Rugsėjo 26–29 d. Šiaulių universiteto bibliotekoje vyksta Trečiasis Lietuvos istorikų suvažiavimas „Nuo politinės istorijos prie istorijos politikos?“. Tris dienas truksiančio renginio organizatoriai – Lietuvos nacionalinis istorikų komitetas, Lietuvos istorijos institutas ir Šiaulių universitetas.
Vakar prasidėjusiame istorikų suvažiavime siekiama įvairiais požiūriais nagrinėti istorijos ir politikos ryšius nuo Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės iki dabartinių laikų.
„Istorikas turėtų būti tarsi sarginis šuo, saugantis, kad visuomenė nekartotų klaidų“, – sakė vienas suvažiavimo moderatorių, Istorijos instituto mokslininkas Alvydas Nikžentaitis, pabrėždamas, kad šis renginys svarbus visiems, nes temų ratas labai įvairus ir aktualus.
Suvažiavime pirmasis pranešimą skaitė D. Britanijos istorikas Robertas Frostas, pristatydamas Lietuvos ir Lenkijos uniją Europos valstybių kontekste. Profesorius pažymėjo, kad ir jo šalies istorija panaši į mūsų – Škotija ir Anglija taip pat kadaise sudarė uniją, kurioje škotų suverenitetas sumažėjo, o anglų – išaugo.
Diskusijoje „Pasiklydę tarp istorijos ir politikos“ kalbėta apie istorijos politiką ir jos reikšmę. Pastarojo laikmečio kontekste, aštrėjant diskusijoms dėl praeities ir jos vertinimų ne tik tarp mokslininkų ar paprastų žmonių, bet ir tarpvalstybiniame kontekste, ši tema itin svarbi. Iki šiol taip ir lieka neatsakytas klausimas: koks istoriko vaidmuo visuomenėje – likti pasyviu stebėtojų ar aktyviu dalyviu, įvertinančiu ir perspėjančiu visuomenę, ką ji gauna ar praranda iškeldama vieną ar kitą įvykį.
Anot istoriko ir žurnalisto Virginijaus Savukyno, lietuviams įdomiausios, svarbiausios temos yra dvi: Didžiųjų kunigaikščių Lietuva ir XX a. istorija.
V. Savukynas išskyrė tris didžiausius pastarojo meto konfliktus dėl istorijos. „Pirmąjį – Lietuvos ir Lenkijos konfliktą, praktiškai pavyko išspręsti. Dėl Lietuvos ir Rusijos – čia galima pamatyti įvairių bandymų perrašyti istoriją, ne kartą matėme įvairių rusų pasisakymų šia tematika. Dėl Baltarusijos – manau reikia ieškoti ir rasti būdą kalbėti su jais, kaip kad radom su lenkais. Galbūt ginče su Baltarusijos istorikais negalėsime apsieiti be lenkų pagalbos, bet reikia rasti kelią“, – sakė jis.
Lietuvos istorijos instituto mokslininkė Rasa Čepaitienė taip pat kalbėjo apie problemas su Baltarusija. „Baltarusijoje dar į istoriją žiūrima per sovietmečio prizmę, tik adaptuotą šiems laikams. Bandoma integruoti LDK istoriją, bet per savo naratyvą“, – sakė ji. Mokslininkė kalbėjo ir apie nacionalinės valstybės vaidmenį šių dienų Europoje.
Šiandiena suvažiavimas tęsia darbą sekcijose. Bus skiriama dėmesio istoriniams mitams, Pirmajai ir Antrajai Lietuvos Respublikai, bajorų savivaldai ir savivalei, luomiškumui ir pilietiškumui, dainuojančiai revoliucijai sovietinės nomenklatūros fone. Kiekvienoje sekcijoje numatyti mokslininkų pranešimai, susiję su atitinkama tema.
Šeštadienį, rugsėjo 28-ąją, darbo sekcijose metu bus nevengiama aptarti ir skaudžių mūsų šalies istorijos etapų. Po pranešimų sekcijose vyks baigiamoji diskusija. Mokslininkai bandys atsakyti į klausimą, su kokiais iššūkiais susiduria dabartinė lietuvių istoriografija. Po diskusijos numatytas suvažiavimo uždarymas.
