Gegužės 16 d. Panevėžio rajone, Vadokliuose, buvo pažymėtas svarbus Trakų rajono savivaldybės įgyvendinamo projekto laikas – liejimo darbams išlydėtas Vytauto Didžiojo skulptūros modelis.
Lietuvos nacionalinės kultūros ir meno premijos laimėtojo, skulptoriaus, prof. Gedimino Karaliaus sukurta skulptūra galiausiai pasieks Trakus ir bus pastatyta vienoje iš Galvės ežero salų.
Sprendimas įamžinti Lietuvos didįjį kunigaikštį Vytautą, jam pastatant paminklą Trakuose, Trakų rajono savivaldybės tarybos buvo priimtas dar 2010 m., o 2016 m. paminklo projektas buvo suderintas Trakų istorinio nacionalinio parko jungtinėje taryboje, projektavimo priežiūros institucijose ir jam išduotas statybos leidimas.
Trakų rajono savivaldybės mero Andriaus Šatevičiaus pastangomis projektas vėl buvo prikeltas prieš kelerius metus. Įvyko ne vienas susitikimas su skulptūros autoriumi, atsakingomis institucijomis, nuveikta nemažai darbų ir projektas jau artėja prie įgyvendinimo – sumanymas pastatyti Lietuvos didžiajam kunigaikščiui Vytautui skirtą paminklą Trakuose, Karaimų saloje, pagaliau bus įgyvendinta.
Apie šio projekto reikšmę ne tik Trakų kraštui, bet ir visai Lietuvai išlydėjimo iškilmių metu kalbėjo meras A. Šatevičius, neslėpdamas džiaugsmo, kad ilgai brandinta, prasminga ir didelę išliekamąją vertę turintis sumanymas įgyvendinamas besirengiant pasitikti 2030-uosius – Lietuvos Respublikos Seimo paskelbtus Vytauto Didžiojo metais.
Prof. G. Karalius papasakojo apie ne vienus metus trukusį kūrybinį procesą ir pristatė sukurtą skulptūrą. Dabar jos modelis keliaus į liejyklą, kur bus išlieta skulptūra, atsidursianti Trakų Salos pilies prieigose – Karaimų saloje.
Parengta pagal Trakų rajono savivaldybės pranešimą
Jeigu taip bus padaryta, tai reiškia, kad taip ir bus padaryta. Taškas.
Skulptūra, atrodo, panašesnė į dabartinį Trakų merą.
“Trakų valdžia sako patirianti spaudimą: siūlo lenkiškas mokyklas perimti ministerijai 2026-02-06 11:03 / šaltinis: BNS / aut. Jūratė Skėrytė….. Trakų rajono meras Andrius Šatevičius teigia, kad savivaldybė patiria spaudimą nesilaikyti įstatymų ir išsaugoti dvi lenkakalbes mokyklas, todėl siūlo Švietimo, mokslo ir sporto ministerijai jas perimti savo žinion.
tv3.lt/naujiena/lietuva/traku-valdzia-sako-patirianti-spaudima-siulo-lenkiskas-mokyklas-perimti-ministerijai-n1492360”
Jau girdisi nuo Varšuvos atskambantis pasitenkinimas – ‘Ačiū’ už lietuvių kilmės Didžiojo lenko pagerbimą Trakuose, kas pakels ten blėsusią lenkišką dvasią.
