Maksim Muzyka, Andrij Palval. Savur Mohyla: karių atsiminimai. Iš rusų k. vertė Vitalijus Michalovskis. – Vilnius: Briedis [2018]. – 296 p.: iliustr.
Leidykla „Briedis“ pristato ketvirtą serijos „Karas Ukrainoje“ knygą „Savur Mohyla: karių atsiminimai“ – dviejų autorių, antiteroristinės operacijos Rytų Ukrainoje dalyvių Maksimo Muzykos ir Andrijaus Palvalio liudijimus apie 2014 m. vasaros pabaigoje – rudens pradžioje vykusius karo veiksmus. Pasakojama, kaip paprasti, jokios karinės patirties neturintys vaikinai, kilus grėsmei Ukrainos teritoriniam vientisumui, savanoriškai stojo į kariuomenę.
Likimas juos nubloškė į Savur Mohylą, priešo iš trijų pusių apsuptą, Šėtono kalnu pramintą aukštumą, dėl kurios aršūs mūšiai tarp sovietų ir vokiečių vyko dar Antrojo pasaulinio karo metais. Prasidėjus antiteroristinei operacijai, Savur Mohylos šlaitus ir viršuje esantį memorialinį kompleksą kontroliavo Rusijos remiamų vietos smogikų pajėgos. Nedideli reguliariosios Ukrainos kariuomenės padaliniai ir pulkininko Igoriaus Gordijčiuko vadovaujami savanoriai gavo įsakymą žūtbūt užimti aukštumą.
Iš Kijevo kilęs M. Muzyka aprašo, kaip vyko Savur Mohylos šturmas ir kaip aukštuma po daugelio nesėkmingų bandymų galiausiai buvo užimta, o charkovietis A. Palvalis dalijasi prisiminimais apie didvyrišką kalno gynybą atsidūrus apsupties žiede, vykstant pragariškiems artilerijos ir reaktyvinės ugnies sistemų „Grad“ apšaudymams, vis labiau senkant geriamojo vandens atsargoms. Autorius pasakoja, kaip po tankų atakos griuvo Antrojo pasaulinio karo dalyviams atminti pastatyta stela, kaip žuvo ar buvo sužaloti jo bičiuliai, kaip gynėjus kamavo dvejonės: ginti prakeiktą, krauju aplaistytą aukštumą ar bandyti trauktis.
Supratusi, kad Šėtono kalno neišlaikys, o ir nėra prasmės ginti visiškai apsuptą, nuolat atakuojamą vietovę, dvi ukrainiečių karių grupės nusprendė slapčia trauktis. Viena su pulkininku I. Gordijčiuku pasiekė Ilovaiską, čia pateko į mėsmalę, o kita, kurioje buvo A. Palvalis, po daugiadienio alinamo žygio per neatsargumą įkliuvo Ukrainoje veikiančiam reguliariosios Rusijos kariuomenės padaliniui.
Tik per stebuklą A. Palvaliui pavyko pasprukti iš nelaisvės ir, palikus miegančius draugus supančiotomis rankomis, trauktis vienam. Darydamas didžiulius lankstus, keliaudamas naktimis, o paskui ir dienomis, autorius vis tolo nuo pavojingos karo zonos.
Savo paties nuostabai, A. Palvalis pripažino, kad priešo kontroliuojamoje teritorijoje sutikti žmonės, sužinoję, kad prieš juos – Ukrainos savanoris, daugiau norėjo padėti nei pakenkti. Pagaliau per didžiulius vargus, nusivylimus ir mažyčius džiaugsmus Savur Mohylos kovotojas sugrįžo namo.
„Savur Mohyla: karių atsiminimai“ (ištrauka iš knygos)
Vieną vakarą, kai vieni ruošėsi miegoti, o kiti – budėti, atskriejo dar dvi raketos – „gradai“ – ne tos minos, kuriomis atakavo dieną. Krito gana toli, net nesujudėjome. Po kelių minučių – dar dvi, bet jau arčiau. Paskui dar dvi. Dar arčiau. Prišaudymas! Skrido iš nulinės zonos, iš Rusijos pasienio pusės. Kai dar dvi raketos sprogo netoliese krūmuose, supratome, kad tai „paskutinis skambutis“. Tuoj prasidės filmas, bet ne komedija.
