J. Vaiškūnas. Kieno Karaliaučius?

Už Jono klausimą, jo fiksavimą. Bet arčiau vietos ir laiko matais: o kieno žemės valdos Lietuvoje.Lietuvos žemės valdų likimas. Lietuvos girių likimas

Vytautas Didysis yra šitaip suformulavęs vienintelį teisingą lietuvių atsakymą į klausimą „Kieno Karaliaučius?“: „Prūsų kraštas – taip pat mano tėvų ir protėvių žemė, ir aš jos reikalausiu iki pat Uosos, nes čia yra mano tėvų palikimas!“ Toks turi būti kiekvieno lietuvio požiūris į tą kraštą. Jeigu Rusijos imperija imtų byrėti, tai Lietuva turėtų įdėti visas pastangas, kad Karaliaučiaus krašto teritorija atitektų Lietuvai. Deja Lietuvoje labai trūksta tokio supratimo. Vyrauja durneliai, kurie nesupranta, kad kryžiuočių ordino užgrobta Lietuvos dalis istoriškai yra tokia pat Lietuvos žemė, kaip ir ta dalis, kurios kryžiuočiai neužgrobė ir kurioje buvo LDK.
Lietuvių savižudiško savęs sabotavimo pavyzdys yra 2022 m. kilę svarstymai kaip oficialiai ir viešai savo kalboje vadinti tą miestą. Tada Lenkija pareiškė, kad nuo šiol Kaliningrado pavadinimo savo kalboje nenaudos, o tą miestą vadins Królewiec, Latvija priėmė sprendimą, kad vadins Karaļauči (šis pavadinimas pas latvius pateko būtent iš lietuvių), o Lietuvos „išminčiai“ (t.y. mankurtai) tada pareiškė, kad Karaliaučiaus nebėra ir mes vadinsime toliau Kaliningradu, t.y., net nepriminkite mums left-liberaliems ir įvairovę labiau už lietuvybę puoselėjantiems, kad tas kraštas buvo lietuvių gyvenamas ir lietuviškus vardus turėjęs! Net nepriminkite mums jokių sąsajų su Lietuva! Nenorime to žinoti, nenorime to minėti! Rusiškieji okupantai juk tam ir pakeitė pavadinimus, kad užmirštume kieno ten žemė!

Atsakymas tokiam – “nustieręs”:
Nusišnekėjai, nežinodamas tiesos, iš tiesų, priešų, sovietinių ruskių, saugumas į partizanų būrius įterpdavo vadinamus vidinius agentus, net agentus smogikus, kurie pasitaikius progai nužudydavo partizanus…

Manau laikas Lietuvai susigražinti visas LDK žemes tik ramybėje palikti Ukraina. Be to iš senu žemėlapiu galim suprasti, kad dabartinė Lenkija senais laikais nebuvo tokia ji buvo perpus mažesnė ir man kartais gaila, kad pasigailėjom rusu paimdami vietai visos Rusijos tik pinigus.

Балтские языки в средневековье на территории современной Литвы и Беларуси.

youtube.com/watch?v=e9wAJCIGL4E

JUNGTINĖS AMERIKOS VALSTYBĖS IR MAŽOJI LIETUVA
Harry S. Truman, tapęs JAV prezidentu, įžengė į pasaulinių santykių areną kaip naujokas dvejopa prasme: kaip Stalinui ir Churchilliui asmeniškai nepažįstamas partneris ir kaip diletantas, jokio patyrimo neturįs tarptautinės JAV politikos reikaluose bendrai ir einamojo karo sudėtingoje problematikoje ypatingai.
Neišvengiamos tokio nepatyrimo pasekmės ne tik pareikalavo iš netikėtai aukščiausion Amerikos valdymo pozicijon patekusio prezidento didelių greito susiorientavimo gabumų, bet ir veikė jo politinių sprendimų pobūdį kritiškoj karo eigos stadijoj. Trumano padėtį nepaprastai apsunkino faktas, kad Rooseveltas savo įpėdinio – sąmoningai ar nesąmoningai – nebuvo supažindinęs su JAV tarptautiniais reikalais. Nežinia kokių motyvų vedamas, jis to nebuvo padaręs: ar dėl per tris nepertraukiamas savo prezidentūros kadencijas įgyto visagalingumo (JAV konstitucijos kūrėjų bijoto) jausmo, ar dėl viceprezidentūros konstituciniai palyginti menkesnio autoriteto, ar dėl Trumanui jaučiamos asmeniškos antipatijos, ar dėl kokių kitokių priežasčių. Kiekvienu atveju jis Trumaną pastatė prieš sunkumus, kuriuos įveikti jis negalėjo be velionio Roosevelto patarėjų talkos – tačiau tik prezidentūros pareigų pradžioj. Įsigilinti į problemų eibę ir su jomis apsitvarkyti jis sugebėjo greitai, padedamas įgimto ryžtingumo, drąsumo ir mokėjimo taikliai ir įtikinamai “to speak his mind”. Jo sprendimo ir nuomonės niekam nereikėjo ilgai laukti.
Trumanui dar neišbuvus aukščiausiose pareigose nė keturių savaičių, 1945 m. gegužės 8 d. Vokietija kapituliavo, ir karas Europoje pasibaigė. Tuo iššauktų problemų aptarimas ir išsprendimas pasidarė neatidėliojamas ir taip pat naujos Trijų Didžiųjų konferencijos sušaukimas būtinas.
Tuo tarpu Raudonosios Armijos daliniai buvo suspėję nužygiuoti toli į vakarus, okupuoti dalį pačios Europos nuo Liubeko Vokietijos šiaurėje iki Linzo Austrijoje, užimti Čekoslovakiją ir paversti Lenkiją, Rumuniją bei Bulgariją Sov. Sąjungos satelitais. Ta pati nedalia grėsė ir Austrijai bei Jugoslavijai. Tai faktoriai, kurių reikšmė turėjo paveikti konferencijos sprendimus.
Tačiau nemažesnio svorio buvo ir faktas, kad JAV ir Britanijos armijos dar nebuvo demobilizuotos. Paruoštės padėtyje tebesančios milžiniškos — abiejų aliantų pajėgos — anų trys milijonai, šios vienas milijonas — derybose su Stalinu galėjo būti panaudotos kaip priemonė išvengti rusų galutiniam įsitvirtinimui Europos širdyje. Bet reikalai vystėsi ne ta linkme.
Nesutarimai tarp užsienio politikoj patyrusio Churchillio ir naujoko Trumano toje paskutinėje santykių su Stalinu fazėje šiam palengvino pasiekti tai, ko jis norėjo, kartu silpnino jo partnerių derybinę poziciją.

