„Ši knyga yra apie pasirinkimus“, – taip naujausią savo knygą „Išdavystė. Markulio dienoraščiai“ pristato istorikas, Seimo narys Arvydas Anušauskas. Apie liūdniausiai pagarsėjusio pokario išdaviko gyvenimą, jo siekį nuginkluoti partizanus ir į dvi priešiškas stovyklas pasidalijusią tuometinę Lietuvą kalbamės su knygos autoriumi.

– Įprasta rašyti apie partizanus, jų žygius. Savo naujausioje knygoje tyrinėjate išdaviko gyvenimą. Kodėl?

– Su Markulio vardu siejama daugybė mitų, netikrų, nežinomų dalykų. Norėjosi visa tai išsiaiškinti. Tačiau labiausiai mane domino jo motyvacija, nes žmogaus biografija visgi buvo nepriekaištinga. Atsargos karininkas, turėjęs epizodinių sąsajų su Lietuvos Laisvės Armijos vadu Veverskiu, medikas, taigi, gelbėjęs žmones, taip pat mokęsis kunigų seminarijoje, tad jo aplinkoje buvo dvasininkų ir gerai savo srityje pasižymėjusių žmonių. Todėl klausiau savęs: kodėl jis sutiko bendradarbiauti su sovietiniu saugumu?

– Markulis – bene žymiausias išdavikas, bet nesunku nuspėti, kad jų buvo nepalyginamai daugiau. Kiek iš tiesų tokių markulių turėjo anuometinė Lietuva? Ar nebuvo Markulis tik maža didelės išdavysčių delionės detalė?

– Markulis kaip tik buvo didelė detalė, jeigu kalbame apie išdavystę kaip savarankišką fenomeną, Markulį pasirinkau būtent dėl to, kad jis yra išdavikiško elgesio maksima, tai yra maksimaliai didelis išdavikas.

Taip, buvo kitų, ir ne vienas, ir ne dešimt, nes tuometinė komunistinė saugumo sistema turėjo ypatumą – visą savo darbą rėmė išdavysčių organizavimu ir ieškojo žmonių, kurie tai galėtų daryti. Buvo buriami didžiuliai agentūriniai tinklai. Nebūtinai dėl to, kad ką nors tie žmonės žinotų, ar ką nors galėtų saugumui pasakyti – tiesiog tai dažniausiai tuos žmones „pririšdavo“ prie sistemos, bent iš dalies juos demoralizuodavo, todėl jau 1950-aisiais tų žmonių, kurių buvo (sąlyginai juos galima pavadinti išdavikais–agentais) Lietuvoje priskaičiuojama 28 tūkstančiai.

Daugiau kaip prieš du dešimtmečius Maskvoje, vartydamas NKVD ataskaitas, aptikau įdomią statistiką – jose buvo nagrinėjamas ivairių tipų operacijų poveikis kovai su ginkluota rezistencija, taip pat ir Lietuvoje, ir pažymėta, kad 90 procentų sėkmingų operacijų įvykdyta vadovaujantis agentų suteikta informacija, taigi, dėl išdavyčių. Tik 10 procentų teko įvairaus pobūdžio karinėms operacijoms, valymams, nežinia ko ieškojimams.

– Ar yra kas bendro tarp visų tų žmonių, kurie galiausiai pasirinkdavo ar juos įtikindavo būti agentais išdavikais?

– Bendras bruožas tas, kad visi tie žmonės neatsispirdavo ir pasiduodavo įvairaus lygio spaudimui – kad ir koks jis būtų – psichologinis ar fizinis. O sąlygos visuomet būdavo labai skirtingos, individualios. Kita vertus, šiuo konkrečiu atveju spaudimo daug gal ir nebuvo, tiesiog Markulis pagalvojo apie sąlygas, kurios jam buvo žadėtos, tai yra karjera, perspektyvos, mokslinis darbas, disertacija, profesūra, vadovavimas, apdovanojimai, geras gyvenimas – ir jisai tų sąlygų nenorėjo atsisakyti. Kitiems palaužti prireikdavo kankinimų, šantažo grėsme artimiesiems ar grasinimų sukompromituoti prieš kitus, sakant, kad jeigu tu nesutinki mums dirbti, tai tavo buvę bendražygiai patys tave nužudys.

– Keisti tie atvejai kaip Markulio, kai net nereikėjo taikyti aktyvaus spaudimo. Skaitant pasirodė, kad jis išskirtinai narcisistinė asmenybė.

