Paveldo ir spausdinto žodžio aktualizavimas kūrybinėmis priemonėmis – bibliotekos kasdienybė ir moralinė atminties institucijos pareiga. Negalime paveldo palikti vien saugojimui. Mūsų pareiga jį suprantamai, gyvai ir prasmingai skleisti visuomenei, nes būtent paveldas tampa tautiškumo, kultūrinės savimonės ir istorinės tapatybės pagrindu.
Dabartiniame politiniame kontekste tai itin svarbi patriotiškumą ugdanti priemonė. Istorinė atmintis gyva tol, kol yra pasakojama, permąstoma ir kūrybiškai perduodama kitoms kartoms. Pritaikyti pateikimo formas – kolektyvinė atminties išsaugojimui.
Kiekvienas laikotarpis atranda savus būdus kalbėti apie atmintį
Vienais laikais tai buvo slapta perduodama knyga, kitais – daina ar spektaklis, mokomosios programos. Šiandien prie šių raiškos formų prisijungia ir dirbtinis protas. Tačiau svarbiausias dalykas išlieka nepakitęs – žodis ir kalba.
Jie išlieka tiltu tarp praeities ir dabarties, patirties ir ateities vizijų. Būtent praeities ir ateities vizijas kalbėta kūrybiniuose užsiėmimuose „Kas ką? O gal kartu? Tuomet kaip? Spausdintas žodis ir DI“, vykusiose projekto „Knygnešių kelias: spausdinto žodžio galia nuo Jurgio Bielinio iki dirbtinio intelekto (spaudos paveldas ir DI amžius)“ metu.
Projektą iš dalies finansuoja Lietuvos kultūros taryba, todėl biblioteka galėjo įgyvendinti vieną svarbiausių savo siekių – jaunajai kartai perduoti žinią jiems artima, technologijų kalba ir paskatinti kūrybines paieškas.
Menininkė Aida Vėželienė, savo kūryboje drąsiai atliekanti bandymus su dirbtiniu protu, kartu su Dusetų K. Būgos gimnazijos ir Užpalių gimnazijos moksleiviais ieškojo atsakymo į klausimą: ar žmogus ir technologijos gali kurti ne konkuruodami, o bendradarbiaudami?
Ir kaip neprarasti gilaus mąstymo pasaulyje, kuriame žinios dažnai tampa greitesnės už pačią mintį? Šie klausimai netikėtai glaudžiai susijungia su XIX amžiaus Lietuvos istorija. Kalbos tema buvo ir išlieka svarbi visais laikais. Tai vienijantis, saugantis ir tęstinumą užtikrinantis motyvas.
Kadaise lietuviškas žodis buvo ginamas knygnešių rankomis, šiandien jis saugomas ir perduodamas per naujas kūrybines formas, technologijas bei dialogą su jaunąja karta. Bibliotekos šiame procese tampa kultūrinės atminties užsiėmimais, kuriuose praeitis susitinka su ateities kalba.
Knygnešystė – tylioji laisvės kova
Po 1863 metų sukilimo carinė Rusijos imperija pradėjo intensyvią rusinimo politiką. Vienas skaudžiausių smūgių buvo lietuviškos spaudos lotyniškais rašmenimis draudimas. Siekta lietuvių kalbą atplėšti nuo jos kultūrinių ir istorinių šaknų, lotynišką raidyną pakeičiant kirilica.
Lietuviški tekstai buvo leidžiami rusiškais rašmenimis, tikintis, kad ilgainiui tai pakeis tautos tapatybę ir savimonę. Tačiau žmonės aiškiai suvokė, kad kalba nėra vien bendravimo priemonė.
Kalba yra tautos atmintis, ryšys tarp kartų. Kai iš žmogaus atimama teisė skaityti ir rašyti gimtąja kalba, kartu mėginama atimti ir teisę būti savimi. Todėl prasidėjo išskirtinis reiškinys Europos istorijoje – knygnešystė. Kova už lietuvišką žodį.