Churchillis su dideliu rūpesčiu stebėjo JAV pajėgų palaipsnį atsitraukimą iš centrinio karo fronto ruožo atgal į Vokietijos okupacijos zonas, jau anksčiau su rusais sutartas ir jiems numatytas. Tuo jiems buvo, be jau jų pačių karo jėga pasiimtų teritorijų, užleistos dar didesnės sritys net “geruoju”. Churchillis gerai suprato, kad rusai, teritorijas jau prieš konferenciją pasiėmę ir gavę, prie derybų stalo be karine jėga paremtų argumentų jų nebeišsižadės. Todėl jis siūlė konferenciją sušaukti ko veikiausiai – jau liepos pradžioje – ir amerikiečių dalinių atitraukimą atidėti. Savo birželio 4 d. telegrama Trumanui Churchillis priminė, kad iki šiol su rusais “nieko tikrai reikšmingo galutinai nesutarta, kad dar daug svarbių problemų, surištų su pasaulio taikos tikrųjų pagrindų sudarymu, tebelaukia sprendimų”; Churchillis jį kartu perspėjo, kad “jiems už ateitį teks nešti didelę atsakomybės naštą”, dedantis su Stalinu tokiomis jiems žalingomis jau baigto ir laimėto karo sąlygomis.
Bet Trumanas nesutiko nei skubiai šaukti numatytos konferencijos, nei atidėti anų dalinių atitraukimo. Jam rūpėjo (jo padėtyje gal tai ir suprantama) ištirti jam neaiškias ir nesuprantamas Stalino intencijas ir svetimą rusų samprotavimo būdą. Dalinių atitraukimo reikalu jis, savos nuomonės neturėdamas, tegalėjo sekti savo patarėjų patarimais: susitarimas su rusais esąs priimtas Roosevelto “po ilgų svarstymų ir smulkmeniškų diskusijų”; dalinių atitraukimo atidėjimas tik kenktų geriems santykiams su rusais, jis todėl pasiryžęs daliniams įsakyti, kad jau birželio 21 d. pradėtų žengti atgal.

Trumanas buvo nusistatęs, kol nereikia sėsti su Stalinu prie derybų stalo, eiti Roosevelto išmintomis pėdomis – atseit, santykiuse su rusais, remtis Jaltos konferencijos nutarimais ir stengtis rusus paveikti draugingumu bei pasitikėjimu jų duotais žodžiais. Tokia laikysena jis tikėjosi gauti rusų sutikimą paskelbti karą Japonijai bei jų paramą baigti Azijoje užsilikusį karą. Nemažiau jam rūpėjo nuoširdus rusų įsijungimas į San Francisco mieste tada jau pradėtą ruošti pasaulinę organizaciją visų tautų kooperacijai ir visuotinei taikai įgyvendinti.

