Nors praėjusią žiemą Lietuvoje netrūko šalčių, stora sniego danga kai kurioms žiemojančioms vabzdžių rūšims galėjo būti palanki. Specialistai prognozuoja, kad artėjantys šilti ir lietingi orai gali paskatinti uodų populiacijos augimą, o kartu turėti įtakos ir kai kurių vorų rūšių gausai.
„Uodų vienais metais būna daugiau, kitais – mažiau. Jų gausą lemia ne tik žiemos sąlygos, bet ir pavasario bei vasaros orai – šilti ir lietingi pavasariai bei vasaros pradžia sudaro itin palankias sąlygas uodams daugintis. Padaugėjus uodų, daugiau maisto atsiranda ir vabzdžiais mintantiems gyvūnams, tarp jų – vorams, todėl gali gausėti ir kai kurios vorų rūšys. Panašu, kad artimiausiu metu Lietuvoje šilumos ir lietaus netrūks, tad uodai aktyviai veisis ne tik natūraliuose vandens telkiniuose, bet ir, pavyzdžiui, miške paliktoje padangoje ar stiklainyje su susikaupusiu lietaus vandeniu“, – aiškina biologas, bendrovės „Dezinfa“ kenkėjų kontrolės ekspertas Liutauras Grigaliūnas.
Kodėl vieni bijo vorų, o uodai vienus žmones puola dažniau nei kitus?
Vieni žmonės vorų bijo taip stipriai, kad ši baimė perauga į arachnofobiją – intensyvią, neracionalią reakciją į vorus. Kiti juos vertina kaip visiškai nepavojingus gyvūnus ir nejaučia jokio diskomforto. Psichologai aiškina, kad arachnofobiją dažnai sustiprina ankstyvos patirtys, tokios kaip: išgąstis vaikystėje, nemalonus susidūrimas su voru arba stebėta kitų žmonių panika.
„Vorų išvaizda daugeliui atrodo neįprasta – daug kojų, greiti judesiai, nenuspėjamas elgesys, todėl kai kuriems žmonėms tai iš karto sukelia įtampą, net jei realios grėsmės nėra. Iš klientų esame girdėję ne vieną atvejį, kai žmonės, namuose pastebėję vorų, nebenorėjo ten pasilikti nakvoti, nes juos kankino baimė, kad užmigus vorai ims ropoti kūnu ar net įlįs į burną. Tačiau kai kuriems žmonėms vorai nekelia neigiamos asociacijos, vorus dažniausiai jie vertina neutraliai. Žinoma, baimę mažina ir žinios – supratimas, kad Lietuvoje gyvenantys vorai žmogui nėra pavojingi”, – atkreipia dėmesį biologas.
Vis dėlto, jei vorai daugeliui pirmiausia kelia psichologinį diskomfortą, tai uodai praktiškai erzina beveik visus. Nors dažnai sakoma, kad uodams vienų žmonių kraujas yra „skanesnis“, kenkėjų kontrolės ekspertas šį įsitikinimą vadina mitu.
„Uodus labiausiai traukia ne kraujas, o iškvepiamas anglies dioksidas, kūno šiluma, prakaito ir odos kvapai. Šie vabzdžiai itin jautriai reaguoja į anglies dioksidą, todėl aktyviau renkasi žmones, kurie daugiau juda, sportuoja ar tiesiog stipriau kvėpuoja – juos traukia šiltesnė ir drėgnesnė oda. Tiesa ta, kad net greta stovintys žmonės uodams gali atrodyti visiškai nevienodai patrauklūs“, – pastebi L. Grigaliūnas.
Ar uodai ir vorai pavojingi žmonėms?
Uodų įkandimai dažniausiai sukelia tik vietinę reakciją – paraudimą, patinimą ir niežulį. Įdomu tai, kad pats uodo įdūrimas yra beveik nejuntamas, o nemalonius simptomus sukelia į odą patekusios uodo seilės. Tačiau vaikams ir alergiškiems žmonėms reakcija gali būti ryškesnė. Vaikų oda plonesnė, o imuninė sistema dar tik formuojasi, todėl reakcijos neretai būna stipresnės.
„Iš gyventojų vis išgirstame nuogąstavimų dėl maliarijos, nes Lietuvoje aptinkama uodų rūšių, galinčių pernešti šios ligos sukėlėjus, tačiau mūsų klimatas kol kas nėra tinkamas šiai ligai plisti. Maliarijos parazitui būtina ilga šilto sezono trukmė ir aukštesnė temperatūra nei vyraujanti Lietuvoje. Kita vertus, Pietų Europoje sparčiai plinta tigriniai uodai, galintys pernešti pavojingas ligas, teoriškai jie gali pasiekti ir Lietuvą”, – pasakoja biologas.