Vytauto atsisakysim, nes jam nepavyko atsiskirt nuo Lenkijos, Radvilų – nes jiems nepavyko sustabdyti Liublino unoijos, Smetonos – nes nepuolė Lenkijos, Pokario partizanų – nes neišplėtė savo pasipriešinimo kovos į Lenkijos teritoriją, sąjūdiečių – nes nepareikalavo iš Lenkijos okupuotų lietuviškų žemių…
>Mikabalis
Vytautas laimėjo 1.410 m. Žalgirio mūšį, kur su kryžiuočių apranga kryžiuočių pusėje kovėsi ir lenkai. Vytautui, kadangi jis greitų ir ištvermingų žirgų, vadinamų žemaitukais, pagalba padarė manevrinį proveržį, mūšis pasibaigė lietuvių naudai. Mūšis vyko Griunvalde – Žalgiryje. Savo laiku mokiausi Vorkutos mieste, kur istorijos mokytoja per pamoką pasakė, jog tai buvo “velikaja pobeda russkovo naroda nad nemeckimi zachvatčikami” (didžioji rusų liaudies pergalė prieš vokiškuosius grobikus). “Russkij narod”, apsisiautę kryžiuotiškom mantijom, mūšyje sudarė slaviški lenkai, o prieš juos kovojęs Vytautas buvo lietuvis. Jo pusbrolis lietuvis Jogaila mūšio metu už Vytautą meldės palapinėje, – tai parodyta rusiškame filme “Krestonoscy (kryžiuočiai)”. Išvada: Jogailą “Didžiuoju lenku” pavadinti niekaip nėra įmanoma. Dėkoju.
Skaičiau, kad licvinistai aiškina, kad Mindaugas, Gediminas, Algirdas, Kęstutis, Vytautas ir kiti Lietuvių karaliai bei kunigaikščiai buvo gudai, tik su germaniškais vardais, o štai Mikabalis- Kažin galimai daro “atradimą”- Vytautas Didysis buvo “didysis lenkas” ar “lietuvių kilmės lenkas”? Manau, Mikabalis- Kažin už šį atradimą galimai nusipelnė kokio nors Lenkijos ordino ar kitokio lenkiškų institucijų paskatinimo ?
> +++
Gink Dieve, nesimuistyti iš šlėktiško lenkizmo, gyventi Lenkijos šalies istorija, jos laiko sermėgomis aprengtiems. Ir dar būtinai vis karts nuo karto jas palopant lietuviško kvapo – Vytauto, Radvilų, Pilsudskio ar smetoniškų laikų lopais bei gyvenant užčiauptomis lietuvio lūpomis. Antai, kaip Smetona ‘patyloms’ tūnojo ar ne 14 metų Vilniaus iš lenkybės nevaduodamas ir vargu ar ketinęs vaduoti apskritai. Tai va, ką tuo bylojate, – žmogaus. o ne DI, protu žiūrint.
Gi tie apibendrinimai – ‘nes…’, yra buitinės sąmonės lygio emocijos, šlėktiškos dvasios patyčios iš lietuvių gyvenimo… (Vienoj pusėj šlėkta, kitoj pusėj dvaras. Tu nežinai, Dominykai, kas ant tavy baras, – Stazdelis (citata iš atminties).
Taigi, Alko.lt skelbtiems lietuvių tautiniams siekiams esate svetimas, panašu, šlėktininkas.
Ir dar nacis, buržuazinis nacionalistas, socialistinės santvarkos juodytojas, liaudies priešas, antivakseris ir violetinė žiurkė, anot draugės PIŠ.