Šitokio “paveldėto” nuolaidingumo polinkio jis nebuvo linkęs pakeisti nė tada, kai balandžio mėnesį, Rooseveltui vos mirus, patyrė, kad šis nuo jo buvo nuslėpęs visos JAV karinės technologijos bei strategijos ir užsienio politikos pagrindus giliai veikiantį faktą, jog seniai projektuotos atominės bombos pagaminimas jau yra pažengęs taip toli, kad JAV po keturių mėnesių turės “baisiausią ginklą žmonijos istorijoje”.
Tarptautinėje politikoj patyręs derybininkas būtų suradęs būdų, kaip tokio išradimo žinojimą panaudoti savo pozicijai sustiprinti. Bet Trumanas ir šiuo likiminiu atveju ryžosi siekti su rusais neišspręstų problemų aptarimo geruoju ir vengti diplomatiško operavimo fizine jėga – ar tai būtų naujuoju, ar kitokiu ginklu.
Tokiomis sąlygomis, kai, anot Churchillio, “…the atomic bomb stretches its sinister shield before us’, Trys Didieji susirinko konferencijai Potsdame, rusų jau okupuotoj buvusios Prūsijos karalių rezidencijoj. Konferencija, paskutinioji tarp Antrąjį pasaulinį karą vedusių aliantų, prasidėjo 1945 m. liepos 17 d. ir pasibaigė rugpjūčio 2 d. Jos nutarimai nulėmė ir Mažosios Lietuvos likimą.

II
Trumanas konferencijai ruošėsi nuodugniai padedamas patarėjų, kurie buvo parengę atitinkamus raportus (briefing book papers) su informacijomis apie padėtį ir pasiūlymais kaip elgtis. Šio rašinio temos ribose trumpai minėtini tik šie faktai:

1. Prezidentas perspėjamas, kad rusai, besiekdami įsitvirtinti Rytų Europoje, jau toli pažengę ir pasiryžę sykį užimtas svetimas teritorijas nebeišleisti iš rankų, pasitikėdami labiau sava karine jėga negu derybose išsiderėtu aliantų sutikimu. Stalinas, sakoma, deryboms ruošiasi įsitikinęs, kad kova Europoje jau laimėta, tolimesnių žemės plotų įgijimas esąs “vvithin his grasp’ir kad jis ir Tolimuose Rytuose gaus, ko nori.
2. Trumanui patariama derybose stengtis išvengti formalios taikos konferencijos sušaukimo. Jos vietoje aliantų užsienių ministerių taryba turėtų svarstyti ir spręsti Europos taikos problemas, ypač teritorines. (Šiuo patarimu gana aiškiai siekiama Potsdamo konferencijos nutarimus iš anksto nuvertinti ir svarbiųjų problemų sprendimą atidėti Jungtinėms Amerikos Valstybėms geresnių perspektyvų žadančiai ateičiai… M. B.)
3. Vos atvykęs į Potsdamą, Trumanas gavo žinią, kad liepos 16 d. pirmos atominės bombos sprogdinimas pavykęs sėkmingai. Kiti JAV delegacijos nariai pastebėjo, kad prezidento ūpas staigiai pakilo, ir iš jo kiek išdidaus (perky) elgesio darė išvadą, kad supratęs, jog “jis, kaip ir JAV, dabar turi stebuklingą, galbūt net velnišką, įrankį, dramatiškai pagerinusį poziciją Potsdame. Trumanas tačiau nei Potsdame, nei vėliau (pvz., savo gausiuose laiškuose žmonai) nepasisakė, ar jis tą naujieną iš tikrųjų suprato kaip akstiną nebesekti Roosevelto praktikuotu nuolaidumu rusams ir reaguoti į rusų visokius pageidavimus kietai ar net neigiamai. Jo laikysena konferencijos eigoje, kaip matysime, leidžiasi įvairiai interpretuojama.
Slaptuose Trumanui paruoštuose raportuose Šiaurinių Rytprūsių problema buvo aptarta skyriuose su antrašte “European Territorial Settlements” dviejuose pasiūlymuose’:
1. Buvo grįžtama į Churchillio jau anksčiau rekomenduotą visų Hitlerio pasisavintų prieš karą ir karo metu kraštų grąžinimą teisėtiems jų savininkams, tarp jų ir Klaipėdos krašto, kuris grąžintinas Lietuvai. Trumano patarėjai linko remti šią rekomendaciją. Anų grąžintinų kraštų klausimas buvo išspręstas jau anksčiau, birželio 5 d., sąjungininkų Kontrolės Tarybos šitokia formule: “Aliantai pripažįsta Vokietiją tokioj teritorinėje apimtyje, kokia buvo 1937 m. gruodžio 31 d.”. Visi trys derybininkai jau pirmame, liepos 17 dienos posėdyje klausimą aptarė ta pačia prasme, nuspręsdami, kad konferencijos diskusijų bazė yra Vokietija 1937 metų sienų ribose.
2. Kitos Rytų Prūsijos dalies klausimu Trumanui buvo pranešta, kad Lenkija reikalaujanti jos perleidimo sau, išėmus Karaliaučiaus sritį, į kurią, kaip spėjama, Stalinas pareikš pretenzijų. Buvo patarta sutikti tiek su lenkų, tiek su rusų reikalavimais, jeigu pats Stalinas šį klausimą iškeltų prie derybų stalo. Vadinasi, jeigu jis to nedarytų, Trumanui to klausimo visai nereikėtų liesti.
Bet Stalinas tai kaip tik ir padarė liepos 23 d. plenumo posėdyje. Po diskusijų apie laisvą susisiekimą vidaus vandenimis Stalinas siūlė aptarti Karaliaučiaus miesto reikalą, pabrėždamas, kad jis jau Teherane buvęs diskutuotas. (Jaltos diskusijų jis neminėjo.) Rusai, rašo Trumanas savo memuaruose, skundėsi, kad visi Baltijos jūros uostai žiemą užšąla ir kad dėl to jie randa reikalinga turėti jų vieną neužšalantį Vokietijos ribose. Rusai, Stalinas dar pridūrė, tiek kančių kentėję nuo Vokietijos agresijos, kad jie esą užsipelnę gauti bent vieną dalį Vokietijos teritorijos “as some small satisfaction to tens of millions of Soviet citizens”. Rooseveltas ir Churchillis jau Teherane buvę davę savo sutikimą, dabar jis prašąs šį sutikimą formaliai patvirtinti šioje konferencijoj.
Pirmas į tai atsakė Trumanas: jis esąs linkęs sutikti, bet tiktai “in principle, although it would be necessary to study the population affected and other related ąuestions”.
Pritarė taip pat ir Churchillis, nors jis esąs susirūpinęs tokio teritorinio perleidimo Rusijai juridinėmis implikacijomis. Jie visi trys būtent turėtų tuo pripažinti, jog Rytprūsiai nebeegzituoja, ir Karaliaučiaus sritis nėra aliantų kontrolės ir kompetencijos ribose. Be to, rusų suformuluotas atitinkamo nutarimo projektas įpareigotų Britaniją ir JAV pripažinti Lietuvos inkorporavimą į Sov. Sąjungą. Visi šie reikalai, pabrėžė jis, galutinai spręstini taikos konferencijoje. Vis dėlto jis užtikrino Staliną, kad, kaip ir anksčiau, rems Rusijos poziciją “in that corner of the world”.
Stalinas, kaip iš Trumano paskelbto pokalbio išskaitoma, į klausimą apie savo pasiūlymo galutinio sprendimo atidėjimą iki taikos konferencijos visai nereagavo, tik bendrais žodžiais pareiškė, Rusija esanti patenkinta, “that the British and American governments approved”.
Kas jo tikrai turėta galvoje, parodo trumpas žvilgsnis į derybų užkulisius – į rusų ir britų delegacijų redakcinių komisijų diskusijas, per kurias amerikiečiai, matyt, šiuo atveju liko tik stebėtojais.
Rusai, būdami Karaliaučiaus problemos aptarimo iniciatoriai, buvo paruošę rezoliucijos tekstą tik vienos pastraipos: “Konferencija priėmė (approved) Sov. Sąjungos pasiūlymą, kad jos vakarinė siena turėtų eiti nuo Baltijos jūros.. .rytų link iki Lietuvos SSR, Lenkijos respublikos ir buvusių Rytprūsių sienų sankryžos”. Bet britų kontraprojekte randame šią formulę: “Konferencija svarstė (examined) Sov. Sąjungos pasiūlymą, kad jos siena turėtų laikinai (provisionally) eiti iki Lietuvos…sienų sankryžos”. (Mano pabraukta. M.B.)
Iš šių redakcinių detalių matosi, kad rusams rūpėjo gauti iš JAV ir Britanijos galutinį savo pretenzijų pripažinimą tuojau pat – jau Potsdame, bet kad jiems tai nepavyko, kaip rodo ir tolimesnė konferencijos nutarimo formulavimo eiga. Tik britų siūlomas žodis “provisionally” pavirto sakiniu, kad galutinai perleidžiamos srities “pietinę sieną turės nustatyti ekspertai”.
