavanaudžių, aktyvių ir protingų piliečių. Bet iš kur tokių rasi, jeigu dvidešimt metų gyventojai buvo zombinti.
Ką reiškia nesavanaudžių? Dirbančių kitiems? Kitų išnaudojamų? Tai kad pilna Lietuva.
Aš esu savanaudis, dirbu sau ir šeimai, ir gerbiu kitus savanaudžius, kurie gerbia mane. Valdžios negerbiu, nes ji mane išnaudoja. Tie atsakingi savanaudžiai ir yra krašto stuburas.
Kada politikai išsprendė kieno nors problemas, išskyrus savo ir savo šeimininkų?
O lietuvišką dvasią, kalbą, dainas, Lietuvos valstybę, visuomenę, pagaliau darbą kaip tokį ir kitus bendrus dalykus, visą savo kaip tautos elemento gyvenimo galimybei būtiną aplinką, ar nesi gavęs ir gauni nenutrūkstamai. Visu tuo naudojiesi, nors tai paties supratimu turėtų būti laikoma ne tavo daiktais, vadinasi ir tu gyvendamas išnaudoji, išnaudoji visus kitus – išnaudoji visuomenę, valstybę, valdžią, kuri tvarko aplinką, kurioje gyveni, kurioje dirbi ir užsidirbi. Juk ne negyvenamoje saloje gyveni…
Tuo čia, suprantama, neteisinu valdžioje, politikoje esančių asmenų. Žinoma, didžioji jų dauguma yra ne savo vietoje… Vaizdžiau ir suprantamiau pasakius jie yra krepšinio Eurolygoje, nors tėra kiemo komandos lygio… Va čia yra Lietuvos problema, beje, virstanti ir pasaulio problema! Jeigu žmonijos gyvenimas apskritai nėra nuolatinis molio klampojimas…, bet jis yra grožis ir džiaugsmas…
Kuo cia tame garbingame sarase deta valstybe?
Ka ji man dave?
O isvardintus dalykus man dave Tauta.
Savanoriskai.
Tai reiskia,patys zmones ( tevai ir kiti), SAVO valia.
Koks cia savinimasis.
Uz tai esu dekingas ir turedamas branginu.
Valdzia tvarko aplinka?
Ji tik isnaudoja ja tvarkancius.
Maza to, kad yra bergzdzia, dar ir mokesciu reikalauja is tvarkanciu ir tvarkymo vaisius naudojanciu.
Aciu, mes patys galim:)
O už ką savanaudžius gerbti, jie juk nieko visuomenei nedavė, jie tik sau iš visuomenės ima. Jie nei protestuoti prieš valstybės turto vogimą, nereikalaus iš valdžios tvarkos, nes jų tai neliečia, ar bent jie taip savo savanaudišku proteliu mano, kad jų neliečia. Iš tokių savanaudžių ir valdžia sudaryta. Politikai, valstybė ir yra tam, kad spręstų visuomenės problemas, ne atskiro žmogaus, bet bendras problemas. O jeigu ji nesprendžia, valdžioje yra savanaudžiai, tai valdžia tikrai nereikalinga.
O kuo gi bloga Musmirė?
Iš tikro. Kuo bloga Tavo minima “Musmirė” . Grybas nuodingas. Įsidėmėkit visi ; priešai ir draugai – nuodinga.
Musmirė musmirei nelygi. Jei kalbama apie žaliąją musmirę (amanita phaloidus), tai besąlygiškai taip, tai mirtinai nuodingas grybas. Jai kalbama apie raudoną su taškiukais musmirę (amanita muscaria), tai ne visai taip. Pvz., kai kurių Japonijos prefektūrų restoranuose patiekalai iš šio grybo laikomi delikatesais, ir už juos mokami, mūsų akimis žiūrint, fantastiški pinigai. Ir net paruošimas nėra labai jau sudėtingas- nuvirti, nukošti, praskalauti ir galima valgyti. Tačiau jei suvalgysite dešimt neapvirtų raudonosios musmirės galvučių, garantuotai atsidursite ligoninėje ir vargu ar išgyvensite.