Nuopelnų prasme viską byloja faktinai Žalgirio mūšio rezultatai. Viena, po jo Lietuva kaip karalystė neatsikūrė. Antra, Vytautas – tėvonijos neatgavo, o Lenkijos karalystė tapo valstybine regiono jėga. Ordinas liko gyvuoti – jau kaip Lenkijos vasalas. Taigi Žalgirio mūšį Vytautas laimėjo ne kaip Lietuvai, o kaip Lenkijai. Be to, jo rezultatas paradoksalus paties Vytauto ir Lietuvos atžvilgiu, nes sumušus Ordiną Žalgiryje Ordinas tapo Lenkijai priklausančia vasalinę jėga. Taigi reikalui susidarius dėl galimo Vytauto nepaklusimo Lenkijai, norint nuo jos atsiskirti su Lietuva į atskirą karalystę, Lenkija savo pusėje prieš Vytautą, Lietuvą savo valioje turėjo ir Ordino karinę jėgą. Nejaugi Vytautas šių galimų pergalės prieš Ordiną pražūtingų pasekmių jam ir Lietuvai nesuprato? Tai istoriografijoje nėra aišku. Klausimas, kad Žalgirio mūšis būtų laimėtas Lietuvai, o ne Lenkijai, joje kaip ir nėra keliamas. Tad pagal pasekmes Vytauto didybė Žalgiryje buvo Lenkijos, o ne Lietuvos, istorijos didis vykis. Tokiu atveju Vytautas Lietuvai yra lietuvių kilmės
Didysis lenkas. Jo nuopelnai – lenkiški. Dėl to nieko čia tokio nėra. Lietuvai pakanka didijiškumo ir be jo. Pvz., vien lietuvių kalbos pirmapradiškumo išlaikymas yra nuopelnas visai žmonijai istoriniu, kultūriniu, moksliniu atžvilgiu. Tad tai tinkamai nušviesti visuomenėje buvo valstybės institucijų ir LRT pareiga, ji per tuos 35 metus Laisvės metus tinkamai nevykdyta ir nevykdoma, netgi, sakytume, veikta – atvirkščiai, kalba – niekinta.
Po Mindaugo Lietuva prarado karalystės statusą! Jonebuvo ir prieš valdant Vytautui.
Po Mindaugo nužudymo Lietuva kaip šalis formaliai karalystės statuso neprarado. Mat, teisę paveldėti karaliaus Mindaugo sostą Popiežius buvo suteikęs jo sūnui. Tačiau abu jo krikštyti sūnūs buvo nužudyti kartu su Mindaugu. Paveldėti sosto nebeliko kam. Tokiu atveju karalystės statuso Lietuva neprarado. Ji tik kurį laiką neturėjo krikštyto valdovo, todėl gyvavo karalystė ne karaliaus valdoma. Kiti valdovaikaip žinoma, sūlymų ktrikštytis nepriėmė.
Romėniškosios karalystės statusą, pelnytą Mindaugo, pagal teisę Lietuva prarado tik ją pakrikštijus Jogailai kaip Lenkijos karaliui. Taip Lietuvos vardas tapo Lenkijos karalystės žemės dalies (provincijos) pavadinimu, kuris apskritai tapo ištrintas po Liublino unijos.
> +++
Tai jau, trumpai sakant, yra paties savęs ‘partolinimasis’, emocijai pagavus…
Prašyčiau nesekioti paskui mėtant pėdas…
Ir tau sėkmės. Demaskuojant Vytautą ir kitus Lietuvos išdavikus.
Jei nesimokėt istorijos, nerašinėkit. Ne šiaip sau Vytautas buvo vadinamas Didžiuoju ir buvo paskirta karūna. Mokykitės …
Rašiau Mikabaliui, o jis išaiškino, kad Vytautas nebuvo toks didis, kaip mes daugelis manėm. Bet mokytis neatsisakau.
Galbūt, jo tokia užduotis?
>+++’ui.
Teigdamas, kad Vytautas buvo Lenkijos karaliaus pavaldinys, Mikabalis teisus. Bet Lietuva nebuvo visiškai praryta. Ji turėjo autonomiją.Skirtingai nuo kokios Galicijos. Panašiai, kaip mes dabar Europos sąjungoj. Ir Vytautas darė, ką galėjo tuometinėmis aplinkybėmis. Lietuva 200 metų kariavo su Ordinu ir Vatikanu (tuometine NATO) ir Maskva (tuometine Rusų-Kinų sąjunga), ir, vis dėlto, sugebėjo išlikti. Gal būt, sąjunga su Lenkija buvo neišvengiama to kaina. O po visų tų sąjungų mūsų valdžia tapo tautiškai mišri. Ir lietuva tuo mažai skyrėsi nuo kitų šalių. Kažin ar verta atgaline data pareikšti, kad Vytautas nepateisino mūsų pasitikėjimo ?