Bekišdami Lietuvos SSR vardą į savo projektą, rusai bandė, lyg iš pasalų, iš savo partnerių išgauti taip pat ir Lietuvos inkorporavimo į Sov. Sąjungą pripažinimą. Bet jie ir šiuo atveju turėjo nusileisti.
Konferencijos viešai paskelbtame protokole nutarimas apie Karaliaučiaus miestą ir artimą sritį susideda iš trijų pastraipų. Pirmoji sako, jog konferencija svarstė Sovietų vyriausybės pasiūlymą, kad Sov. Sąjungos vakarų sienai būtų leidžiama eiti nuo Baltijos jūros krantų į rytus iki Lietuvos, Lenkijos respublikos ir Rytų Prūsijos sankryžos “pending the determination of territorial ąuestions at the peace settle-ment”. Antrojoj skelbiama, kad konferencija “in principle” sutiko su Sov. Sąjungos pasiūlymu, liečiančiu galutinį Karaliaučiaus miesto ir srities perleidimą Sov. Sąjungai “subject to expert examination of the actual frontier”. Ir trečioji patvirtina, kad JAV prezidentas ir Britanijos premjeras pareiškė, “that they will support the proposal of the Conferen-ce at the forthcoming peace settlement”.
Iš nutarimo teksto matosi, kad šiaurinė rusams perleidžiamos srities siena net neminima. Ji, kaip prieinamieji šaltiniai rodo, nebuvo svarstoma nė už konferencijos plenumo durų redakcinių komisijų posėdžiuose. Jau Teherano konferencijoje tuo reikalu pasiekta visų Trijų Didžiųjų vieninga nuomonė liko nepakeista: šiaurinė derybų objekto siena baigėsi Nemuno krantu, ir buvęs Klaipėdos kraštas tuo netapo tiesiogine Sovietinės Rusijos Respublikos dalimi ir grįžo Lietuvos, nors ir susovietintos, sudėtin.
Stalinas iš Potsdamo konferencijos išsivežė, be laikinio pobūdžio nutarimų, tik JAV prezidento ir Britanijos premjero (asmeniškus?) pasižadėjimus paremti rusų pasiūlymus laukiamoj taikos konferencijoj, kuri, kaip Trumanas su geru pagrindu galėjo spėti, niekad neįvyks.
Kiek tai liečia JAV teisinę padėtį, tie susitarimai taip suformuluoti, kad jie neįpareigoja prezidento reprezentuojamų Jungtinių Amerikos Valstybių tarptautine įprastos plačios prasmės sutartimi ir nereikalingi JAV konstitucijoj numatytos senato daugumos ratifikacijos. Jie tik JAV egzekutivo susitarimai (executive agreements), kaip ir ankstyvesnieji Jaltos ir Teherano konferencijose.
Į akį krinta aiškios rusų pastangos Potsdame iš amerikiečių ir britų išsiderėti formalų ir galutinį savo pretenzijų į Karaliaučių pripažinimą, kai jos palyginamos su Stalino laikysena tuo reikalu Jaltos konferencijoje. Jaltoje, kaip žinome, Stalinas tokios iniciatyvos visai nesiėmė turbūt dėlto, kad tada Karaliaučius Raudonosios Armijos jau buvo apsuptas ir bet kokie formalūs jo aliantų pritarimai karo jėga okupuotą kraštą pasisavinti galėjo atrodyti nebereikalingi.
Bet Potsdamo konferencijos metu, kai Karaliaučius jau seniai buvo užkariautas ir rusų įsitvirtinimai jame buvo pernelyg stipresni negu metų pradžioje, kada Jaltoj vyko derybos, rusų pastangos gauti aliantų galutinį pripažinimą verčia klausti, kokiais motyvais padarytas toks jų laikysenos posūkis – juo labiau kad jie jau seniai, prieš Potsdamo konferenciją, buvo disponavę Rytprūsių teritorijomis, visai nepaisydami savo aliantų interesų ir nuomonės.
Sovietai būtent jau visus metus anksčiau, 1944 m. liepos 27 d., su vadinamu Liublino komitetu – Rusijos tikslams tarnaujančiu lenkišku satelitu – buvo padarę sutartį tarp savęs pasidalinti visus Rytprūsius: šiaurinę jų dalį su Karaliaučiaus uostu – rusams, pietinę – lenkams. Ir 1945 m. kovo mėnesį, kovoms dėl Karaliaučiaus miesto dar tebeeinant, lenkai iš Raudonosios Armijos rankų gavo savo dalį, kuri jiems gegužės 23 d., anoms kovoms vos pasibaigus, buvo ir oficialiai perleista. Tuo tarpu rusai savo dalyj jau rengėsi pastoviai įsikurti. Tokiu būdu nei rusai, nei lenkai Potsdame negavo nieko, ko jie jau nebuvo pasiėmę patys. Kitais žodžiais – Potsdamo nutarimai iš esmės tik pripažįsta susidariusią padėtį.
/…/
Savo laiškuose ir memuaruose Trumanas atskleidžia kai kuriuos savo įspūdžius ne vien apie Potsdamo konferencijos darbus bendrai, bet ir apie rusų laikyseną joje ir po jos.
viename 1946 m. sausio mėnesio laiške pasisako šitaip: “Potsdame mes atsidūrėme prieš įvykusį faktą. Aplinkybės susiklostė taip, kad mes buvome priversti (almost forced) sutikti su rusų okupacija Lenkijos rytuose ir lenkų okupacija Vokietijos žemėse į rytus nuo Oderio upės. Tai buvo akiplėšiškas smurtas (a high handed outrage). Tuo metu mums rūpėjo Rusijos karo paskelbimas Japonijai. Vėliau gi mes supratome, jog rusai mums ten nebuvo reikalingi. Ir nuo tada jie mums nuolat sukelia galvos skausmų.” Trumano išvada: “Unless Russia is faced with an iron fist and strong language, another war is in the making”.
Kitame, 1957 m. kovo mėnesio laiške jis aprašo rusų intencijas kaip jas tada matė: “Rusija neturėjo jokios kitokios programos kaip tik pasiimti laisvąją Europos dalį, užmušti ko daugiau vokiečių ir apgaudinėti (fool) Vakarų aliantus. Prie konferencijos stalo sėdėjo “an innocent idealist” (taip Trumanas, tarptautinių derybų biznio naujokas, apibūdina pats save. M.B.), kuris siekė, be vandens kelių laisvės, atstatyti Vokietiją, Prancūziją, Italiją, Lenkiją (…) ir padoriai (proper) traktuoti Latviją, Lietuvą, Suomiją (…). Nežiūrint tokios prieštaraujančių tikslų iškraipytos konferencijos sudėties (setup), didelis skaičius susitarimų vis vien buvo padarytas tik tam, kad būtų sulaužytas, kai nesąžiningasis (unconscio-nable) Rusijos diktatorius sugrįš į Maskvą”.