Kalbant apie vorus Lietuvoje, jų keliamas pavojus daug mažesnis nei dažnai įsivaizduojama. Šalyje gyvena daugiau kaip 500 vorų rūšių, tačiau žmogui jos nepavojingos.
„Visi vorai turi nuodų, tačiau jie skirti grobiui medžioti, o ne žmogui pulti. Įkandimai dažniausiai įvyksta tik tada, kai voras prispaudžiamas arba gina kokonus bei jauniklius. Tokie įkandimai dažniausiai primena bitės įgėlimą. Be to, taip elgiasi tik labai nedaug Lietuvoje gyvenančių vorų rūšių. Didesnė problema, be fobijos, kurią įvardina gyventojai yra voratinkliai ir vorų ekskrementai, kurie gadina fasadų estetiką”, – sako L. Grigaliūnas.
Kodėl uodo zyzimas erzina labiau nei pats įkandimas?
Daugelis žmonių pripažįsta, kad juos labiausiai erzina ne pats uodo įkandimas, o jo zyzimas. Specialistai aiškina, kad taip yra todėl, jog smegenys šį garsą suvokia kaip nuolatinį ir sunkiai ignoruojamą dirgiklį, ypač kai jis girdimas visai prie ausies. Iš tiesų uodai aplink veidą skraido ne todėl, kad norėtų erzinti – juos traukia žmogaus iškvepiamas anglies dioksidas, todėl jie natūraliai sukasi būtent šioje zonoje. Ypač stipriai zyzimas juntamas tyloje, kai žmogus bando užmigti, nes net ir silpnas garsas tokiu metu atrodo gerokai intensyvesnis.
L. Grigaliūnas pabrėžia, kad vienas iš efektyviausių uodų kontrolės būdų yra biologiniai preparatai, naikinantys stovinčiame vandenyje gyvenančias lervas. Kontrolei taip pat naudojamas ir profesionalus pastatų paviršių purškimas atbaidančiomis medžiagomis, tačiau svarbu žinoti, kokius paviršius ir kokiomis priemonėmis galima apdoroti, kad nebūtų pažeidžiami aplinkosaugos reikalavimai, teisės aktai ar daroma žala aplinkai.
„Verta pastebėti, kad patys žmonės dažnai nesąmoningai sudaro puikias sąlygas uodams daugintis. Užtenka vos kelių dienų stovinčio vandens lietaus statinėje, kibire, vazone, dekoratyviniame telkinyje ar net užsikimšusiame latake, kad, esant tinkamai oro temperatūrai, ten pradėtų vystytis uodų lervos. Dėl šios priežasties prieš imantis uodų naikinimo, jei yra galimybės, patariama susitvarkyti aplinką – pašalinti stovintį vandenį ir sumažinti vietų, tinkamų jiems veistis. Svarbu suprasti ir tai, kad uodų kontrolės efektyvumas priklauso tiek nuo vietovės, tiek nuo konkrečios uodų rūšies, todėl geriausių rezultatų dažniausiai pasiekiama derinant kelias priemones”, – teigia žinovas.
Ką vorai „sako“ apie būsto būklę?
Vorų atsiradimas namuose nebūtinai reiškia netvarką. Dažniausiai jie rodo, kad būste yra maisto ir tinkamų slėptuvių. Vorai mėgsta tamsesnes, ramesnes ir drėgnesnes vietas – plyšius, kampus, rūsius, užuolaidų karnizus. Lauke jie dažnai apsigyvena daržinėse, soduose ar prie lauko šviestuvų, kur susirenka daug vabzdžių. Bėda ta, kad ant pastatų audžiami tinklai gali tapti estetiniu galvos skausmu – juose kaupiasi dulkės, vabzdžių liekanos, o stambesnių vorų ekskrementai kartais primena paukščių paliktas dėmes.
„Paprasčiausias būdas mažinti vorų populiaciją – kantriai valyti voratinklius. Taip pat galima gyvus vorus sugauti ir paleisti atokiau nuo pastatų. Aišku, jų populiacijos kontrolei gali būti naudojamos ir profesionalios priemonės, tačiau jos turi būti taikomos saugiai ir tikslingai“, – atkreipia dėmesį žinovas.
Parengta pagal „Dezinfos“ pranešimą
