Prieš pat Šv. Kalėdas Lietuvos internetinėje žiniasklaidoje pasipylė vis tuos pačius kelis istorikus cituojantys straipsniai, nukreipti prieš Seime dar pernai vasarą užregistruotą Tautos istorinės atminties įstatymą, kaip kaltinama, tariamai siekiantį įvesti istorijos cenzūrą Lietuvoje.
Šios kritikos bangos epicentre VDU istorikas Egidijus Aleksandravičius, Lietuvos istorijos instituto direktorius Rimantas Miknys bei VU Istorijos fakulteto dekanas Rimvydas Petrauskas. Nerimą kelia šių žmonių apie įstatymo projektą skleidžiama tiesmuka ir lengvai paneigiama dezinformacija. Kokiomis priemonėmis siekiama nuteikti visuomenę ir Seimo narius prieš šį projektą, ką iš tiesų siekia reguliuoti istorinės atminties įstatymas ir kodėl jis užsitraukė šių trijų istorijos mokslo institucijų nemalonę?
Melas ar nežinojimas?
Jau pirmame projektą smerkiančiame straipsnyje rašoma, jog „R. Petrauskas atkreipė dėmesį į tai, kad dėl šio teisės akto nebuvo rengiamos viešos diskusijos, nors jis ir liečia labai jautrius istorinius dalykus“. Sunku sugalvoti toliau nuo tiesos esančius teiginius. Šių metų lapkričio 6 dieną Seimo spaudos konferencijų salėje vyko vieši ir atviri visuomenei Seimo Švietimo, mokslo ir kultūros komiteto (ŠMKK) klausymai dėl istorinės atminties įstatymo projekto. Apie šį renginį buvo iš anksto paskelbta Seimo svetainėje ir „istorikų bendruomenė“ apie jį taip pat puikiai žinojo, nes renginyje dalyvavo LEU, VU ir Lietuvos istorijos instituto atstovai: ne tik istorikai, bet ir neabejingi istorijos studentai, tik palankiai atsiliepę apie šią iniciatyvą.
Projektas taip pat buvo visiškai atviras atskirų piliečių ir institucijų siūlymams, kurie visi buvo svarstomi nepriklausomai nuo to, kas tuos siūlymus pateikia. Rimantas Miknys taip pat pateikė siūlymus, kurie tačiau buvo atmesti komiteto, kuris tikrai buvo atviras diskusijai ir daug pasiūlymų priėmė. Visiems siūlymų teikėjams buvo leista dalyvauti posėdyje ir argumentais apginti atmestus savo siūlymus. Būtent R. Miknys tokia teise nesinaudojo ir posėdyje nedalyvavo. Kokio didesnio viešumo ir diskusijos su visuomene ir istorikais norima?
Galiausiai keista, jog įstatymas pasirodė dar pernai vasarą, o diskusijų pritrūko tik dabar. 2012 m. lapkričio pradžioje DELFI rašiau apie tokio įstatymo būtinybę ir šiandieninės istorinės sąmonės pakrikimą, o sulauktos reakcijos liudijo, jog tikrai nemažai istorikų tą tekstą pastebėjo. Vis dėlto metus diskutuoti niekas nenorėjo ir laukė, kol projektas užges Seimo stalčiuose.