– Ne pirmas tai pastebite. Iš tikrųjų jo ego buvo labai stiprus. Ir įdomu, kad tokia savybė neatsirado staiga – nuo jaunystės jautėsi, kad žmogus savimi žavisi. Tą išduoda ir viena, matyt, nereikšminga, bet įdomi aplinkybė – savo oratorinio meistriškumo knygoje jis parašė, kad norint kalbėti prieš žmones, paskutinįjį kartą reikia pasitreniruoti prieš veidrodį – ir tai praktiškai būtina sąlyga. Nežinau, ar jis pats taip treniruodavosi – gal jam jau nereikėjo, nes save laikė puikiu oratoriumi.

– Labai daug jo paties rašytuose ir išlikusiuose tekstuose žodžių man, mane, apie mane.

– Tiesa. Galvojau rasiąs tikrą dienoraštį, o radau veikiau savęs psichoanalizės užrašus, kuriuose vyrauja „aš tapau nauju žmogumi“ ir panašaus pobūdžio savianalizė ar savigyra. Iš susirašinėjimo su partizanų vadais ir iš asmeninių užrašų galiu pasakyti, kad nesu matęs ir skaitęs tiek teksto, kur žmogus tiesiog žavisi savo žodžio jėga.

– Šitą žmogų, matyt, labiausiai motyvavo karjeros galimybės, atsiradusios progos pasinaudoti palankiai susiklosčiusiomis aplinkybėmis. Kaip jis teisino save, savo veiksmus?

– Kadangi to žmogaus ego buvo labai stiprus, tai natūraliai jis manė esąs neeilinis – tikėjo, kad gelbėja Lietuvą. Užrašuose pats save įtikinėjo, kad išdavysčių, bendravimo su saugumu reikėjo išgelbėti tiems lietuviams, kurie nežino, kur eina, kurie priešinasi ir nesupranta, kad reikia su viskuo susitaikyti, riekia gelbėtis. Tai, aišku, buvo savotiškas „gelbėjimas“, nes tie „išgelbėtieji“ atsidurdavo saugumo gniaužtuose. Bet įdomu, kad jis ir nesidomėjo, kur jie po to atsidurdavo. Jis jau juos „išgelbėjo“ nuo to beprasmiško pasipriešinimo.

Ir paskui, kai tie „išgelbėti“ rezistentai pradėjo grįžti iš lagerių, niekas iš jų nenorėjo su Markuliu susitikti, bendrauti. Su juo ir daryti nieko blogo nesiruošė, bet jis vis dėlto bijojo – žmogus puikiai žinojo, ką padarė, kokie išduotų rezitentų likimai. Nesekė jų, jam tas paprasčiausiai nebuvo įdomu, išskyrus keletą artimųjų, kurie atsidūrė lageriuose, o jis saugumiečių visąlaik klausinėjo, kad gal galėtų tuos paleisti, gal galėtų jie sugrįžti į Lietuvą. Tiesa, MGB savo protekciją visada pažadėdavo, bet įvykdė tiktai vienu atveju – žmogų paleido iš tremties, bet užverbavo. Tai net ir šitu atveju labai savotiška „pagalba“.

– Atrodo, kad Markulis agento karjerą pradėjo palyginti nuosaikiai, net drįso sovietiniam saugumui siūlyti nebemėtyti partizanų kūnų miestelių aikštėse. Bet tolydžio radikalėjo. Galiausiai net rašė, kad „baltosios meškos“ – jis vėliau taip vadino partizanus – „gali tapti žmonėmis, tik reikia ryžtingai juos vesti šiuo evoliuciniu keliu“. Jis partizanų net nebelaikė žmonėmis.

– Iš tikrųjų radikalėjo. Iš pradžių jisai sau mėgino prisiimti Lietuvos gelbėtojo vaidmenį, o vėliau pradėjo žiūrėti kiek kitaip, kadangi bendraudamas su pasipriešinimo dalyviais pamatė, kad daliai – ir nemenkai daliai, o daugumai – nepriimtinos jo siūlomos idėjos. O kadangi nepriimtinos – tai, vadinasi, partizanai yra prieš jį. O jeigu prieš jį, vadinasi, tai yra patys blogiausi žmonės ir su jais negali būti jokių kalbų – juos reikia sunaikinti.

Po metų agentavimo Markulis jau kalba saugumietišku žargonu, apie sunaikinimą. Prideda ir savų epitetų, kalba, kaip minėjote, apie „baltąsias meškas“ guoliuose. Didžiausią įspūdį Markuliui padarė iš saugumo gauta informacija, kad partizanai Lukša ir Zaskevičius planavo jį nužudyti. Tai buvo jau 1947 m. pavasaris. Matyti, kad tai jį labai stipriai paveikė psichologiškai, kad iš to jis padarė labai gilias išvadas – juk kaipgi jį, tokį žmogų, Lietuvos gelbėtoją, bausti mirties bausme už išdavystes? Tai reiškia, kad tie baudėjai yra patys baisiausi žmonės.