Iš Mažosios Lietuvos slapta buvo gabenamos lietuviškos knygos, laikraščiai, maldaknygės ir elementoriai, spausdinti lotyniškais rašmenimis. Tai buvo ne tik kultūros išsaugojimo būdas, bet ir tylus, atkaklus pasipriešinimas. Knygnešiai rizikavo viskuo: laisve, šeimos gerove ir net gyvybe.
Lietuviškas žodis keliavo naktimis, miškų takais, slepiamas po drabužiais, grūdų maišuose, šieno vežimuose ar dvigubuose lagaminų dugnuose.
Kaimų klėtyse ir svirnuose buvo įrengiamos slėptuvės – slaptos ertmės grindyse, sienose ar po grūdais, kur buvo slepiamos draudžiamos knygos. Iš pirmo žvilgsnio paprasta ūkinė klėtis tapdavo tylia kultūros tvirtove. Joje buvo saugoma ne tik spauda, bet ir tautos teisė kalbėti, skaityti bei mąstyti savo kalba.
Garšvių draugija – viena stipriausių knygnešių organizacijų
Viena svarbiausių ir stipriausių knygnešių organizacijų buvo Garšvių knygnešių draugija, veikusi 1885–1895 metais Garšvių kaime, netoli Naujamiesčio, Panevėžio krašte. Ją įkūrė garsusis knygnešys Jurgis Bielinis kartu su Kazimieru Ūdra ir kitais bendraminčiais, pasiryžusiais išsaugoti lietuvišką žodį spaudos draudimo metais.
Garšvių draugija tapo viena ilgiausiai veikusių ir geriausiai organizuotų draudžiamos spaudos platinimo sistemų Lietuvoje. Ji veikė tarsi slaptas, gyvas tinklas: vieni gabeno spaudą iš Prūsijos, kiti ją slėpė, treti platino po kaimus, miestelius ir parapijas.
Draugija buvo sukūrusi platų ryšininkų tinklą, apėmusį Panevėžio, Biržų, Pasvalio, Kupiškio ir Anykščių apylinkes, o lietuviški leidiniai pasiekdavo net Kauną, Rygą bei Peterburgą.
Svarbiausi knygnešystės centrai kūrėsi Šiaurės ir Vidurio Lietuvoje: Panevėžio, Biržų, Pasvalio, Raseinių, Kupiškio ir Anykščių krašte.
Ypač svarbus buvo kelias iš Mažosios Lietuvos per Žemaitiją ir Aukštaitiją. Iš Tilžės spaustuvių knygos keliavo į atokiausius Lietuvos kaimus, kur jų laukė žmonės, suvokę, kad spausdintas lietuviškas žodis yra daugiau nei tekstas – tai tautos gyvybė ir laisvės ženklas.
Vytautas Indrašius knygoje „Svaitutėlės čiurlenimai“ mini knygnešius iš Dusetų: Mykolą Buračinską, Kundavičius, Vincą Čeikauską. O tarp vietos gyventojų atgabentus leidinius platino Antanas ir Vincas Markeliai, Mykolas Buračinskas-Burokas, kuris buvęs poetas ir pasirašinėdavo slapyvardžiu „Baltasis“. Jų pagalba lietuviškas žodis keliavo iš vienos trobos į kitą.
Garšvių knygnešių draugijos nariai platino ne tik religines knygas ar maldaknyges. Jie gabeno Motiejaus Valančiaus, Simono Daukanto, Jono Basanavičiaus, Maironio raštus, ūkininkavimo leidinius, švietėjiškas brošiūras ir lietuvišką spaudą.
Per šiuos leidinius keliavo tautinio atgimimo sumanymai, žadinę žmonių savimonę ir tikėjimą savo kalba bei valstybe. Tai buvo tarsi tautinio atgimimo kraujotaka, pulsuojanti per visą Lietuvą.