Dar tėvas, Smetonos laikų karininkas, man sakė, kad Vytauto karūną yra pavogę lenkai. O pats Smetona sakė, kad “Didžiausias mūsų priešas yra Lenkija”. O šiandien šis “priešas” yra strateginis mūsų partneris. Žodžiu, paradoksų mūsų tautų istorijose yra nemažai. Pavyzdžiui, Mawrockis su mūsų pagalba Lenkijos valstybę norėtų atkurti nuo Baltijos iki Viduržemio jūrų, todėl Kapčiamiesčio karinį poligoną kartu su lietuviais planavo statyti bendrą. Galutinis taikinys, vėlgi mums padedant, pas lenkus galimai gal būtų Kaliningrado srities, kartu gal ir Baltarusijos, užėmimas. Mūsų valdžia, įskaitant Lietuvos vyriausią ginkluotų pajėgų vadą Jo Ekscelenciją Gitaną Nausėdą, įžvelgia, matyt, šias Lietuvai nelabai priimtino gal pobūdžio užmačiose, todėl su Lenkija bendraujame tik kultūrinėje srityje. Karinėse srityse, gi, bendraujame su Lenkija mes ES ir NATO rėmuose, kas labai svarbu mūsų abiejų valstybių tvarumo balansui pasauliniu mastu. Dėkoju.
Su Mikabaliu šnekėjome, kad Jogailą “Didžiuoju lenku” pavadinti niekaip nėra įmanoma. Puiku, kad +++’ui rašantis respondentas pasakė, jog “Kažin ar verta atgaline data pareikšti, kad Vytautas nepateisino mūsų pasitikėjimo”. Galutinai: nuo šiandien anei Jogailos, anei Vytauto vadinti “Didžiuoju lenku” nebus įmanoma niekam. O, jei skulptūra pasirodė esanti panaši į Trakų merą, tai reiškia, kad to panašumo jis nusipelnė. Taškas.
Paprasčiausiai, Lietuvos tapatinimasis su istoriniu Vytautu yra iš esmės tapatinimasis su priklausymu Lenkijai, o tai prieštarauja Vasario 16-ąją skelbtam ir Konstitucijoje įtvitintam Lietuvos valstybiniam suverenitetui, tarnauja repolonizacijai, svetimai strategijai. Juolab, kad šiandieninė Lenkija Vasario 16-osios valstybės teisės aktu vis dar nėra pripažinusi iki šiol ir tarpusavio santykių politikoje šio principo atgarsių laikosi. Taigi gal atsikvošėtume dėl to Vytauto laikymo savu. Šiuo atveju ne jo kilmė svarbu, o kurios tautos laisvei, garbei buvo dirbta gyvenant. Tai – lietuvio garbės išdavystė. Čia ir būtina dėti tašką vis užvedamoms populistinėms kalboms dėl jo laikymo kažkuo nusipelniusiu lietuvybei, dėl istoriškai lietuviui lenkiško didžiavimosi juo.
Saiko klausimas. Jei atmesim mūsų istorijos dalis, kurios nevisiškai atitinka mūsų norimą lietuviškos kultūros modelį, gali paaiškėti, kad liks labai nedaug. Tada pažiūrėkim – ar tokia atranka sustiprinom save ar susilpninom. Nekalbant apie tai, kad praeities mes pakeisti nebegalim. Nes ji jau praėjo. Mes galim tik jos atmintį panaudoti savo labui ar palikti kitiems. Kad jie ją panaudotų savo labui. Nes gamta tuštumos nemėgsta.
>P. Skutas
O čia tai jau Lenkijos problema, kad Vasario 16-osios valstybės Teisės Aktu ji dar vis nėra pripažinusi. Todėl gauna nuo rusų, gudų, ukrainiečių, vokiečių, latvių, estų, švedų ir ne tik nuo jų dėl to ji į savo palaido švarko “apdriskusius” skudurus. Va tep! Tikėkime, kad nuo okupacinės mums politikos (Vilno naše!) Prezidentas koks nors pas juos ateityje, atsiprašant, atsisakys.
