Moksleivė Gabija iš Šalčininkų. Blogas tas paukštis kuris savo lizdą teršia

Gyvenu Šalčininkuose. Ir man, ne vis vien, kokia kalba mano krašte kalbama ir kokiomis  kalbomis užrašai kabo. Šalčininkų krašto gyventojai jau XI a. metraščiuose vadinami lietuviais. Vien tik dabartinių kaimų senieji pavadinimai, kaip antai Dainavėlė, Dainava, Balandiškės, Akmenynė, Dailidė, Turgeliai, Šauliai, Žvėrynas, Šaltiniai, Šarkaičiai, Žaliaklonis, Švenčius ir kt. rodo, kad čia visuomet buvo lietuvių žemės.

Dabartiniame Šalčininkų rajone yra Bėčionių, Eišiškių, Kiaulėkų, Kurmelionių, Paūdronių, Sangeliškių, Tetervinų, Turgelių, Valakavičių piliakalniai – gynybinės kovos prieš užpuolikus forpostai. Ant kai kurių jų stovėjo tvirtos pilys. Antai Eišiškių pilį istoriniai šaltiniai mini 1385 m. Dar iki Lietuvos valstybės susikūrimo pirmasis suvienytosios Lietuvos valdovas Mindaugas Šalčininkų krašte valdė dalį savo būsimos valstybės. Per šį kraštą ėjo svarbiausi keliai, jungę ne tik atskiras valstybės dalis, bet ir pačią valstybę su kaimyninėmis šalimis. Todėl šio krašto žmonėms teko nemažai kentėti nuo svetimšalių – rusų, kryžiuočių (vokiečių riterių), mongolų totorių, lenkų – antplūdžių.

XVI a. Šalčininkų ir Eišiškių apylinkėse gyventojai kalbėjo lietuviškai. Taip pat buvo vartojama lenkų ir bažnytinė slavų kalba.

Lietuvos bajorija pradėjo lenkėti po Liublino unijos (1569 m.). Tada prasidėjo ir lietuvių baltarusėjimo (gudėjimo) procesas. XIX a. viduryje Šalčininkų krašte tarp lietuvių plito ne kuri nors slavų kalba (lenkų, rusų, baltarusių), bet vadinamoji „paprastoji“ kalba („po prostu“). Lietuviai, vartodami ją kaip antrąją kalbą, galėjo suprasti tiek lenkiškai kalbantį kunigą ar dvarininką, tiek rusiškai kalbantį caro valdininką.

Man smagu, kad dar ir šiandien mūsų krašte galima aptikti močiučių, kalbančių senąja dzūkų tarme. Gaila tik vieno – kad jaunimas savo protėvių tarmę  pamiršta. Labai liūdina ir tas faktas, kad mūsų mylimo rajono valdžia niekaip nesugeba nukabinti dvikalbių lentelių. Teisybės dėlei reikėtų pasakyti, kad Jašiūnuose, Balinskio gatvėje, prie vieno namo užrašas kabo tik lenkų kalba. Labai liūdna, kad teisinėje valstybėje mūsų savivaldybės administracija jau keletą metų nevykdo teismų sprendimų.

Mūsų mielas rajono administracijos direktorius Boleslovas Daškevičius pasakys: „Nieko negaliu padaryti – privatūs namai. Supraskite, aš labai noriu laikytis valstybės įstatymų, bet, matote, nieko negaliu padaryti – žmogaus nuosavybė“. Įdomu,  jeigu prie visų namų pakabintumėm užrašus tik lenkų kalba, irgi nieko negalima būtų padaryti?

Man teko matyti gatvių užrašus išverstus iš lietuvių kalbos, to, beje, nebuvo net sovietmečiu. Vėliau gal atsiras norinčių išversti gyvenviečių pavadinimus arba sukurti naujus, panašiai kaip carinės Rusijos laikais. Keista, savivaldybės atstovai kiekvieną dieną eidami į darbą gal ir nepastebi, kad prie savivaldybės pastato užrašas kabo dviem kalbomis. Tokie užrašai kabo prie kultūros namų, bibliotekų, bei rajono seniūnijų. Visi šitie pastatai tai jau ne privati valda.

Neseniai teko dalyvauti vienos seniūnijos kultūros namuose surengtame susitikime su atstovais iš Baltarusijos. Labai simpatiška seniūnė, kreipdamasi į renginio dalyvius, ištarė tokius žodžius: „Gerbiami lenkai, sveikinu jus su šventėmis“. Salėje sėdėjo nemažai lietuvių, rusų, baltarusių, ukrainiečių ir kitų tautų atstovų. Matyt, jie mažiau gerbiami rajono gyventojai. Labai liūdna, kai taip kalba tas žmogus, kurio kabinete kabo didžiulis Jėzaus portretas. Tiesa, Vyties neteko matyti. Galų gale, jeigu lenteles kabiname lenkų kalba, tai nepamirškime ir kitų tautų, kurios mažiau skaitlingos ir jiems tikrai sunku išlaikyti savo tapatybę. Kita vertus, negi lentelės pakabinimas padės išlaikyti savo kalbą? Lietuvos karaimai, būdami neskaitlinga tautine mažuma ir gyvendami Lietuvoje jau nuo Vytauto Didžiojo laikų, neturėdami savo valstybės išlaiko tautiškumą.

Aišku, galima sakyti – nieko tokio, tačiau tai labai blogas pavyzdys mūsų rajono gyventojams. Supraskime, jeigu galima nevykdyti teismų sprendimų pareigūnams, kaip šią situaciją turėtų suprasti eiliniai rajono žmonės? Gal tada galima pažeidinėti eismo taisykles, smurtauti, neiti į darbą, o gal ir keliasdešimt dėžių kontrabandinių cigarečių įsigyti nieko blogo? Kas pasakys, kur yra riba žmogiškumui ir elementariam padorumui. Kaip tokie pareigūnai gali kalbėti apie meilę tėvynei? Matyt, kalbėti (skaityti) gali, bet ką nors daryti šia linkme – tikrai ne.

Todėl aš šventai tikiu, kad mūsų rajono jaunoji karta privalo stengtis laikytis įstatymų. Kruopščiai dirbti ir svarbiausia – mylėti tėvynę Lietuvą ne žodžiais, bet darbais. Galiu pasidžiaugti, kad nemaža rajono jaunimo dalis aktyviai sportuoja, dalyvauja šaulių ir įvairių kitų organizacijų veikloje, studijuoja, dirba… Šalčininkų Lietuvos tūkstantmečio gimnazijoje draugiškai darbuojasi šauliai su skautais. Labai norėtųsi tikėti, kad ateityje, nepaisant įvairių nesantaikos kurstytojų, vis daugiau ir daugiau jaunimo supras paprastą tiesą – blogas tas paukštis kuris savo lizdą teršia.

Gabija, moksleivė iš Šalčininkų.