Taip pat keistai atrodo nepatenkintų istorikų skunde valstybėms vadovams pateikti teiginiai, jog „slapta nuo visuomenės ir istorikų bendruomenės siaura vien tik su tautininkais susijusi žmonių grupė bando uzurpuoti teisę nustatyti, kokia istorija turi būti teisinga, o kokia – ne“. Teiginio „slapta nuo visuomenės“ melagingumą liudija išvardyti faktai. Įdomiau, ką turėtų reikšti „su tautininkais susijusi žmonių grupė“? Projektą teikė kaip niekada įvairių partijų ir pažiūrų atstovų grupė: krikdemas Valentinas Stundys, konservatorius Julius Dautartas, liberalcentristas Vytautas Bogušis, „darbietė“ Virginija Baltraitienė, socialdemokratų politikos mohikanas Česlovas Juršėnas, tuometis krikščionių partijos atstovas Vidmantas Žiemelis, liberalas Algis Kašėta, socialdemokratas Juozas Olekas ir „tvarkietis“ Valentinas Mazuronis. Tarp įstatymo projekto teikėjų buvo vienintelis tautininkas Gintaras Songaila, tačiau būtų keista, jei būdamas tuomečio Seimo nariu prie tokio įstatymo projekto jis nebūtų prisidėjęs. Tai vadinama „siaura tik su tautininkais susijusių žmonių grupele“?
Juolab, kad neformaliomis žiniomis pagrindiniu projekto iniciatoriumi buvo signataras, Sąjūdžio iniciatyvinės grupės narys, ilgametis socialdemokratas prof. Bronislovas Genzelis. Kuo tad pagrįstas toks akivaizdžiai melagingas bauginimas tautininkais, kurį, beje, pakursto ir portale 15min.lt prie straipsnio apie šį projektą skelbiamos nuotraukos su žygiuojančiais skustagalviais ir ne mažiau melagingu prierašu, jog „Nacionalistinių eitynių dalyviai įstatymu nustatinės, kaip visiems piliečiams be išimties vertinti vieną ar kitą šalies istorijos faktą“?
Kai vieši teiginiai prasilenkia su tikrove, yra meluojama arba kalba prastai informuoti žmonės. Tačiau Lietuvos istorijos institutas dalyvavo tiek viešuose klausymuose, tiek pasiūlymų projektui teikime. Rimantas Miknys, žinojęs visus išvardytus faktus, prieš rašydamas kreipimąsi valstybės vadovams neturėjo leisti rašyti netiesos šį įstatymo projektą sustabdyti siekiantiems kolegoms. O jei su faktais prasilenkiama sąmoningai, tai jau labai daug pasako apie įstatymą kritikuojančių istorikų argumentus ir atvirumą formuojant visuomenės nuomonę apie rengiamą įstatymą.
Istorinės atminties įstatymo esmė
Norint suprasti istorinės atminties įstatymo tikslus ir atsakyti, ar jame numatoma kokia nors istorijos cenzūra ir „vienos tiesos primetimas“, pirmiausiai reikia aiškiai skirti dvi iš tiesų atskiras sritis – istoriją kaip mokslą ir istorijos politiką. Visose valstybėse egzistuoja istorijos politika, tačiau tik autoritarinėse valstybėse istorijos politika siekia kontroliuoti akademines diskusijas ir cenzūruoti jų turinį. Niekas nesikėsina to daryti Lietuvoje. Istorijos politika čia kaip ir kitose demokratiškomis vadintis pretenduojančiose šalyse suvokiama kaip aiškus apsisprendimas, kaip valstybė vertina konkrečius istorijos faktus – įvykius ir asmenis, dėl kurių tuo tarpu gali egzistuoti laisva akademinė diskusija ir nesutarimas. Praktikoje tai reiškiasi apsisprendimu, ką valstybė mini kaip garbingas istorines datas, kam skiriami jubiliejiniai metai, koks tokių minėjimų turinys, programos, tikslai ir uždaviniai.