Deja, Vasario 16- osios Lenkija nelaiko kokia nors jai problema. Ji jos nepripažįsta ir tiek, net nesigirdi, kad būtų viešų politinių jėgų kitaip manančių. Lenkizmas į Vasario 16- ąją numoja ranka kaip į J.Basanavičiaus nesveikumo pasekmę. Šiame kontekste labai laikas būtų viešai susivokti kokia Lietuvai yra svarbi Vasario 16-osios formuluotė – ‘atkurti nepriklausomą demokratiniais pamatais sutvarkytą Lietuvos valstybę su sostine Vilniuje, atskiriant ją nuo buvusių valstybinių ryšių su kitomis tautomis’. Šiuo atveju nuo lenkų valstybės. Tai būtina įsikalti nuo jaunumės.
Nuo šios Vasario 16-osios nuostatos Lenkijos atžvilgiu Lietuvos valdžia 15-ikai metų buvo atsisakiusi 1994 m. dvišalia valstybinio bendrumo su Lenkija sutartimi. Jos terminas pasibaigė 2009 metais, tačiau, kad ji negaliotų, Lietuva privalo pranešti Lenkijai, jog sutarties netęsia. Taip nustatyta sutartyje. Lietuvos valdžios (Prezidentai, Seimai) šios pareigos nevykdo jau 16 metų. Tokiu atveju laisvai tautai, valstybės tautai ne tikėtis ir malonių iš Lenkijos reikėtų laukti, o reikalauti, kad valstybės valdžios vykdytų savo pareigą, kad jai praneštų, jog Lietuva 1994 m. sutarties netęsia. Taip neliktų teisės Lenkijos valdžiai valdyti (dėl valstybinio rašymo lietuvių k. raidėmis, švietimo, viešojo komunikavimo turinio ir t.t.) Lietuvos valstybės vidaus reikalus.
Tada, – tegul sau Lenkija ir toliau nepripžintų Vasario 16-osios, tačiau galimybes, teisę valdyti Lietuvos vidaus gyvenimą ji prarastų. Tai Lietuvai yra ir valstybės, tautos savigarbos klausimas, tai lygios Laisvės su kitomis Europos tautomis principo klausimas. Tai va – taip spręstinus reikalus su Lenkija matyčiau.
P. S. “Nuo švedų,” – nustebsite? Taip, kadangi III-iasis Lietuvos Statutas yra patvirtintas švedų karaliaus Vazos su vyčiu ir Gedimino stulpais paminkliniu antspaudu (“Ist. par. į Lietuvą” p. 55).
Na, tėvas man sakė, jog, kai lenkai užėmė Vilnių, tai sostinės vadavimui buvo atspausdinta knygelė, kur kiekvienas Lietuvos tarnautojas miesto vadavimui turėjo mokėti rinkliavą nuo atlyginimo Vilniaus susigrąžinimui atgal, o tada Kaunas, kuris tapo laikinąja Lietuvos sostine, prastai gyveno. O, kur dar poeto Teofilio Tilvyčio žodžiai apie visą Lietuvą, kai jis rašė: “Kaunas – klasiška poema, sukurta iš pinigų. Sodžiuj, gi, kieman iš kiemo vaikšto pulkas ubagų”. Todėl lenkų inspiruoti užrašai ant turėklų per upę Vilniuj su užmoju, kad “Vilno naše”, priminė seną skriaudą ir nesusilaikiau. Visgi, kas buvo, tas supuvo ir reikia žvelgt į priekį matant, jog Lenkijos kariuomenė yra tokia stipri, kad, jei gintųsi nuo Rusijos vietoje ukrainiečių, tai ji būtų keturis kartus stipresnė kaip kad šiuo metu yra Ukraina. O tai – garantija mums, kad Rusija nosies į Vilnių nekiš. Ir, nors anot Trijų Pliusų praeities pakeisti negalim, bet Lenkija, jeigu ką, yra tvirtas skydas nuo Rusijos užmačių Vilnių paverst pelenais. Dėkoju.