Lietuviams reikia savus stribus išstatyti į kampus ir kiti neturės noro parsiduoti Putkinams. lyvis
Kodėl tokia nelygybė: jeigu Vakarams parsiduoda, tai gerbiami, o jeigu jau Rytams, tai “išstatyti į kampus”.
Pati taip pat į stribų kampą, kaip apsimetusį Putkino antivalstybinį naivuolį. lyvis
Todėl, kad Rytai [šiuo atveju Rusija] sparčiai grįžta į viduramžius, jei ne dar blogiau.
Is kur tas tikejimas, kad tarp Rytu ir vakaru yra priespriesa?
Tai sukurta valdomiems zmonems tarpusavy kirsinti.
Kas patarineja Putinui?
Kas yra Russian Direct Investment Fund managing director?
Ar Rusijos valdzia liovesi siusti atstovus i BIS Bazelyje?
Kodel Rusijos ar Kinijos bankai neperka visu aukso naked shorts, reikalaudami fizinio aukso- per kelias savaites butu galima sugriauti visa Vakaru finansu sistema?
Gincykimes, riekimes, liekim krauja.
Kai kas nuo to tik turtes.
Akivaizdu, kad autoritaro Smetonos valdymas gali būti laikomas Lietuvos “pardavinėjimu” pradedant jau 1938 m. kovo 17 d. Lenkijos ultimatumo priėmimu. Taip pat gali būti juo laikomas, 1939 m. rugsėjo pradžioje nepasiuntimas kariuomenės atsiimti žlungančios Lenkijos okupuotų Vilniaus ir Lietuvos teritorijos dalies, bet jau po mėnesio, t.y. tų pačių metų spalio pradžioje, jų mainymas su sovietais į 5 karinių bazių su 20 tūkst. kareivių suteikimą jiems Lietuvoje.
Matyt, ne ką kita, o šiuos Lietuvos veiksmus turėdamas galvoje, Molotovas, 1940 m. birželio ultimatumo įteikimo Lietuvai metu užsienio reikalų ministrui Urbšiui pasakė: “chvatitj vam Litvu prodavatj”.
Kas dėl Smetonos “kontraversiškumų”, tai jie nagrinėtini ne nuo 1920 m. Steigiamojo Seimo rinkimų, o jau nuo nesutarimų, kilusių pasirašant 1918 m. vasario 16 d. Nepriklausomybės aktą.
Beje, minėti 1938 ir 1939 m. Smetonos valdžios veiksmai rodytų jo vasalystę Lenkijai ir kad, būtent, vasališkas jo elgesys šiais metais sąlygojo tolesnių vykusių politinių įvykių galimybes Lietuvoje, t.y. sąlygojo 1940 metų inkorporavimo į Sovietų sąjungą teisinių ir politinių aplinkybių susidarymą Lietuvoje, o šis savo ruoštu lėmė tai, kad po karo Lietuva netapo atskira Liaudies demokratine respublika, kaip pvz., Lenkija. Taigi, ar dabartinėmis partnerystėmis su Lenkija nėra lipama ant to paties tarpukarinio lenkiško grėblio…
Ačiū už įdomų kampą.
Būtent- kada lengviau susidoroti- papirkai ar kitaip palaužei vadovą, kuris davė nurodymą sudėti ginklus, ar gerą dešimtmetį kovoti su ginkluotais vyrais, savo valia išėjusiais į miškus?
Čia susilaikau nuo vertinimo vienų ar kitų veiksmų, čia keliu strateginį klausimą- kas atsakingas už tavo laisvę- tu ar valdžia?
Šiaip tai retorinis klausimas.
Atsakomybė yra teisės dalykas. Pagal teisinę logiką atsako tas, kam pavesta priimti sprendimus ar juos vykdyti šiuo atveju su laisvės, saugojimu, jos gynimu susijusiais klausimais. Jeigu tuo “tu” laikysime Tautą, tai akivaizdu, kad atsakinga už jos laisvę yra valdžia, o jeigu juo yra laisvas atskiras asmuo, tai už save atsako jis pats.
