Nuo vaikystės tikėjome burtų lazdelėmis, kalbančiais gyvuliais, neįtikėtinais atsivertimais, slapčiausių norų išsipildymais. Nors ilgainiui tokio tikėjimo nebelieka, išlieka noras, kad stebuklai mus aplankytų. Ir jie įvyksta.
Argi ne stebuklas, kad šį gruodį, kaip teigia gamtininkai, galima buvo rasti žibučių, kas atrodė neįmanoma našlaitei, kurią pamotė išvarė viduržiemį parnešti snieguolių, iš Samuilo Maršako pasakos „Dvylika mėnesių“?
Tamsiausias metas tarp Kalėdų ir Trijų Karalių – puikiausias laikas apmąstyti, kas yra burtai, spėjimai, pranašavimai, stebuklai ir kaip jie veikia mūsų gyvenimą. Etnologas, Molėtų krašto muziejaus darbuotojas Jonas Vaiškūnas pataria neieškoti jiems mokslinio pagrindimo. Pakanka, sako jis, suprasti, kad mūsų protėvių patirtis ir iš lūpų į lūpas perduotos tradicijos mums padeda gyventi ir teikia dvasinės stiprybės.
– Ar mūsų žmonės stebuklais dar tiki, ar jie vyksta mūsų gyvenime? – „Respublika“ paklausė Jono Vaiškūno.
– Žmogus žmogui nelygu. Kai aš stoviu eilėje prie kasdienės duonos ir matau loterijos bilietą perkantį žmogų, įdėmiai į jį pasižiūriu. Aš suprantu, kad štai žmogus tiki stebuklu ir nemano, kad jis finansuoja loterijas ir visi tie milijonai atsiranda iš žmonių, kurie bando, bet nelaimi. Tačiau stebuklai vyksta – mums praneša, kad štai vienas žmogus laimėjo milijoną. Man atrodo, kad stebuklų ir šiais laikais, kaip visais, yra. Tik jie kitokie nei anksčiau. Anksčiau būdavo stebuklas, jeigu užderėdavo geresnis, negu įprasta, derlius, žmogus rasdavo lobį, pasisekdavo medžioklėje ar dar kur nors. Yra daug stebuklų, tiktai jie ne visiems prieinami. Žmogus meldėsi ir numetė ramentus. Stebuklas? Ar ne panašiai atrodo, kai žmogus peršoka rekordinį aukštį, nors tūkstančius kartų neperšoko, ir tai pakeičia visą jo gyvenimą? Taigi stebuklas yra sureikšminta sėkmė. Mes iš tikrųjų turime ruoštis sėkmei ir turime žinoti, kad stebuklas neįvyko dėl to, kad mes nebuvome susikaupę, nusiteikę. Jo laukimas žmogų verčia tobulėti. Neįvykęs stebuklas irgi yra geras dalykas, nes atkreipia dėmesį į mūsų netobulumą. Jeigu stebuklas neįvyksta su mumis, jis įvyksta su kitu ir mes turime į ką lygiuotis.
– Dažniausiai stebuklai nutinka pasakose. Jos ir dabar gali daug ko pamokyti. Tik ar mes iš jų pasiimame tai, kas yra vertinga?
– Stebuklinės pasakos yra mūsų senosios religijos dvasiniai tekstai, padedantys žmogui išgyventi, išlikti, įprasminti savo egzistenciją. Pasakos kalba apie blogį ir gėrį, ir dažnai tas blogis ir gėris siejamas su materialiais turtais. Pasakos pabrėžia dvasingumą, ne daiktų, brangakmenių, o dvasinių savybių, jausminių pradų turėjimą. Šiandieninėje visuomenėje jos tampa ir vėl šiek tiek svetimos, nes žmogus užmiršta dvasinį pradą, daugiau susitelkia ties tuo, kas siejasi su blogiu – gobšumu, kasdieniu vartojimu. Mūsų etninėje kultūroje tai buvo grobuoniškas veiksmas, kuris neigiamai vertinamas, nes žmogus turėjo būti tausotojas, rodyti pagarbą aplinkai, naudoti tik tiek vertybių, kiek jų pakanka. Iš pasakų šiuolaikinis žmogus galėtų pasimokyti, kaip atkurti dvasinę pusiausvyrą, vertybes, į kurias jam reikia orientuotis. Pasakas visada galima perskaityti ir susimąstyti. Bėda tik ta, kad jos šiandien naudojamos vaikui užmigdyti, prablaškyti, o ne jam pamokyti, perteikti tam tikras žinias. Yra toks augančio žmogaus amžius, kada reikalingos pasakos, kada vaikas jų prašo. Praleidus tą amžių, pasaka nebeatlieka savo funkcijos, o vėliau ji nebeturi poveikio kalbėti į sielą.