Naivus galvojimas.Jei kas gins Lietuvą, tai amerikiečių kariuomenė, nes tai atitinka JAV interesus- neleisti plėstis rusijos įtakos zonai. O Lenkija žiūri savo reikalų.
Kalbant apie Vytaurą Didįjį lenkų temos sveikiau iš viso nevystyti.
>Visgi
Na, taip. Kalbant apie Čiurlionį lenkų temos sveikiau irgi iš viso nevystyti. Dėkoju.
> Visgi
Kalbant istorijos tema Lietuvai, apskritai, nedera dairytis kas ‘sveikiau’. Lietuvos, svetimų kaimynių istorijomis užverstos, pareiga išsiknisti iš tos krūvos. Tai – yra sveikiausia jai.
>Mikabalis
O, jeigu tai suprastų kažkieno už nosies vedžiojami kovotojai “Už laisvą žodį”, jiems irgi būtų sveika labai.
>Mikabalis
Pasižiūrėjau žemėlapin ir tikrai: Lietuva yra užversta trijų artimų, tačiau svetimų mums valstybių istorijų raizgalyne, tokia kaip Lenkija, Rusija (Kaliningrado sritis) ir Baltarusija. Tačiau be jų, Lietuva yra užversta dar ir su trijų gana tolimų, tačiau svetimų mums valstybių istorijų raizgalynu, tokiu kaip Izraelis (Vakarų Azija), Ukraina (Pietų Europa) ir Vokietija (Vakarų Europa). Mūsų pareiga išsiknisti iš tų raizgalynų krūvos. O tai Sąjūdžio metu numatė dar a. a. Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdžio vicepirmininkas prof. Romualdas Ozolas (‘Ist. par. į Lietuvą’, p.91), sakydamas: “Jeigu jau esam pasmerkti Nepriklausomybei, tai turim gyvenime su ja atinkamai ir išsiraizgyti”. Šia kryptimi kreipė mus ir Persitvarkymo Sąjūdžio pirmininkas, pirmas Atkurtos Lietuvos valstybės vadovas prof. dr. Vytautas Landsbergis (‘Ist. par. į Lietuvą”, p. 91), sakydamas, kad “Istorijos nesuklastosi!”. Išvada: šiomis kryptimis dirbti mes turim visi dieną ir naktį, kad išsaugotume Nepriklausomybę kartų, ateinančių gyventi po mūsų savo tautos gerovės ir tiesos labui. Taškas.
> Rimgaudas
Ačiū, už Ozolo pacitavimą labai tinkamoje pokalbio vietoje. Ypač esminis šiuo atveju yra žodis ,,išsiraizgyti”. Iš tikrųjų Sąjūdžio, partizanų, kitų kovotojų už laisvę pozicija buvo Lietuva ne tik be jokių Rusijai, bet ir Lenkijai, priklausomybių. Čia prisimintinas toks šią nuostatą bylojantis istorinis faktas. Apie 1950-51 metus Sovietų ir Lenkijos atstovai važinėjo po Sibirą, Irkutsko sritį ir siūlė ištremtiems lietuviams valstiečiams mainus. Atsisakyti lietuvių tautybės, turto Lietuvoje, dokumentuose rašytis lenkais, tokiu atveju iš tremties bus paleisti – bet grįžti į Lietuvą negalės, turės vykti į Vroclavo ar Ščecino sritį Lenkijoje, ten gaus 50-100 ha žemės ūkius nuosavybėn ir galės juose ūkininkauti. Štai taip Rusijos ir Lenkijos komunistų buvo ,,raizgomi” lietuviai. Tačiau ši akcija kiek ženkliau lietuvių nesuviliojo, jie pasirinko kęsti tremtį, bet savo tautybės neatsisakė.
Deja, V. Landsbergio – ,,istorijos nesuklastosi” yra tik politinis pasakymas Rusijos poltinių jėgų adresu. Platesnio ,,išsiraizgymo” sąvokos užuominos (iš Lenkijos ir pan.) jame neįžvelgčiau. Jo žymių, regis, nebuvo ir tolesnėje bei apskritai V. Landsbergio vykdytoje Lietuvos valstybės valdymo politikoje. Veikiau buvo veikta ir yra atvirkščiai.