Atsakymas čia gali būti ir toks, kaip pasakoje su tuo “lazdyno pagraužimu”…
Taigi nesileidžiant į begalinius brūzgynus, manyčiau taip.
Kuri valdzia kuriai nors Tautai dave laisve?
Atsakomybe yra objektyvus, o ne teises dalykas.
Teise yra zmoniu pramanas.
Sprendimai yra laisvi- pasekmes privalomos:)
Tapai aiškus – mąstymas “pakrikęs”… Kalbos baigtos…
klausimai per sudetingi:)?
Vadinkim daiktus tikrais vardais.
Kam rašyti lietuviškame straipsnyje angliškus žodžius?
Lead= vesti.
Vedlys veda aklus arba galvijus.
“Lyyderio” reikia “lūzeriams”.
Tiems, kas atsisako mąstyti savo galva, sava, lietuviška kalba:)
Dėl Rusios, (pavogtas pavadinimas iš Kijevo) daugumos paaiškimimai labai sudėtingi. Aš pasakyčiau paprasčiau; “guliaj vasia”. Čia rasų šūkis. Į kurią pusę nori “vasia” , ten ir eik , kai pasidarys sunku, sustok. Rytuose pasiekė beribes jūras . Sustojo. Eina į šiaurę , pasiekė Ledjūrį sustojo. Nuėjo į pietus , nepraeinami kalnai . Sustojo. Gal į vakarus vasia? Toli eiti negaliu , nes sarmata, garukas esu. Na gal Lietuvą , Latviją , Estiją paimsiu ir gana , sustosiu, nes vėl jūra. O ką Antantė, Nato, man padarys – nieko . Aš pas juos tai neinu, nekariauju. URA! Vasia pagarbino Saulę.
Pritariu “Kažin”, kad nuo 1938 m. Smetona pritarė ir palaikė Lozoraičio politiką, kuri buvo nukreipta į Lenkiją, nutylint Vilniaus klausimą, baigėsi gėdingu Lenkijos ultimatumu. Istoriškai žvelgiant dviems kaimynams Rusijai ir Vokietijai buvo strategiškai geriau, kad Lietuva būtų savarankiška ir nepriklausytų Lenkijai, todėl Molotovas ir pasakė: “užteks pardavinėti Lietuvą” – turėdamas omenyje pardavinėti Lenkijai ir tuo pačiu ją sustiprinti. 20a. nei Vokietija, nei Rusija nenorėjo, kad Lenkija taptų stipri prisijungusi Lietuvą. Mes tuo turėtume naudotis, todėl pasukimas į Vakarus ir Vokietiją aktualus ir dabar. Vienas iš požymių yra Euro įvedimas- tai yra atsiribojimas nuo Lenkijos bei posūkis link Vokietijos įtakos aplinką.
Kauno kino studijos kūrybinė grupė pristato spektaklį „Smetoną“, sukurtą pagal G. Jankaus pjesę ,,Kybartų aktai“ (rež. Vytautas Balsys). Spalio 11 d. 18 val. kino teatro ,,Romuva“ scena pavirs dviejų istorinių asmenybių – Lietuvos Prezidento A. Smetonos ir Ministro Pirmininko A. Voldemaro – susitikimo vieta.
Spektaklio veiksmas vyksta 1940 metų vasarą birželio mėn. Lietuvos pasienio mieste Kybartuose, greta Marijampolės. Prezidentas A.Smetona palieka Kauną, o jo amžinas oponentas, buvęs bendražygis ir nesutaikomas priešas A.Voldemaras, grįžta skubiai iš Berlyno į Tėvynę. Scenoje vaizduojamas šių dviejų iškilių asmenybių susitikimas, kuris istoriškai neįvyko.
Spektaklio režisieriaus Vytauto Balsio teigimu, ,,pjesės autorius G.Jankus pateikia menamą, tačiau labai įtikinamą sceninį įvykį, kuris paremtas menine kalba ir aistringu istorinių priežasčių ieškojimu, kas kaltas dėl Lietuvos likimo 1940 metais. Autorius per personažus kreipiasi į žiūrovą, pateikdamas faktus, įvykius, klausimus – kodėl Lietuva nepasipriešino okupacijai, ar buvo nors menkiausia galimybė, kitas kelias, išgelbėti nepriklausomos Lietuvos valstybes suverenitetą? Ar buvo galima išvengti masinių trėmimų, naikinimo, išlikti laisviems?”