Savo 1960 m. paskelbtuose memuaruose Trumanas, plačiai apžvelgęs JAV santykiavimo su Sov. Sąjunga pokario eigą, išreiškia įsitikinimą, jog rusai siekia viso pasaulio dominavimo ir, tai darydami, mažai tekreipia dėmesio į pasaulio taikos reikalingumą ir net savos tautos gyvasties išlaikymą (survival). Jie, iš vienos pusės, savo rėklia ir ciniška propaganda skelbiasi esą dideliais taikos šalininkais, iš kitos pusės gi, karui vos pasibaigus, vėl imasi senos savo praktikos kitų kraštų vyriausybėm nuversti. Visa tai, jo nuomone, yra tęsimas intencijų, kurias jie puoselėjo jau Potsdamo konferencijos metu, bet nuo jo tada nuslėpė, tuo atvirai pripažindamas, kad jie jį jau tada apgaudinėjo. Kartu jis betgi pabrėžia, kad iš Potsdamo išsivežė vieną naudingą pamoką: “They never fooled me after Potsdam”.
Galima akademiškai spėlioti, ką Trumanas būtų jiems pasakęs, jeigu būtų turėjęs progą taikos konferencijoj grįžti prie savo Potsdame duoto pažado remti rusų pasiūlymą dėl Karaliaučiaus ir jo srities galutino perleidimo Sov. Sąjungai. Vieną išvadą galima daryti jau šiandien: rusai nebūtų susilaukę jo pažado įvykdymo, ir visas anų metų laikinis perleidimo nutarimas tokiu būdu tėra vien “popierinis” – be juridinės vertės.
Neišvengiamas ir tas argumentas, kad Potsdamo susitarimai bei nutarimai, padaryti tada dar tebeveikiančios kooperacijos tarp trijų aliantų (nors jau blėstančioj) dvasioje, šiandien, jiems atsidūrus karinės ir politinės konfrontacijos padėtyje, yra nustoję savo galiojimo faktinio pagrindo.
/…/
Klaipėdos Kraštas, rusų opkupuotas jau 1945 m. sausio gale, nuo pat pradžios praktiškai buvo administruojamas taip, kaip ir kitos sovietinės Lietuvos sritys. Formaliai įjungtas į Lietuvos sovietinę respubliką jis buvo tik 1948 m. balandžio 7 d. Sienos, skyrusios Klaipėdos Kraštą nuo Didž. Lietuvos per šimtmečius, buvo pakeistos, kai kurių valsčių dalis priskyrus prie kaimyninių Lietuvos administracinių vienetų ir atvirkščiai. Klaipėdos Kraštas kaip atskiras teritorinis ir administracinis vienetas su savo senomis rytinėmis sienomis yra dingęs. Pirmykščių gyventojų, kiek jų išliko karo audroj, po evakuacijų karo metu, po trėmimų į Sibirą, karui pasibaigus, po išsikėlimų į Vokietiją per eilę metų – ypač 1957-1960 m. – yra tik mažas, niekam tiksliai nežinomas procentas, o ir šis patekęs po tuo pačiu visus lyginančiu rusinimo ir sovietinimo jungu kaip ir dauguma, susidariusi iš Didž. Lietuvos atsikėlusių naujų krašto gyventojų.
Rusų kolonistų apstu, ypač Klaipėdos mieste. Iš ilgos krašto tautinės ir kultūrinės istorijos pėdsakų palikti tik lietuviškieji vietovardžiai – akivaizdūs lietuviškos praeities simboliai ir akstinas ateities generacijoms jai prisiminti. Įjungtas į Lietuvą yra tik Maž. Lietuvos teritorinis pradas su užnugario išėjimu į jūrą, bet yra pranykęs ant tos teritorijos per šimtmečius išsivystęs Maž. Lietuvai būdingas demografinis ir kultūrinis charakteris. Liko tik lietuvių evangelikų-liuteronų žymiai sumažėjusio skaičiaus pastangos, sunkiomis bedieviško sovietinio rėžimo sąlygomis, tęsti savo bažnyčios veiklą ir senas krikščioniško tikėjimo tradicijas.
Pietnemunė, Maž. Lietuvos pietinė dalis, šiandien yra rusiška salaenkliava, apsupta lietuvių ir lenkų žemių, toli nuo pačios Rusijos. Jau 1945 m. spalio 17 d. ji buvo įjungta į RSFSR sudėtį kaip atskira administracinė sritis; 1946 m. vasario 7 d., ji buvo pavadinta pradžioje “Kenigsbergskaja oblast”, o paskui tų pačių metų liepos 4 d., pagerbiant pirmąjį Vyriausiosios Sovietų Tarybos pirmininką Kalininą, “Kaliningradskaja oblast”. Tuo vardu ta sritis vadinama iki šios dienos. Demografija perdėm rusiška.