– Kūčių papročiai – šiaudo traukimas, saujoje pasemtų kūčiukų skaičiavimas, batų mėtymas durų link – atrodo irgi tarsi pasakos, tarsi žaidimas…
– Burtų, maginių spėjimų gausa nukreipia į tai, kas žmogui labai svarbu. Per Kūčias pastebiu, kad dabartiniam žmogui baisu traukti šiaudą, jis nedrįsta. Kodėl? Nes bijo mirti, jeigu ištrauks trumpą. Nors jis sako, kad burtai yra nesąmonės, ištraukęs trumpą šiaudą vis tiek susinervina. Nes mirtis šiuolaikinėje kultūroje yra visko pabaiga. O senovėje būtų aišku, kad reikia susimąstyti, kokie darbai dar nepadaryti. Kitaip tariant, trumpas šiaudas vers mane skalsiau gyventi šiuos metus, kurie man gali būti paskutiniai. Tai yra savo veiklumo, jėgos mobilizavimas neatidėliojant rytojui to, ką turi padaryti šiandien. Taigi, burtas atliko savo veiksmą. Senovėje žmogus be baimės žinojo, kur jis iškeliaus mirdamas. Ištraukei trumpą šiaudą – teks važiuoti į puikią kelionę ne į Maldyvus ar į Kanarus, o į Dausas. O Dausose gerokai įdomiau, juk ten yra ir Jonas Basanavičius, Vydūnas, visi mūsų protėviai ir Vytautas Didysis. Aš manyčiau, kad tie burtai šiandien ne visai suvokiami. Šiaudo traukimas, batų mėtymas, pasiklausymas, kaip kalba gyvuliai, laikoma gražiais prietarais, iš kurių juokiamasi. Bet kitados tai buvo senojo religinio mūsų gyvenimo kasdienybė.
– O iš tiesų, kaip reiktų priimti tą gražią legendą, kad Kūčių naktį gyvuliai kalba?
– Kas yra gyvuliai? Ir mes esame gyvuliai. Jeigu žiūrėsime visą istoriją ir šiuolaikinę mokslinę mitologiją, ji kalba apie žmogaus evoliuciją iš gyvio, netgi iš to, kuris plaukiojo vandenyje. Išbridome, nušliaužėme, paskui nuėjome. Gyvūnai visose tradicijose buvo tam tikrų žmogaus dvasinių pradų simboliai. Išgirsti gyvūnus kalbant reiškia kalbėtis su savo gelmine žmogiškąja psichika, su dvasiomis. Reikia susikaupti, įsigilinti į tą metų laiką, tada jos atsiveria. Tai tarsi metafora. Tai yra jausmų kalbėjimasis su siela, su dvasia, su gelmėmis, pasąmone. Sąvokos „jaučiu“, „tikiu“ čia labiau tinka negu „žinau“, „apskaičiavau“. Per Kūčias nieko negalima racionaliai skaičiuoti, reikia intuityviai pabandyti pajausti, kokie tai metai, kam aš pribrendęs, kam pasiruošęs, kas padaryta, o kas – ne. Seniau tas laikas nuo Kūčių iki Trijų Karalių buvo mistinis ir tamsiausios naktys buvo laikomos dvasingiausia aplinka, kurioje galima pasisemti daugiausia dvasinių verčių. Ir gyvuliai, ir burtai, ir vanduo įgydavo metaforinę reikšmę ne tik žinojimo, bet ir jausmų lygmeniu. Žmonės visu kūnu būdavo įsijautę į tai. Ten nereikėjo bažnyčių, paveikslų, smilkalų, vargonų muzikos, pati gamta nuteikė žmogų.
– Sakoma, kad senoliai būdavo puikūs orų spėjikai. Ar jie iš tiesų galėdavo nuspėti žiemą, kokia bus vasara?