Spektaklyje keliami klausimai be galo aktualūs ir šiandien: Ar Lietuvai gali pasikartoti tokio masto agresija, ar pati Lietuva sprendžia savo tautos pasirinkimą ir likimą? O gal mes tik marionetės didžiųjų valstybių žaidime?
,,Suvaidinti A.Smetoną be galo didelis iššūkis, nes Lietuvoje net mokinukas turi susidaręs įvaizdį, koks buvo Antanas Smetona. Todėl yra svarbu, kad suvaidintas personažas atitiktų daugelio įsivaizduojamą Antaną Smetoną, bet kartu nebūtų stereotipiškas, o gyvas ir įdomus. O tai padaryti nėra lengva užduotis” – kalbėjo Prezidentą A. Smetoną vaidinantis aktorius Ramūnas Šimukauskas.
Spektaklis paremtas aštriu A.Smetonos ir A.Voldemaro konfliktu, tačiau veikia ir trečias personažas – Paternalijus, arba Likimas. Jis komentuoja spektaklio veiksmą, keičia pasakojimo aplinkybes, pats persikūnija į J.Pilsudskį, J.Paleckį, A.Hitlerį ir t.t.
Režisierius – Vytautas Balsys, aktoriai – Ramūnas Šimukauskas, Remigijus Endriukaitis, Saulius Bagaliūnas, Gotautė Kalmatavičiūtė, dailininkai – Inga Kažemėkienė-Žukauskienė, Šarūnas Juknys, apšvietimo dailininkas – Vladas Šerstobojevas, kompozitorius – Vidmantas Bartulis, video projekcija – Aistė Tėvelytė, Gytis Stučka, reklama ir dizainas – Mantvidas Žalėnas, Donatas Savickas, Audrius Arlauskas
Labai įdomu ir pamokoma.
Netikiu, kad Lenkija tarpukariu sėdėjo rankas sudėjusi ir buvo susitaiksčiusi su tuo, kad Lietuva jau yra ne Lenkija, o savarankiška valstybė. Lenkijos neapykanta Lietuvos valstybingumui eina per visą jų santykių, jų kaiminysčių istoriją. Be abejonės tai vyko ir tarpukariu. Lenkija per atitinkamus prolenkiškus asmenis Lietuvos politikus, tarp jų, suprantama, visų daugiausiai ir per Smetoną įtakojo Lietuvos valstybinę politiką. Netgi 1926 m. perversmas ir autokratinis valdymas po jo yra nemaža dalimi to prolenkizmo jėgų veikimo rezultatas. Juk aišku, kad 1940 metų ir pokarinį Lietuvos likimą nulėmė 1938 metų Lenkijos ultimatumo priėmimas ir nėjimas Lietuvos kariuomenei 1939 metų rugsėjį atsiimti okupuoto Vilniaus. Niekas nepasikeitė Lenkijos ir Rusijos politikoje Lietuvos atžvilgu ir dabar , jos vykdo tą pačią Lietuvos valstybinio gyvenimo draskymo politiką.
Beje, minėti 1938 ir 1939 metų Smetonos politiniai veiksmai negali būti paaiškinti niekuo kitu, o valstybine Smetonos vasalyste Lenkijai, vedusia prie galutinės Lietuvos valstybės pražūties 1940 metais.
Dėl to manau, kad nebūtų melo sau, savęs apgaudinėjimo, Smetona kino, meno kūriniuose tegali būti vertinamas ne Voldemaro, o Lenkijos istorinio, ypač tarpukarinio jos veiksnio vasališkos Lietuvos valstybės politikos kontekste.
Tačiau to, kaip matyti, spektaklyje pagal G.Jankaus pjesę nebus, nes panašu, kad jis skirtas Smetonos asmenybės aukštinimui, o ne istorinei tiesai atkurti.