R. Ozolas. Istorikų galvose Lietuvos valstybės nebėra

Sakau tai aiškiai ir atsakingai, nes esu vienas iš Antrosios Respublikos Kovo 11-osios Akto signatarų, kuriam neatrodo, kad jo misija pasibaigia parašu po Nepriklausomybės atkūrimo Aktu. Sakau aiškiai suvokdamas, kad tokio kaltinimo verti ne visi, tik tie, kurie šiandien vienu ar kitu aspektu puola Tautos istorinės atminties įstatymo projektą ir laiko jį nepriimtinu.

Kada jų mąstysenoje vietoj valstybės kaip sutartinio bet kurios organizuotos bendruomenės gyvenimo kriterijaus susiformavo valstybę pakeičiantis klampiai artikuliuojamas galios centro vaizdinys – šlovingosios jų komjaunuoliškos jaunystės ar garbingos akademinės brandos metais, – didesnės reikšmės neturi, nes viena prasitęsė kitame. Išsivaduojamasis judėjimas reikalavo neigti tiktai netikusį valstybingumą, o ne valstybę apskritai, tačiau akademines katedras užkariavusi analitinė filosofija, kuri jos priklausomybėn nepatekusiųjų nuomone su realaus gyvenimo poreikiais iš esmės neturi nieko bendra, aprobavo valstybės bei tautos išjungimą iš mąstymo vien tik dėl to, kad tos sąvokos nepakankamai apibrėžtos. Kitaip sakant – nėra patikimų sąvokų, nėra ir jomis vadinamų daiktų. Jeigu kas dabar apie tokius šneka, kaip antai jaunas politologas Vytautas Sinica, tai jis ir į jį panašūs esą dešinieji radikalai, neišmanėliai, neturį kištis į specialistų reikalus. Ir kalbama apie tai jau ne mąstant, o direktyviai.

Besiklostančią padėtį vieni vadina filosofijos krize, kiti – istorijos klastojimu, tačiau didžiuma su istorijos disciplinomis susijusiųjų gūdžiai tyli, sukaustyti savo akademinių ir institucinių priklausomybių.

Užtat Atminties įstatymo projekto kritikai liejasi laisvai.

Kritikų nuostatas bene plačiausiai iki šiol argumentavo dr. Vasilijus Safronovas iš Klaipėdos universiteto. Autorius pripažįsta, kad visos Europos šalys viešąjį praeities atminimą reguliuoja instituciškai, t. y. valstybiniu lygiu. Tačiau netgi minimalizuoto reguliavimo atveju istorijos politika nebūtinai būnanti rezultatyvi, nes net ir tais atvejais egzistuojąs pavojus „sukelti pilietinę nesantaiką ir tarpvalstybines įtampas“. Moderniosios šalys viešąjį atminimą subendrinančios per vadinamąsias atminimų bendruomenes, t. y. žmonių grupes, turinčias skirtingas atminimo kultūras. Istorijos politikos uždavinys esąs atsižvelgti į tų bendruomenių įvairovę ir skatinti jų polilogą. Tokia esanti pozityvioji viešojo atminimo reguliavimo patirtis Europoje ir tik tokią patirtį ir tegalima vadinti istorijos atminties politika.

Visiškai nesikėsinant į autoriaus teisę naudotis tais ar kitais analitiniais metodais, leistina paklausti, ar jis pastebi, kaip jo akademinės nuostatos virsta politinėmis? Iš kur atsiranda tos mažumos su savo atmintimis, pakeičiančios valstybės, visuomenės, tautos ir kitomis „neaiškiomis“ sąvokomis žymimų objektų istorines atmintis? – jos ateina iš Europos Sąjungos politinio žodyno, o istorikai jas tik konceptualizuoja, išdidžiai vadindami tai savo, kaip specialistų, misija. Taigi tikroji istorinės atminties politika esanti mažumų atminčių toleravimo, jų sugyvenimo ir ugdymo politika.

Vytautas Sinica esamą padėtį vadina „istorinės sąmonės pakrikimu“.

Pernelyg diplomatiški žodžiai.

Įstatymo kritikų sąmonė yra pakankamai nuosekli. Tik toje vietoje, kur turėtų būti mąstymo objektas Lietuvos valstybė arba Lietuvos Respublika, žioji skylė, per kurią matosi daug kitų valstybių – Prancūzija, Vokietija, Didžioji Britanija, „kitos modernios Europos šalys“, iš kurių Lietuvos pusėn srūva pozityvios atminties principas „atminti tai, kas niekada neturi pasikartoti“ – holokaustas ir stalinizmo represijos. Visa kita esą tik „vidinių interesų prastūminėjimo žaidimas smėlio dėžėje“.

Visi istorikai kritikai vienu balsu tvirtina, kad Lietuva neturi savo istorijos politikos. Tačiau jei kas nors pabando ją suformuluoti bent jau švenčių ir atmintinų dienų registro pavidalu, pakyla baisus triukšmas, apnuoginantis esmę: taigi tie kritikai ir nepajėgūs sukurti Lietuvos istorijos politikos, nes bandydami tai padaryti deklaruotaisiais filosofiniais pagrindais, sukurtų ne Lietuvos istorijos nacionalinę politiką, o eurosąjunginę Lietuvos istorijos politiką.

Kad tokius siūlymus galėtų teikti Lenkijos ar Vokietijos ordinus už Lietuvos istorijos interpretavimus gaunantieji, nuostabos nekelia. Nors nepateisinama. Nuostabą kelia tai, kad jiems pritaria iš Lietuvos mokesčių mokėtojų pinigų išlaikomi valstybinių Lietuvos institucijų veikėjai.