Programa
Rugsėjo 26 d. ketvirtadienis
14.30–15.00 Registracija (Konferencijų salė)
15.00–17.00 Atidarymo posėdis
17.30–19.00 Diskusija
19.00 Šiaulių universiteto Rektoriaus priėmimas Ch. Frenkelio viloje
Rugsėjo 27 d. penktadienis
8.30–9.00 Registracija (Konferencijų salė)
9.00–12.00 Darbas sekcijose
12.00–14.00 Pietų pertrauka
14.00–17.00 Darbas sekcijose
17.30 Vakaronė Kurtuvėnų regioniniame parke
Rugsėjo 28 d. šeštadienis
8.30–9.00 Registracija (Konferencijų salė)
9.00–12.00 Darbas sekcijose
12.00–13.00 Pietų pertrauka
13.00–16.00 Darbas sekcijose
16.30–18.00 Baigiamoji diskusija
Apie LNIK:
LNIK susikūrė 1991 m. lapkričio 22 d., Pasaulinio istorijos mokslų komiteto nariu tapo 1995 m. rugpjūčio 27 d. LNIK narius deleguoja istorijos mokslu užsiimančios institucijos.
- 1991.11.22 – 1995.02.17: Alfonsas Eidintas (prezidentas), Antanas Tyla (viceprezidentas), Stasys Samalavičius (generalinis sekretorius), Vytautas Žalys (vicegenaralinis sekretorius), Algis Kasperavičius, Ingė Lukšaitė, Vytautas Merkys, Mindaugas Tamošiūnas.
- 1995.02.17 – 2004.04.15: Egidijus Aleksandravičius (prezidentas), Vytautas Merkys (viceprezidentas), Arturas Mickevičius (generalinis sekretorius), Rimantas Miknys (vicegeneralinis sekretorius), Algis Kasperavičius, Ingė Lukšaitė, Juozas Skirius. Komiteto narys su patariamuoju balsu Antanas Tyla.
- Nuo 2004.04.15 iki dabar: Habil. Dr. Alvydas Nikžentaitis (LII) (prezidentas), Prof. dr. Rimvydas Petrauskas (VU)(viceprezidentas), Dr. Silvija Pociūtė (KU) (viceprezidentė),Dr. Rūstis Kamuntavičius (VDU) (generalinis sekretorius), Doc. Dr. Rita Trimonienė (ŠU) (iždininkė), Prof. Habil. Dr. Egidijus Aleksandravičius (VDU), Dr. Arvydas Anušauskas (LGGRTC), Doc. Dr. Aivas Ragauskas (LEU), Doc. Dr. Eugenijus Jovaiša (VPU), Doc. Dr. Jūratė Kiaupienė (LII), Dr. Darius Staliūnas (LII) , Doc. Dr. Nerijus Šepetys (VU) , Dr. Mindaugas Paknys (KFMI)
Daugiau informacijos rasite čia.
gal bus paviešinti video/audio įrašai, jeigu tokie bus daromi ?
Iš pranešimų bene labiausiai sudominantis gali būti D. Barono pranešimas “Mitas Žemaitija”. “Nuvainikuoti” Pilėnų nepavyko, žiūrėsim, kaip jam seksis su Žemaitija…
Beje, sprendžiant iš pranešimų pavadinimų, kalbos dalykai (šaltiniuose minimi vardai, pavadinimai ir apskritai kalba), kaip vienas iš svarbiausių Lietuvos istorijos šaltinių, vis dar lieka Lietuvos istoriją tyrinėjančių institucijų nenaudojami, – joms tabu.
Ar nebus pilstoma iš kiauro į tuščią. Ir įdomu koks istorikas gali sudominti savo darbais. Šiandien tokių nėra. Gal nebent Jovaiša o kiti bimbalą muša. lyvis
Visą programą su pranešėjais galima rasti čia: http://www.lnik.lt/ Kiek nustebino nacionalinio komiteto pristatymas savo tinklalapyje – pavadinimas: Trečiasis Lietuvios Nacionalinio ISTORIKŲ KOMITETO SUVAŽIAVIMAS (Programoje rengėjais įvardinti šis komitetas, Istorijos institutas ir Šiaulių universitetas). Komiteto, vadovybėje (kuri nesikeičia jau beveik 10 metų) tokie “garbingi” istorikai kaip Nikžentaitis, Rūstis Kamuntavičius, neseniai išgarsėjęs patyčiomis apie Lietuvą per paskaitą Baltarusijoje , Jūratė Kiaupienė, Nerijus Šepetys ir kt. Liet niekintojai “patriotai”. Suvažiavime garbingiausiose vietose – irgi garsūs istorikai – Virgis Savukynas, Alfr. Bumblauskas, minėtas Baronas ir pan. Tarp savo uždavinių komitetas, beje, skelbia tikslą Lietuvos istorikų mokslininkų bendrijoje diegti tarptautinius profesinės etikos standartus…
tai programa aiški 🙂
įdomūs yra pats pranešimų turinys.