Įstatymo projekte numatyta sukurti Istorinės atminties tarybą, į kurią atstovus (jokiu būdu ne politikus, nes tai prieštarautų Konstitucijai) deleguotų svarbiausios valdžios institucijos bei griežtai nepartinės nevyriausybinės organizacijos, tokios kaip Signatarų klubas ar Mokslų akademija (neformalus deleguojančių organizacijų atrankos principas – esminis jų indėlis į Nepriklausomos Lietuvos valstybės atkūrimą). Ši taryba, kurią sąmoningai siekiama apsaugoti nuo virtimo partinių rietenų įkaite, pagal įstatymo projektą turėtų šias funkcijas (10 straipsnio 6 dalis): svarstyti ir tvirtinti Tautos istorinės atminties įamžinimo kryptis bei atmintinų metų minėjimo programų metmenis; inicijuoti bei nagrinėti pasiūlymus dėl Tautos istorinės atminties objektų ir teikti juos ŠMKK; koordinuoti Tautos istorinės atminties įamžinimo kryptis ir atmintinų metų minėjimo programų įgyvendinimą; teikti išvadas ir pasiūlymus Seimui ir Vyriausybei dėl Tautos istorinės atminties objektų, dėl Tautos istorinės atminties politiką reglamentuojančių įstatymų ir kitų teisės aktų projektų. Lieka neaišku, kur čia įmanoma rasti bet kokios formos akademinės laisvės ar istorijos naratyvų cenzūrą, kišimąsi į istorikų diskusijas arba istorijos mokymo programas.
Projektas reikalingas dėl akivaizdžių priežasčių. Istorinė politika egzistuoja visada ir kiekvienoje šalyje, nes visos valstybės neišvengiamai vienaip ar kitaip reguliuoja Tautos (kaip rašoma aiškinamajame rašte, Tauta suvokiama konstitucine politinės, o ne etninės tautos prasme) istorinės atminties klausimus. Tačiau ši politika gali būti chaotiška arba nuosekli. Šiandien Lietuvoje niekas negalėtų pasakyti, kokiais principais remiantis yra paskelbiami Klaipėdos krašto sukilimo ar Oršos mūšio metai. Tačiau pagal kritikų logiką, kiekvienas toks pasirinkimas yra cenzūra kitų, alternatyviai galimų minėjimų atžvilgiu.
Jubiliejiniai metai tvirtinami atskirų Seimo narių menkai argumentuotais siūlymais, jiems pritariama be ilgų ginčų. Nieko keista, kad argumentų ir ilgalaikės koncepcijos nematančioje visuomenėje po to kyla nemažai klausimų ir diskusijų, ką ir kodėl minime ir gerbiame, net jei ir pritariame atskiriems pasiūlymams. Tokioje situacijoje visiškai reali ir įmanoma tokia istorinės sąmonės šizofrenija, kai vienais metais minėsime valstybę kūrusio Vinco Kudirkos, o kitais metais – ją naiviai išdavusios Salomėjos Neries metus. Visuomenėje atsispindi to pasekmės: apklausų metu partizanines kovas nereikalingomis ir beprasmėmis, o tarpukario valstybingumo laikotarpį iš esmės gėdingu laiko ir šiuos vertinimus kategoriškai atmeta labai panaši visuomenės dalis (Inga Vinogradnaitė, knygoje „Istorija kaip politinio mąstymo veiksnys“, 2012 m., 164 psl.). Šią šizofreniją gydyti ir skirta siūlomoji istorinės atminties taryba.
Ko iš tiesų bijo istorikai?
Cenzūros baimė argumentuojama būtinumu išsaugoti alternatyvius istorijos naratyvus. Įstatymo projekto autorių nuomone, akademinei diskusijai vieta akademinėje erdvėje ir niekas nenori į ją kištis. Visuomenei reikalingas aiškus ir neprieštaringas svarbiausių istorijos faktų ir jų vertinimo orientyrų supratimas – ne prievarta privalomas visiems piliečiams, bet aiškiai steigiamas kaip valstybės pozicija vertinant svarbiausius savo istorijos klausimus.Tyrimai patvirtina, jog didžiavimasis pilietine priklausomybe Lietuvai tiesiogiai susiję su Lietuvos istorijos išmanymu (ten pat, 152 psl.), o pareigos valstybei jausmas (būtina taip trokštamo ir niekaip Lietuvoje nesukuriamo pilietiškumo sąlyga) – su tautų laikymu pagrindiniais istorijos subjektais. Šiandien daugelio Lietuvos istorikų menkinama tarkukario Lietuva šią aplinkybę puikiai suprato ir atsižvelgdama į ją formavo istorijos politiką.