– Bandymų Markulį nužudyti buvo ne vienas. Kodėl nepavyko?

– Tai, sakyčiau, daugiau buvo nerealizuoti planai. Mėginta juos įgyvendinti – su vienu vykdytoju man pačiam teko kalbėtis – bet nebuvo taip paprasta, rezistentai turėdavo laikytis didelio atsargumo, neleisti savęs sulaikyti. O kai išdavikas jau demaskuojamas – prie jo prieiti pasidaro dar sunkiau. Apskritai partizanams pasikėsinimą įgyvendinti mieste buvo pernelyg sudėtinga, nors tai nereiškia, kad jie tam nesiryždavo – ryždavosi, tiesiog nesėkmingai įgyvendindavo.

Vėliau, kai Markulis 1947-ųjų vasaros pabaigoje lankėsi pas partizanus, o šiaurės bei rytų Lietuvoje savo įtakos dar nebuvo praradęs, kai kurių partizanų vadų šeimas jau laikė pas save Vilniuje įkaitais. Šiuo atveju jis sau tam tikras garantijas buvo susikūręs net bendraudamas su partizanais.

– Juozas Lukša-Daumantas Markulio išdavystes netikėtai išaiškino prieš pat partizanų vadų suvažiavimą. Kas nutiko, kad paskutinę minutę sugriuvo Markulio planai?

– Viskas paaiškėjo netyčia. Broliai Lukšos – Juozas ir neseniai miręs Antanas, tuomet irgi partizanas, vykdami į Vilnių stotyje sutiko žmogų, palaikantį ryšius su Kauno rezistencija. Saugumas apie tą žmogų neturėjo jokių žinių. Jis Lukšoms pranešė, kad suimtas bendražygis, apie kurį galėjo žinoti tik arba pats Juozas arba Markulis – jie padarė paskui tokią išvadą analizuodami gautą informaciją. Išvada buvo akivaizdi – išdavikas yra Markulis. Šiuo atveju saugumas padarė paprastą klaidą – jie pervertino savo galimybes, neįvertino to, kad apie tą suėmimą galėjo būti žinoma ir dar vienam asmeniui, ne tik Markuliui.

– 1945 m. Markulis viešai ir ne kartą sakė progines kalbas sovietų pergalei paminėti, buvo viešas asmuo. Tuo pačiu metu rašė ugningus laiškus partizanų vadams. Kodėl bent dvejus metus niekam iš partizanų nekilo rimtų įtarimų? Sąlygomis, kur, atrodo, įtarumas turėtų būti vienas pagrindinių tarpusavio santykių bruožų.

– Tuo metu žmonių tarpusavio komunikacinės galimybės buvo visai kitos. Jeigu jisai sako proginę kalbą, tai ją girdi kas? Dėstytojai, studentai. Kita vertus, netgi tose proginėse kalbose prosovietinių motyvų nors ir yra, bet jie labai užkamufliuoti. Jeigu Markulis kalba apie didžiąją pergalę, tai pasisako prieš vokiškuosius teutonus, kuriuos seniai reikėjo sunaikinti. Turiu omenyje, kad jo kalbose daug kas taip apipinta, kad galima susidaryti net ir priešingą įspūdį – jog gerai kalba, gal net ir prolietuviškai, nepaisant visokių įterptų motyvų. Tuometinio gyvenimo ypatybės leido jam gyventi tokį dvigubą gyvenimą.

– Bet partizanų vadams, kuriuos Markulis nuolat ragino pereiti į taikią rezistenciją, tai turėjo kelti įtarimą.

– Tai ilgą laiką nebuvo visai atviras raginimas. Iš pradžių kalbėta apie jėgų tausojimą, gyvosios jėgos saugojimą, planus likti rezistentais, bet sudėjus ir atidavus ginklus. Vėliau Markulis vis aiškiau formulavo savo nuostatas. Galiausiai iš tikrųjų ragino baigti ginkluotą pasipriešinimą. Tačiau visada stengėsi taikytis prie situacijos, žiūrėti, kurie vadai jo poziciją palaiko, nesipriešina, o kurie nesutaikomi. Jie ir psichologiškai vertino, bandė partizanų vadus.

– Pagrindiniu savo tikslu Markulis laikė siekį „per trumpiausią laiką paversti daugumą „baltųjų meškų“ į taikius gyventojus, o nepataisomą dalį – izoliuoti ir nukenksminti.“ Kas iš tikrųjų laukė tų, kuriuos bandyta įtikinti legalizuotis? Negi tikrai planuota palikti buvusius partizanus ramybėje?