Į lietuvių ir vokiečių tautybės autochtonų vietas (prieš karą 1.165.800 žmonių) atkelti rusai, gudai, ukrainiečiai ir kitos tautybės (1976 m. viso 785.000). 1970 metais suskaityta tik 23.400 lietuvių arba 3.2% visų gyventojų, kurių didžioji dauguma yra įsikūrusi Lietuvos pasienyje šiaurėje ir rytuose. Ligos, epidemijos, badas, karo veiksmai, deportacijos pirmykščių gyventojų skaičių žymiai sumažino; kas dar liko gyvas ir nespėjo išbėgti slaptai į Lietuvą, kad ten rastų prieglaudą, 1948 m. galėjo keltis Vokietijon – taip jie ir padarė.
Visi tos srities vietovardžiai – tiek lietuviškieji, tiek vokiškieji – surusinti. Surusinta net ir Donelaičio kunigavimo Tolminkiemio vietovė: Cistije Prudi. Visos “oblasto” gyvenimo sritys pertvarkytos pagal sovietinius reikalavimus ir modelius. Turėdama būti atspara, kurioje Rusija, anot Stalino, galėtų “sėdėti ant Vokietijos sprando” (dabar net visos Europos ir net visų Vakarų), stipriai apginkluota ir fortifikuota ir, žinoma, atidžiai saugoma nuo svetimų akių.
Per keturis dešimtmečius užaugo nauja rusų kolonistų karta, kuri “oblastą” laiko savo gimtine – faktas, kuris, kaip rusai argumentuoja (W6rster), esamą padėtį pavertęs nebepakeičiama ir pasiliekančia.
Bet, būdami įtarūs ir savo tokiais įsitikinimais nepasitikėdami, rusai jau anksti, vos tik “oblaste” įsitvirtinę, ėmėsi pastangų atitinkamomis tarptautinėmis sutartimis išsiderėti ne vien “oblasto”, bet ir kitų Rytų Europos užkariautų kraštų ir teritorijų galutinį pripažinimą bei įteisinimą platesnėje tarptautinėje plotmėje. Juk Potsdame vien iš amerikiečių ir britų išsiderėti pažadai buvo res inter alios actą ir kitų valstybių nesaistė.
Lengvai ir gana greit, 1950 m. liepos mėnesį, jų satelitai Lenkija ir Rytų Vokietija sutiko pasirašyti sutartį, kuria pastaroji pripažįsta esamas sienas kaip nuolatines ir nepažeidžiamas. Bet dviejų dešimtmečių reikėjo, kol ir Vakarų Vokietija sutiko pasirašyti sutartį su Sov. Sąjunga – 1970 m. rugpjūčio mėnesį, ir Lenkija – tų pačių metų gruodžio mėnesį, kuriomis trys signatarai pasižada “besąlyginiai pripažinti teritorinę neliečiamybę visų valstybių Europoje esamose jų sienose” ir taip pat “nereikšti vieni prieš kitus jokių teritorinių pretenzijų ateityje”.
Šios sutartys JAV neliečia. Jos čia minimos trumpai tik dėl to, kad Lenkija jomis pareiškia neturinti ir ateityje neturėsianti jokių intencijų keisti savo sienas su Rusija Rytprūsių šiaurėje; abi Vokietijos kartu formaliai išsižada ir savo teisių į Rytų Prūsiją, jų valdytą per šimtmečius nuo vokiečių kryžiuočių ordino laikų. ( Vakarų Vokietijos tikrąsias intencijas smulkiau aptarti ne šio rašinio tikslas.)
/…/
IV
Lietuvių politinės oranizacijos užsienyje jau nuo pat Potsdamo konferencijos pabaigos, tikėdamos, kad jos nutarimuose minimos taikos sutarties derybos tikrai įvyks, JAV ir kitų Vakarų valstybių vyriausybėms atitinkamais memorandumais išreiškė Lietuvos pretenzijas į rusams administruoti perleistus Rytprūsius.
Pirmoji buvo Amerikos Lietuvių Taryba. Savo 1945 m. rugpjūčio mėn. Valstybės Departamentui adresuotu išsamiu memorandumu, “liečiančiu numatomą Karaliaučiaus ir kaimyninės srities perleidimą TSRS”, prašo atsižvelgti į tai, kad “kiekvienas teritorinis pakeitimas, apimąs Karaliaučiaus sritį, tiesioginiai liestų Lietuvos būsimą tarptautinį statusą” ir kad, nustatant tos srities galutines ribas, “rimčiausias dėmesys būtų skirtas gyvybiniams suvereninės Lietuvos interesams ir gyventojų valiai”.
1949 metais Valstybės Departamentui ir Didž. Britanijos bei Prancūzijos užsienių reikalų ministerijoms buvo įteiktas Vyr. Lietuvos Išlaisvinimo Komiteto “Memorandumas apie Lietuvos nepriklausomybės atstatymą”. Viename jo priedų analizuojamas Potsdamo konferencijos susitarimas tik kaip laikinis reikalas ir pareiškiama, kad, kai taikos konferencija teritorinius klausimus spręs galutinai, lietuvių tauta reikš pretenzijų į rusams administruoti perleistą dalį, kuri “mutatis mutandis” atitinka lietuvių nuo proistorinių laikų gyvenamą žemę, vadinamą Mažąja arba Prūsų Lietuva.
