Leidykla „Briedis“ pristato serijos „II pasaulinis karas“ naujieną – žinomo baltarusių publicisto ir istoriko Vladimiro Bešanovo knygą „1943-ieji. Lūžio metai“. Tai jau šeštoji šio autoriaus knyga lietuvių kalba.
„Prasidėjo 1943-ieji, kurie buvo pavadinti lūžio metais. Metai, kuriais prasidėjo „pergalės saliutų era“. Patys kruviniausi „didžiojo tėvynės karo“ metai“ – taip pratarmėje knygai „1943-ieji. Lūžio metai“ rašo iš Bresto kilęs žinomas baltarusių istorikas Vladimiras Bešanovas, kurio darbai ir autoriaus tėvynėje bei Rusijoje, ir už šiųdviejų valstybių ribų susilaukia didelio atgarsio, polemikos, karštų ginčų.
Knygų apie „didįjį tėvynės karą“ serijoje V. Bešanovas detaliai ir profesionaliai apžvelgė visą nacistų ginkluoto konflikto su sovietais vyksmą nuo 1941 iki 1945 metų. Autoriaus ištikimybė faktams, kuri ypač pastebima 1943-iųjų – lūžio metų – įvykių aprašyme, daro šią knygą vertingu istoriniu šaltiniu.
Joje daugiausia dėmesio skiriama feldmaršalo F. Pauliaus (F. Paulus) vadovaujamai vokiečių 6-osios armijos katastrofai prie Stalingrado – žiemą ir Vermachto pralaimėjimui vadinamajame Kursko mūšyje – vasarą.
Remdamasis daugybe neabejotinų faktų, autorius paneigia Sovietų Sąjungoje įsigalėjusį ir net dabartinėje Rusijoje propaguojamą mitą, esą, ir vienu, ir kitu atveju Raudonoji armija laimėjo dėl jos karvedžių sumanumo bei ryžtingo veikimo. Tačiau iš tikrųjų lemtingos buvo vokiečių kariuomenės vyriausiosios vadovybės, konkrečiai paties Hitlerio, padarytos didžiulės klaidos.
Bešanovas 1943-uosius esminio lūžio sovietų–nacistų kare metais vadina visai pagrįstai. Bet kokia kaina pasiektas šis lūžis?
Autorius negailestingai demaskuoja raudonųjų generolų prasimanytą istoriją apie neregėto masto tankų mūšį prie Prochorovkos ir įrodo, kad tai tebuvo masinis sovietų šarvuotųjų kovos mašinų naikinimas. Tam tikslui vokiečiai naudojo ne tankus, bet artileriją ir aviaciją. O Raudonosios armijos „grietinėlė“, siekdama pateisinti tą gėdingą nesėkmę, ir sukūrė legendą apie neva įvykusį milžinišką tankų mūšį.
„1943-ieji. Lūžio metai“ – tai knyga, kuri gali būti įdomi ne tik istorijos mėgėjams, siekiantiems pažinti tikrąją, nepagrąžintą „didžiojo tėvynės karo“ realybę, bet ir platesniam skaitytojų ratui.
Vladimir Bešanov. 1943-ieji. Lūžio metai. Iš rusų kalbos vertė Vytautas Leščinskas. – Vilnius: Briedis [2018]. – 488 p. iliustr.
Susiję straipsniai:
- Pristatyta Š. Toliušio knyga „Mažosios Lietuvos periodinė spauda 1811-1939“ (nuotraukos)
- Leidykla „Briedis“ išleido 4 serijos „Karas Ukrainoje“ knygą „Savur Mohyla: karių atsiminimai“
- A. Andriušaitis. Knyga skirta visiems Lenkijos draugams
- A. Žarskus. Nepatogi knyga
- A. Anušauskas: „Visais laikais turėjome rinktis – kovoti ar išduoti“
- Seimas posėdyje paminės Kauno ir Šiaulių getų sunaikinimo 70-ąsias metines
- Būtojo Kenigsbergo paieškos Karaliaučiuje
- Č. Iškauskas. 16-oji lietuviškoji divizija: J.Stalinas nepasitikėjo lietuviais…
- Č.Iškauskas. Bendras lietuvių ir lenkų pergales tebetemdo nesutarimai
- Č. Iškauskas. Ar kilus pavojui sulauktume „Dienos D“?
- Č. Iškauskas. Kaip J. Staliną užliūliavo nacių propaganda…
Ką gi – naujienos apie II-ojo pasaulinio karo “praleistą” istorinę faktologiją …praleidžia .jau visai visai be kabių/ ir
Žinią iš 1382 m.
(beje gan svarbią ir būsimos Liublino unijos sudarymo 1569 m., bei padarinių atstatymo 1918 ir 1990 m. atžvilgiu;
kai metais anksčiau deramai gebėjome karo priemonių pažangoje būsimą mažutėlaitytę, vos ne dusyk mažesnio
už mus ploto Lenkiją /1569 m./, savalaikiai bei abipusiai TUOMET naudingai priglaust ir s u s i g l a u d i m e
atlaikyt /bent iki 1795 m. nelaimės/ valstybingumus, kad ir ATR dviejų priesaikos bei sienų neliečiamumo formoje)
tik 1382 ir 1943 metų vasarų sąsajomis, labiau jau Jekaterinos II nufaktologinimų, na visiško “nuloginimo” padaras
– kraupi istorinė Lietuvos-Rusijos ginklo bendrystė bei gynybinių kovų skylė (istorijoje), kai dalies vietinių slavų su Tochtamyšu klastingo suokalbio pasekoje išžudyta Lietuvos karių įgula, su kunigaikščiu Astiejumi priešakyje, ir
…visi šie maždaug 2000 po to jau vietinių maskviečių pagarbiai ties kremliumi kažkur palaidoti…
Apmąstykime.
“Pirma žinia apie artilerijos pabūklus, panaudotus prancūzų, siekia 1338 metus. Popiežiaus valstybėje patrankos pirmą kartą minimos 1350 metais. Taigi per 20 metų paraku šaunamasis ginklas paplito pagrindinėje Vakarų Europos dalyje.
Atokesniuose regionuose parakiniai ginklai pasirodė vėliau. Silezijoje jie pirmą kartą paminėti 1371 m., Škotijoje – 1384 metais. Manoma, kad iš Silezijos jie pateko į Lenkiją, kur patrankos pirmą kartą panaudotos 1383 metais.
Pirmoji tikra žinia apie Vokiečių ordino ginkluotėje buvusius artilerijos pabūklus siekia 1374 metus. 1382 metais ir lietuviai pirmąkart panaudojo savo artileriją. Pirmas patrankų pasirodymas Maskvoje susijęs su Algirdo anūku Ostėjumi, kuris 1382 m. vadovavo Maskvos gynybai nuo Tochtamyšo vedamų totorių. Dėl šios aplinkybės galima manyti, kad ši karybos naujovė buvo importuota iš Lietuvos.”
Iš:
https://www.15min.lt/naujiena/aktualu/istorija/ldk-istorija-artilerija-akmensvaides-ir-bombardos-582-361310?copied