Kažin ar diskusijoje „Pasiklydę tarp istorijos ir politikos“ atkreiptas dėmesys į suvažiavimo temą „Nuo politinės istorijos prie istorijos politikos?“, kai pats įžanginis pranešimas apie Lietuvos-Lenkijos uniją rodo, jog mūsų istorija plaikstoma tarp istorijos ir politikos tebeklastojama pagal Žečpospolitos rėmus.
Yra pasakyta: istorija ne mokslas, o taikomoji politika.
Išvada peršasi tik viena: Lietuvos istorikai – užsienio šalių taikomosios politikos atstovai savo šalyje arba tiesiog be išvedžiojimų: penktoji kolona.
Jei ten vos ne didžiausias vadas yra tas pats Kamuntavičius (sulenkėjusių palikuonis), kuris Baltarusijoje vėmė ant Lietuvos, tai ko iš tokių norėti.
Arba Savukynas, kuris be paistalų niekada apsieiti negali.
komentarai tokie beviltiški?
LIETUVIŲ TRAGEDIJOS ESMĖ
Suformuluokim pagaliau lietuviškos tragedijos ESMĘ. Problema atsirado dėl rusiškos okupacijos metu organizuoto ir vykdyto lietuvių fizinio ir dvasinio genocido, totalaus smegenų plovimo. Tai, kad Lietuva yra apgyvendinta 60 – 70 % sovietžmogiais (homosovieticus) , yra kryptingos okupantų, bolševikinės Rusų imperijos veiklos rezultatas. Geriausi, mąstantys lietuviai buvo fiziškai sunaikinti “trėmimų” priedangoje, tiesioginių egzekucijų metu. Kaip paspartinti homosovieticus metamorfozę – lietuvių sugrįžimą, atsivertimą? Būtina politinė valia.
Kompensacija už genocidinius nusikaltimus – svarbiausia Lietuvos dvasinė ir materialinė problema, nes nebaudžiami Rusijos imperijos nusikaltimai skatins naujus lietuvių žudymus, Kremlius kasdien įžūlėja.
DĖL KOMPENSACIJOS UŽ NKVD-KGB GENOCIDINIUS NUSIKALTIMUS
Neatidėliotinas uždavinys yra teisiškai įvardinti totalitarinės bolševikinės Rusijos imperijos okupacijos metu organizuotus genocidinius nusikaltimus Lietuvoje (lygiagrečiai ir Ukrainoje).Lietuvoje Įstatymas Dėl okupacinės žalos atlyginimo (kompensacijos) įpareigoja teismo keliu įvardinti senaties termino neturinčius genocidinius nusikaltimus, nekaltumo prezumpcija taikoma visiems nusikaltimams:
1.Galimi keli teisinio bolševikinės Rusijos genocidinių nusikaltimų įvardijimo etapai. Pirmame etape Lietuvos(ir Ukrainos) teismai, pagal turimą sukauptą siaubingą faktinę medžiagą, sprendžia atskiro nusikaltimo, padaryto duotoje apylinkėje(teritorinis principas) specifiką, įvardina genocido požymius. Antrame etape Lietuvos teismas( kartu su Ukrainos teismu) įvardina tarptautinį tautų naikinimo pobūdį bolševikinėje Rusijoje, ĮVARDINA GENOCIDO FAKTĄ. Šiuos procesinius veiksmus turėtų koordinuoti speciali, Seimo politinių kalinių ir tremtinių frakcijos paskirta darbo grupė. Galimi ir kiti šios politinės valios realizacijos variantai, kuriuos gali pasiūlyti LR Seimo politinių kalinių ir tremtinių frakcija, jos paskirta darbo grupė;
2. Genocidinius nusikaltimus organizavo ir vykdė ne abstraktus “komunizmas”, “komunizmo šmėkla“, o totalitarinės, bolševikinės RUSIJOS imperijos represinės NKVD-KGB struktūros. Šie nusikaltimai iki šiol nėra įvardinti teisiškai. “Komunizmas” yra paranojinės bolševikinės totalitarinės Rusijos imperijos nusikaltimų klastinga priedanga, masinių žudymų doktrina;