Šio memorandumo priedu kartu įteikta ir Mažosios Lietuvos Tarybos deklaracija, parašyta Fuldoje 1946 m. lapkričio mėnesį, kuria demokratinės valstybės prašomos atskirti Mažąją Lietuvą rusų okupacijos apimtyje, kad “ji galėtų susijungti su išlaisvintąja Didžiąja Lietuva”.
1954 metais Maž. Lietuvos Tarybos pirmininkas E. Simonaitis, viešėdamas Amerikoje, apsilankė Valstybės Departamente ir pats asmeniškai įteikė tokio pat turinio memorandumą. Lietuvos atstovas Povilas Zadeikis Simonaitį, Lietuvos generalinį konsulą J. Budrį ir Lietuvos Laisvės Komiteto narį M. Braką pristatė Departamento pareigūnams – Baltijos reikalų vedėjui, Rytų Europos skyriaus viršininkui ir pačiam Rytų Europos reikalų direktoriui W. Barbour, “kuris gyvai domėjosi įteiktu memorandumu ir mažlietuvių problemomis” (Elta, 1954 birželio 10).
Vietoj laukiamų taikos derybų, užėjus pasaulinio karo grėsmei, naujų memorandumų dabar rusų “Kaliningrado oblastu” vadinamos Maž. Lietuvos dalies politinės priklausomybės reikalu nebeįteikta. Tik 1972 metais Helsinkio konferencijos apie “Saugumą ir Kooperaciją Europoje” išvakarėse Vyr. Lietuvos Išlaisvinimo Komitetas pasiuntė JAV, Kanados ir laisvų Europos valstybių vyriausybėms, besirengiančioms dalyvauti konferencijoje, memorandumą, kuriuo, be pagrindinio reikalavimo atstatyti Lietuvos laisvę ir suverenumą, pareiškiama, kad Sov. Sąjungos administruojama šiaurės Rytų Prūsija “sudaro lietuvių tautos patrimonijos dalį. Todėl Lietuvos gyvybiniai interesai reikalauja, kad galutinis šios teritorijos likimas būtų išspręstas, imant dėmesin jos geografinį, istorinį, etnografinį charakterį ir ekonominius reikalavimus”.
Kokia išvada peršasi iš fakto, kad Valstybės Departamentas minėtus memorandumus priėmė ir net sutiko lietuvių delegacijos atstovus pristatyti visai savo hierarchijai, tvarkančiai Rytų Europos reikalus?
Jeigu Departamentas būtų nusistatęs laikyti “oblastą” teisėta Sov. Sąjungos dalimi, jis nebūtų nei anų memorandumų priėmęs, nei sutikęs pasimatyti su pretendentais į rusų valdomą sritį. Tačiau Departamento pareigūnai, iš kitos pusės, vengė – be gyvo susidomėjimo svečių pareikštomis mintimis ir suteiktomis informacijomis – pasisakyti, kad JAV yra pasiruošusios remti lietuvių pretenzijas taikos koferencijoje, jei tokia kada įvyktų, arba kitokia proga. Lanksti jų laikysena šiuo ypatingu teritoriniu reikalu atitinka bendrą JAV užsienio politikos nusistatymą – Sov. Sąjungos hegemoniją Rytų ir Vidurio Europoje laikyti tik įvykusiu faktu ir atskirų jos kraštų ar teritorijų galutinės nepriklausomybės problemą – atvira ir neišspręsta.
V
Tuo būtų, šio rašinio ribose, išsemtas Maž. Lietuvos problemos aptarimas, kiek ji iki šių dienų buvo liečiama JAV užsienio politikos. Problema buvo sprendžiama veik teigiamai, veik tragiškai. JAV prezidentai ir jų patarėjai buvo įtaigaujami ne vien abiejų pasaulinių karų objektyvių militarinių ir politinių sąlygų, bet ir bendrų idėjinių koncepcijų, arba vadinamos realinės politikos reikalavimų. Maž. Lietuvos problema niekad nebuvo aptariama ir sprendžiama per se – atskirta nuo visos Europos ar net viso pasaulio išorinių faktorių. Reikia spėti, kad ji ir ateityje išsispręs valstybinių jėgų ir politinių idėjų pasaulinio masto sąrangoje.
Niekas šiandien negali pramatyti sprendimo turinio ar formos. Dabarties visiškai naujoviški įvykiai nesileidžia siejami su bet kokia precedentine ar iš praeities imama patirtimi. Neįmanoma atspėti jų padarinių, kiek jie siekia tolimesnę ateitį.
Tačiau tų įvykių faktinė pradžia ir kai kurie pagrindiniai iš jos besivystančių veiksnių aspektai pakankamai aiškūs jau šiandien; kiekvienas tarptautinių santykių kaitos stebėtojas jau dabar gali matyti tų įvykių eigos linkmę bei pobūdį ir daryti iš jų išvadas, liečiančias artimesnę ateitį.

aidai.eu/index.php?option=com_content&view=article&id=8048:is&catid=438:198603&Itemid=509