>Mikabalis
Na, nieko sau… O, skaitėte knygą pavadinimu “Tik neužmiršk būti laimingas”? Patariu, ir tikrai pasijusit laimingas, primindamas mums, visiems Tėviškės alko skaitytojams, tai, kad apie 1950-51 metus Sovietų ir Lenkijos atstovai važinėjo po Sibirą, Irkutsko sritį ir siūlė ištremtiems lietuviams valstiečiams mainus: atsisakyti lietuvių tautybės, turto Lietuvoje, dokumentuose rašytis lenkais, tokiu atveju iš tremties bus paleisti – bet grįžti į Lietuvą negalės, turės vykti į Vroclavo ar Ščecino sritį Lenkijoje, ten gaus 50-100 ha žemės ūkius nuosavybėn ir galės juose ūkininkauti. Tačiau ši akcija kiek ženkliau lietuvių nesuviliojo, jie pasirinko kęsti tremtį, bet savo tautybės neatsisakė”. Ta proga, primenu knygą “Lenino ir Pilsudskio paktas” (galima įsigyti internetu, atrodo, per firmą Patogupirkti.lt), kur ten irgi kvepia Europos žemyno pasidalinimu tarp rusų ir lenkų idėja. Va tep!
Hmmm. bet gi : lenkai juk yra mišrūnai. Dvarniaškos. Lygiai kaip žydai. Kaip jie sugeba vykdyti kažkokia nacional politiką ?
Tereikia primesti savo kalbą ir ji padaro savo darbą – nacionalumą. Taip Lenkija darė šimtmečiais ir daro net Dievo vardą ir Bažnyčią pasitelkusi. Deja, Lietuva kalbos kaip pagrindinio nacionalumo veiksnio reikšmės niekaip per 35 metus iki galo nesuvokė ir deramo atkirčio tam politikos Lietuvoje nevykdė.
Tie, kas turi daug pinigų, nepriklausomai nuo to kas jie yra, gali vykdyt vienokią ar kitokią politiką. O mes, turėdami pinigų tiek, kiek jų turime, šiandien esam JT, ES, NATO nariai ir, turėdami nacionalinę savo kultūrą, įskaitant krepšinį, jaučiamės nei kiek ne prasčiau už kitus. Prosit!
Alkas.lt ,,Šios dienos istorija”(05-31) rašoma: ,,1380 m. Dovydiškėse Jogaila su Vokiečių ordinu sudarė slaptą paliaubų sutartį, kuria įsipareigojo neremti Kęstučio, jei Ordinas pultų jo valdas”. Iki šiol istorijos šaltinis bylojo, kad tą slaptą sutatį su Ordinu sudarė Jogaila su Vytautu. Tad įdomu kaip čia yra, kad Vytauto nebeliko. Sakau, gal klaida ar kaip?
Beje, istorijos mokslas iki šiol nėra nustatęs kas per konkreti vieta tos Dovydiškęs. Manau, kad jos pavadinimo žodžio dalisį DOV- lietuviškai skambėjo kaip DAU-, pvz., kaip yra Daugėla – Dovgela. Tokiu atveju vietovė (dvaras), kurioje slaptai – po medžioklės priedanga – susitikta su Ordinu, gali būti Daugiškės (Daugidiškės). Praktiškai visai yra galima, kad taip šnekamojoje kalboje buvo vadintas, kaip žinoma, Vytautui priklausęs Daugų dvaras. ,
>Mikabalis
Vytautas Landsbergis negalėjo kaip kitaip pasakyti, nes kitaip nebūtų likę tada pas mus krikdemų, kaip atsvaros socdemams Lietuvoje, partijos. Todėl ne veltui už nuopelnus Lietuvai knygos “Istorija pareinant į Lietuvą” (Klaipėdos universiteto leidykla/2023) 91 p. yra įdėta tribūnoje stovinti pirmo Atkurtos Lietuvos valstybės vadovo Jo Ekscelencijos prof. dr. Vytauto Landsbergio nuotrauka su Vyčio ženklu, pakabinto ant sienos, fone. Dėkoju.