Išgirdę salvės garsą, jau buvome pasirengę. Aukščiau žemės lygio niekas nekišo nosies. Sviediniai smigo gana taikliai. Apkase viską nušviesdavo šviesos blyksniai. Dėl anksčiau patirtos kontuzijos kiekvienas galingas garsas ausyje atsiliepdavo tartum smūgis per išderinto fortepijono klavišą. Lyg priepuolio apimtas pamišęs muzikantas sudaužytu instrumentu skambintų kakofonišką melodiją. Kai viskas baigėsi, pagalvojau: kaip gerai, kad sviediniai sprogo šalia, o ne pataikė į mūsų apkasą. Stogelis to būtų neatlaikęs!
Išlindome. Kažkas dar krito iš viršaus, lyg angelai kautųsi su pragaro jėgomis ir lytų mūšyje prarastomis plunksnomis. Nusvilę sudžiūvusios žolės kuokštai, nors svilti jau nebuvo kam. Ir kvapas, saldus parfumerijos kvapas. Iškart prisiminiau kadrą iš „Briliantinės rankos“, kai budri namų valdybos aktyvistė uosto raštelį: „Chanel nr. 5.“ Bet ne, ne Chanel, ir net ne Dzintars. Greičiau fabriko Krasnaja zaria gamybos. Bet vis tiek netikėtai. Pasirodo, ir „gradas“ kai kada kvepia.
Galvoje sukosi Aramio iš „Trijų muškietininkų“ daina: „Po griaustinio taip kvepia rožės…“
Naktimis su šilumine kamera reguliariai praeidavo Slavuta ar kitas jį pakeitęs kovotojas (kartais Monachas arba Brodiaga). Kartais Slavuta prieidavo prie mūsų apkaso, pasiūlydavo nusileisti žemiau, kad netaptume snaiperio taikiniais, ar pakilti aukščiau, kad nepražiopsotume neprašytų svečių. Džiaugiausi jo apsilankymais ir tuo, kad turėjome šiluminę kamerą. Kai mėnulis pasislėpdavo už debesų, už kelių metrų nieko nemačiau.
Kiekvieną naktį stebėjome, kaip aplink mus tolumoje trata artilerija. Matėme „gradų“ salves. Mūsiškius pamažu stūmė tolyn. Kiekvieną naktį mūšių aktyvumas vis tolo. Pats nemačiau, o Brodiaga pasakojo, kaip pro Martinivką iš Rusijos Federacijos pusės važiavo „humanitarinis konvojus“ – ilga šviesų girlianda. Iš mūsų pozicijų dešiniojo sparno dieną gerai matėme, kaip į Rusijos pusę (ir priešinga kryptimi) važinėjo kariuomenės „kamazai“.
Ir dar kiek svarbaus (mano manymu) teksto:
Skaitant šį pasakojimą, gali susidaryti klaidingas įspūdis, kad kariavo tik keli žmonės. Tai todėl, kad pasakojimas subjektyvus. Rašau pirmiausia apie save, apie tai, kas patraukė dėmesį ir įsiminė labiausiai. Tuo metu aukštumą gynė apie dvidešimt žmonių. Laikėsi joje, nepaisydami sudėtingų buities ir higienos sąlygų, o tiksliau – jų nebuvimo. Juos nuolat apšaudė. Jie ėmė intuityviai justi, kur ir kada atskris sviedinys. Kartais juos atakuodavo priešo gyvoji jėga. Visi šie žmonės yra tarp mano eilučių ir raidžių. Tai buvo bendra kova, komandinis darbas. Galbūt, skaitant šį pasakojimą, to nesijaučia. Prašau tai prisiminti.
Įvykiai – lyg ant laiko siūlo veriami karoliukai. Kai kurie niekaip negali rasti savo vietos. Pamenu vieną apsupties dieną. Buvo rugpjūčio 22-oji ar 23-ioji. Vakare virš miško, už kelių kilometrų į vakarus nuo mūsų, į dangų kilo signalinės raketos, girdėjome šūvius. Paskui į tą vietą smogė artilerija,o naktį miškas užsiliepsnojo nuo padegamųjų bombų. Pagal aprašymą panašių į fosforines.
Tuo metu miegojau tarp budėjimų. Brodiaga pasakojo, kad iš vieno taško aukštai danguje krito ryškios ugnies strėlės. Kitą dieną miškas degė, o dar po kelių dienų jame vaikščiojome. Tas apdegusių pušų vaizdas paskui nekart iškildavo man akyse jau čia, prie Charkovo, kai tik įžengdavau į pušyną. Kas šmirinėjo „separų“ užnugaryje, ką jie apšaudė – taip ir liko paslaptis. Buvome per toli, kad galėtume ką nors suprasti ir padėti. Tuo metu mūsų pajėgų pakako tik aukštumai ginti.