– Visuomenė visada spėdavo arba prognozuodavo orus. Trumpalaikiai spėjimai buvo paremti geru gamtos pažinimu. Prikalta šakelė leidžiasi, dūmai kyla į viršų arba sklando pažeme – tai realūs dalykai. Bet apie ilgalaikius spėliojimus kalbėti sunkiau. Tada dažnai naudojamasi gamtos reiškiniais, pavyzdžiui, žinojimu, kaip gyvūnai prisitaiko prie gamtos sąlygų. Jeigu jų organizmas neprognozuotų tam tikrų dėsningų permainų, tai gyvūnai neprisitaikytų ir išnyktų. Taip, per skerstuves žiūrint į kiaulės kasą, sprendžiama apie artėjančią žiemą. Senovėje žmonės buvo geri spėjikai, nes pastebėjimus perduodavo iš lūpų į lūpas ir ta išmintis buvo nuolat tikrinama. Tai neatmestina ir šiandien, nors turime kosmines stotis, mokslines prognozes, kurios kartais irgi padaro klaidų. Mes galime pasiremti gyvaisiais barometrais. Štai aš naudojuosi paprastu dalyku sakydamas, kad dabartinis atšalimas yra laikinas. Todėl, kad pajudinęs akmenį randu sliekų arba pamatau keliu prabėgantį ežiuką. Jis nemiega, jis jaučia, kad šaltis truks neilgai.
– Senoliai sakydavo: jeigu Kalėdos ant vandens, Velykos ant sniego, ir atvirkščiai. Esate kada nors tikrinęs šią teoriją?
– Nesu bandęs tikrinti ir statistikos pateikti negalėčiau. Tokia tradicija yra, bet ne visuomet ji pasiteisina. Reikia suprasti štai ką. Toks prognozavimas verčia žmones ruoštis tam tikriems dalykams. Jeigu bus šitaip, tai aš būsiu pasiruošęs. Net jeigu taip nebus, aš vis tiek nepralošiu, nes jeigu būtų buvę, būčiau pasirengęs. O jeigu aš nespėlioju, tai išvis galiu likti nepasiruošęs niekam. Čia bet kuriuo atveju yra nepralaimima. Kaip ir kalbos apie karą – bus ar nebus. Turime pirkti techniką, stebime politiką, prognozuojame, planuojame. Jeigu bus, panaudosime savo resursus. Geriau labai netiksliai prognozuoti, bet prognozuoti.
– Atrodo, taip paprasta praėjus tam tikram laikui patikrinti liaudišką prognozavimo metodą. Ar nebūtų įdomu?
– Manau, kad daug dalykų nepasitvirtintų. Juk ir Dievo negalima rasti per teleskopą ar nuskridus kosminiu laivu. Bet jo buvimas, jo teigimas suteikia gyvenimui išminties. Dvasiniai dalykai, prognozavimai, būrimai, moksliškai nepagrįstos asociacijos egzistuoja kaip dvasinės asociacijos. Jos sukuria tam tikrą tinklą, kuris kelia mūsų fizinį kūną į aukštesnį lygmenį, į norą gyventi, į tikėjimą, kad galima kažką pakeisti, kad yra prasmė kovoti, nors jeigu ištirtume kaip nors moksliškai, pasirodytų, kad nėra jokios prasmės. Visi tie burtai, spėjimai, magijos, pasakos pripildo gyvenimą puikios melodijos, dėl kurios ir norisi gyventi. Tiesiog gražu. O moksliškai išnagrinėjus pasirodytų, kad nieko to nėra, nes viskas, kas dainuojama, yra pramanyta. Taigi kultūra ir yra pramanytas dalykas. Dvasia, siela, rojus, pasaulis, dievai yra pramanas, kuris egzistuoja iš tikrųjų, bet ne materialiu, ne mokslinių dėsnių, o sielos, jausmų, dvasios lygmeniu. Tai kitas pasaulis. Nekiškime ten teleskopų, „Vilmorus“ tyrimų ir kokių matematinės statistikos analizių, nes ten jie nieko neras. Kaip skalpeliai neranda sielos, o teleskopai – Dievo. Bet jis yra.
Parengta pagal savaitraščio „Respublika“ priedą „Gyvenimas“