Kažkokių išskirtinių politinių V.Landsbergio nuopelnų Lietuvos laisvei nematyčiau. Valstybės atkūrimą lėmė tautos vienybės – susitelkimo (Sąjūdžio) dėl Lietuvos laisvės jėga. V.Landsbergį laikyčiau turintį nuopelnų tik vėliau, telkiant TS partiją ir jai vadovaujant tarpartinėje vidaus politinių jėgų kovoje dėl atkurtos demokratnės valstybės valdžios. Bet tai iš esmės jau yra ne visuotiniai, o partiniai (grupiniai) interesai.
>Kažin
… .Taškas.
>Kažin
P. S. Ne veltui, tad, lietuvių tautos istorijos knygos “Istorija pareinant į Lietuvą” p. 28 – 29 yra parašyta, kad Vilnių, kaip vėlesnę Lietuvos sostinę, įkūrė etniniai vytautiniai Lietuvos dzūkai, parėję namo po ledynmečio iš tolimo Egipto kai tik ėmė šilti oras Lietuvoje. Dėkoju.
>Mikabalis
Na, nemanau taip, nes iš atminties žinau, kad Vytautas Landsbergis, prieš atkuriant Nepriklausomybę, ilgai vaikščiojo Vilniuj drauge su Algirdu Brazausku (buvo parašyta spaudoj) ir apie kažką tarėsi. Niekas nežino apie ką jie ten tarėsi, tačiau ženklas tas, kad viešuose renginiuose jis visada sėdėjo ir sėdi šalia “komuniagos” Dalios Grybauskaitės arti byloja, kad jie su A. Brazausku buvo sutarę veikt būtent taip, o ne kitaip, kad iš TSRS būtų išplėšta Nepriklausomybė. Tą liudija ir jo sūnaus V. V. Landsbergio atsiskyrusiai nuo šeimos gyvenimas Anykščių rajone gamtoj, nedalyvavimas politikoj. Žodžiu, nuostabi yra ta Lietuvos inteligentų žiedui priklausanti Landsbergių šeima, atsidavusiai dalyvaujanti dar ir tautos švietimo politikoje. Dėkoju.
Be abejonės tiems kas dalyvavo arba artimiau domėjosi Sąjūdžiu yra žinoma, kad su komunistais buvo iš esmės veikiama išvien. Priešiškumas tarp Sąjūdžio ir komunistinės valdžios (V.Lansbergio ir A. Brazausko) viešumoje regėjosi tik kaip vaizduojamas – kaip teatras. Demokratijoje be teatrališkumo, apskritai, neapseinama.
Sąjūdžio prasme ženklesnio Landsbergių šeimos išskirtinumo iš kitų inteligentų nematyčiau.
Kai dėl V.V. Lansbergio, tai vien tuoj po Sąjūdžio jo sukurto spektaklio apie partizaninę kovą pavadinimas ,,Bunkeris”, nekalbant jau apie nykų jos vaizdavimą spektaklyje, esant tokiam dvasiniam visuomenės pakilimu (prisikėlimui), buvo baisus nonsenas, tiesiog jos dvasinis nužeminimas. Taigi manau, kad tai gali byloti ir apie šeimos dvasią, kurioje režisieriaus augta. Galbūt, čia ne pro šalį būtų prisiminti ir žmonių išminties galimybės – tuščias puodas – garsiai skamba…
>Mikabalis
Visi viską mename ir visi turime galimybę apie tuos prisiminimus kiekvienas išreikšti savo nuomonę kad ir apie tuščius puodus arba ne. Dėkoju.
Žinoma, kad taip, – gali, bet yra ir tų, kurie arčiau virtuvės buvę, galėjusių geriau matyti, kas puode virė…