3.Bolševikinės Rusijos imperijos NKVD-KGB struktūrose tarnavo iki 50 proc., Kremliuje -80 proc. žydų tautybės “vadovų”. Šios struktūros organizavo ir vykdė genocidinius nusikaltimus Lietuvoje (nuo 1945 m. Lietuvoje sunaikino per milijoną lietuvių),Ukrainoje (11 milijonų ukrainiečių ,turtingiausiose juodžemio srityse, numarino badu HOLODOMOR metu). Būtina prašyti holokaustą patyrusius žydus pagalbos teisiškai įvardinant bolševikinės Rusijos genocidinius nusikaltimus. Šios nuostatos turėtų būti politikos, pritraukiant žydus, pamatas;
4.LIETUVIAI NIEKAD NEDALYVAVO JOKIOSE AKCIJOSE PRIEŠ ŽYDUS, įrodyta, kad tai NKVD-KGB ir NACIŲ specialios klastotės ,t.y. jų pateikti sufabrikuoti dokumentai, nuotraukos sumontuotos, propagandos tikslams, represijoms, genocidiniams nusikaltimams pagrįsti (žiūr. internete, Stasys Žvirgždas, fotonuotraukų montažas; Irena Tumavičiūtė “Laikas sustabdyti lietuvių šmeižtą“).
LR Seimas turėtų nedelsiant inicijuoti specialios darbo grupės įkūrimą. Įstatymas Dėl sovietinės okupacinės žalos atlyginimo įpareigoja:
-sukurti koordinacinę darbo grupę paruošti medžiagą genocidinių nusikaltimų baudžiamosioms byloms Lietuvos apylinkės teismuose,
-koordinuoti apylinkės teismų darbą visoje Lietuvos teritorijoje,
-suderinti Genocido centro darbą baudžiamųjų bylų ruošimui.
Pagarbiai Arvydas Damijonaitis
LIETUVOS KRIKŠTO METAI – 1253,
VAGIAMA LIETUVOS ISTORIJA:
Romos popiežius, Klemensas IV, vienoje savo bulių 1268 metais karalių Mindaugą, žuvusį 1263 metais, pavadino „šviesios atminties valdovu“. Tai yra reikšmingas faktas, įrodantis, kad amžinų Lietuvos priešų klastinga versija apie karaliaus Mindaugo apostazę (atsimetimas nuo krikščionybės) 1261 metais yra pikti, klastingi pramanai. Įpiršta lietuviams niekšinga versija apie Lietuvos krikštą Lenkijos karaliaus Jogailos valdymo laikotarpiu yra akivaizdus noras pažeminti lietuvius. Lietuvius, karalių tautą, niekšai vadina pagonimis, laukiniais. Prie šių piktų pramanų prisideda ir tragiškas lietuvių istorikų naivumas, neveiksnumas. Karaliaus Mindaugo pašventintas karūnavimas 1253 yra Lietuvos valstybės krikšto metai. Tokia yra Europos tradicija. Akivaizdu, oficialiai įmontuotas „istorijon“ lenkų karaliaus Jogailos „atliktas“ Lietuvos krikštas yra menkavertis politinis anekdotas, nes faktas klastingai vėlavo 137 metus, kas leido Lietuvoje dominuoti lenkiškoms bažnytinėms struktūroms.
Lietuvos krikšto data yra karaliaus Mindaugo pašventinto karūnavimo 1253 metais data. Lietuvos valdžios vyrai valstybės dienos proga galėtų Lietuvos krikšto datą įtvirtinti atitinkamu įstatymu. Ar dar ilgai teks laukti? Lietuvos istorijos vagystės vyksta lietuvių tautinio abejingumo aplinkoje, nes save gerbianti tauta neturėtų leisti save taip ilgai ir atkakliai mulkinti.
Arvydas Damijonaitis