– Markulio užrašuose radau, kad fiktyvūs dokumentai buvo išduoti 1400 žmonių. Visi tie žmonės galiausiai vis tiek buvo suimami ir jokių išimčių nebuvo. Markulio misija buvo partizanų išvedimas iš miško, jų nuginklavimas, fiktyvių dokumentų išdavimas. Markulis tikėjo, kad priešintis ir žūti neverta, kad svarbiausia išlaikyti partizanus gyvus. Tik jis sau nekėlė klausimo – o kasgi su tais išlaikytais gyvais nutiks? Jie nesipriešina, tai, vadinasi, su jais galima daryti ką nori? Kur jie atsidurs, kokie jie taps? Markuliui visa tai nerūpėjo. Saugumas tuos buvusius partizanus gerai žinojo, kurį laiką toleruodavo, sekdavo, o paskui, kai atėjo laikas, tiesiog palaipsniui suėmė.

– Kokios Markulio veiklos pasekmės ginkluotam pasipriešinimui?

– Demoralizuoti viso pasipriešinimo nepasisekė, pasipriešinimas vyko toliau, bet smūgis buvo smogtas, kalbos nėra. Dėl tos veiklos žuvo dalis vadų, tuo laikotarpiu buvo prarasti ryšiai su užsieniu. Vėliau buvo atkurta jų tiek, kiek sugebėta su Juozo Lukšos-Daumanto pagalba.

– Kas žinoma apie Markulio žmoną ir vaikus – ar jie buvo informuoti apie tamsiąją jo gyvenimo pusę? Dvigubą gyvenimą turėtų būti sunku nuslėpti.

– Oficialiai viskas buvo tvarkinga. Kiekviena išvyka pas partizanus buvo užmaskuota komandiruotėmis, kūrybinėmis atostogomis, ligos biuleteniais ir panašiai. Visgi Markulio užrašuose matyti, kad žmona nesuprato kai kurių dalykų, pavyzdžiui, kodėl jie staiga atsidūrė Leningrade, prastesnėse sąlygose, negu gyveno prieš tai, nors per daug nesigilino, iš kur tos ankstesnės geros sąlygos, iš kur tie pinigai. Ir tik 1954 metais, grįžtant iš Leningrado, Markulis saugumui iškėlė sąlygą, kad žmona būtų informuota. Kiek suprantu, jai buvo papasakota bendrais bruožais. Vaikams, aišku, ne.

Šiais laikais jie jau daugiau žino, bet dar nežinojo daugelio niuansų, kurie jau yra šioje knygoje. Ją atsivertę sužinos daug nežinomų dalykų, daug, ko gero, nemalonių dalykų apie savo senelį ar tėvą. Matyt, pasijus – tikiuosi – nepatogiai. Aš ir nenoriu, kad jie jaustųsi patogiai. Šiuo atveju aš noriu, kad jie žinotų, kaip buvo iš tikrųjų, todėl nieko nenutyliu.

– Tikriausiai ne tik artimieji pasijus nepatogiai, daug kam ši tema yra nepatogi. Kaip apskritai reaguojama į jūsų knygą?

– Tema tikrai nepatogi. Pirmas klausimas, kurio sulaukiu – kodėl rašyti apie išdaviką, kai yra daug herojų? Kitas dalykas, kad išdavystės tema apskritai labai sudėtinga. Kad ir knygos pristatyme Londone vaikas, atėjęs su mama, manęs paklausė: o kodėl lietuvis lietuvius rusams išdavinėjo? Toks tad paprastas klausimas „kodėl?“, bet vis dėlto – esminis.

Knygą žmonės priima ir visi supranta, kad tikrieji herojai yra jos paraštėse, kur vienaip ar kitaip aprašomi rezistentai. Taip, jie yra herojai, tai irgi buvo jų pasirinkimas. Galima sakyti, kad knyga yra apie pasirinkimus. Markulis pasirinko išdaviko kelią, kiti pasirinko pasipriešinimo kelią. Ir žuvo. Jis gyveno ilgai. Ar tas gyvenimas buvo jam geras? Matyt, kad asmeniškai jam kurį laiką tikrai buvo palankus ir geras, nors tikrai negavo to, ką tikėjosi gauti. Tikėjosi garbės, apdovanojimų, ir tas puikiai matyti iš susirašinėjimų ar užrašų dienoraštyje. Taip, jisai tikėjosi, kad jo ego bus pašlovintas gerokai stipriau, negu buvo.

Spausdinti 🖨