Carinės valdžios pareigūnai puikiai suprato, kad pavojingiausia yra ne pati knyga, o joje slypinti mintis. Todėl už lietuviškos spaudos platinimą buvo baudžiama itin griežtai. 1895 metais išdavystė ir policijos kratos smarkiai smogė Garšvių draugijai: buvo konfiskuoti tūkstančiai leidinių, dalis narių ištremti ar įkalinti.
Tačiau sustabdyti jau buvo nebeįmanoma. Slaptas knygnešių tinklas buvo pažadinęs negrįžtamą tautinio sąmoningumo procesą, kuris stiprino lietuvių tautinę dvasią ir vedė tautą atgimimo keliu.
Kalba – laisvos tautos pamatas
Knygnešystės istorija šiandien ypač aiškiai primena vieną svarbią tiesą: valstybė pirmiausia prasideda ne nuo sienų ar valdžios institucijų, o nuo kalbos. Kol žmogus gali skaityti, rašyti ir mąstyti gimtąja kalba, tol gyva ir tauta.
Todėl spaudos draudimo metais buvo kovojama ne vien dėl raidžių ar knygų. Buvo kovojama dėl teisės išlikti savimi, išsaugoti savo tapatybę, atmintį ir ryšį su ateities kartomis. Spausdintas žodis anuomet tapo daugiau nei žinių šaltiniu. Jis buvo savasties išsaugojimo forma ir tautinės dvasios atrama.
Skaitydamas žmogus mokėsi ne tik raidžių. Jis mokėsi savo kultūros ir istorijos. Ir šiandien, gyvenant dirbtinio proto amžiuje, žodis nepraranda savo galios.
Priešingai – jo reikšmė dar labiau išauga. Net dirbtiniam protui užduotis formuluojame kalba: kuo tiksliau gebame įvardyti mintį, apibūdinti jausmą ar suformuluoti klausimą, tuo prasmingesnį ir tikslesnį rezultatą sukuriame. Tuo įsitikino Aidos Vėželienės kūrybinėje pamokoje dalyvavęs jaunimas.
Todėl spausdintas žodis ir šiandien išlieka vienu svarbiausių giliojo mąstymo įrankių. Skaitymas ugdo gebėjimą susikaupti, analizuoti, suprasti prasmių ryšius ir kurti savarankišką mintį. Tai tampa svarbia atsvara nuolat skubančiam, fragmentiškam ir paviršutiniškam žinių srautui, kuriame vis sunkiau išgirsti tikrąją minties gelmę.
Paveldo aktualizavimas – apsauga nuo užmaršties
Kalbėti apie knygnešystę šiandien svarbu ne vien dėl istorijos pažinimo. Tai ir priminimas, kad laisvė nėra savaime suprantama. Ji prasideda nuo gebėjimo kalbėti, skaityti, kurti ir mąstyti savo kalba.
Todėl kūrybiniai užsiėmimai, meninės interpretacijos, šiuolaikinės technologijos ir pamokos tampa būdu aktualizuoti paveldą. Istorinė atmintis gyva tada, kai ji tampa patyrimu, dialogu ir kūryba.
Užsiėmimų metu jaunimas ieškojo santykio tarp praeities ir dabarties: tarp knygnešio neštos knygos ir šiandien kuriamo skaitmeninio turinio, tarp slapta saugotos spaudos ir šiandien laisvai reiškiamos minties. Galbūt todėl kartu sukurta daina tapo simbolišku šių susitikimų rezultatu. Nes kiekviena karta turi savo būdą pratęsti žodžio kelią.
Nuo knygnešio klėties slėptuvės iki dirbtinio proto ekrano driekiasi ilgas istorijos tiltas. Tačiau jo esmė išlieka ta pati: žmogaus pastanga išsaugoti kalbą, atmintį ir laisvę.