Įstatymo projektui prieštaraujantys istorikai jau yra atskleidę, ką jų supratimu istorijos politikoje reiškia „alternatyvūs istorijos naratyvai“. 2012 m. paskelbus apie 1941 m. po Birželio sukilimo įkurtos Laikinosios vyriausybės vadovo Juozo Brazaičio iškilmingą perlaidojimą Kaune, dalis šiandien besiskundžiančių istorikų (E. Aleksandravičius, D. Staliūnas, kt.), kartu su gausiai prisidėjusiais kolegomis iš Naujosios Kairės 95 ir kitų judėjimų paskelbė atvirą laišką, smerkiantį tokią pagarbą savo gyvybe rizikavusiam valstybingumo atkūrimo projekto vadovui. Aiški žinia ir argumentai tada atspindėjo ir šios istorikų bendruomenės bendrą poziciją: valstybės savo didvyrius ir niekšus turi vertinti ne pagal tai, ką jie yra nuveikę dėl Lietuvos valstybingumo kūrimo ar naikinimo, o pagal rodytą pagarbą žmogaus teisėms ir orumui.
Ignoruodami istorines aplinkybes ir laikmečio mąstymą, taip galime pasmerkti ne tik nacių vykdytam holokaustui nesugebėjusią pasipriešinti ir valstybės teritorijoje kontrolės neturėjusią Brazaičio Vyriausybę, bet ir antisemitinių nuostatų neslėpusį Vincą Kudirką, belaisvius kariams nukankinti palikdavusį Vytautą ir t.t. Naujasis Lietuvos istorijos mokslo elitas šiandien yra labai greitas pamiršti, kad visi istorijos laikotarpiai vertintini tik savo laikmečio, o ne universaliomis kategorijomis (Quentinas Skinneris, „Meaning and Understanding in the History of Ideas“).
Šiandien netrūksta ir daugiau skirtingos kilmės tokių „alternatyvių istorijos pasakojimų“ – Alfredas Bumblauskas pasakoja, kad 1918-1920 m. vyko ne Lietuvos-Lenkijos, o pilietinis senalietuvių-naujalietuvių karas, taigi negalime kalbėti ir apie Vilniaus okupaciją (stebėtinas sutapimas su Radoslavo Sikorskio (Radoslaw Sikorski) pozicija), Algirdas Paleckis pasakoja, kad Sausio 13-ąją savi šaudė į savus, LLRA atstovas J. Skuderis mokslinėje studijoje parašo, kad 1993 m. konfliktus dėl žemės nuosavybės Pietryčių Lietuvoje slopino kariuomenė. Alternatyvių pasakojimų netrūksta, tačiau akivaizdu, kad valstybė negali jų visų palaikyti ir turi turėti, pageidautina, autoritetingą ir kolegialią nuomonę, kuriuos „pasakojimus“ palaikyti ugdant piliečių istorinę ir valstybinę sąmonę, bendro istorinio likimo ir atsakomybės už valstybės ateitį suvokimą.
Tikrieji cenzoriai
Pabaigai tenka pasiskolinti pažįstamo istoriko tezę: projekto kritikai bijo ne tariamai įstatymo kuriamo istorinės tiesos monopolio, o jog patys praras savo kuriamą tiesos monopolį. Skirtumas šiuo atveju yra tik formos, o ne turinio: jei istorinės atminties taryba nurodytų, kokie istorijos naratyvai yra vieninteliai teisingi, kaip melagingai teigia įstatymo kritikai (abejojantiems belieka skaityti įstatymo projektą), tai patys projekto priešininkai jau dabar de facto kuria tokį neformalios cenzūros mechanizmą, akademinės įtakos svertais nuosekliai marginalizuodami ir stumdami iš rimtomis istorikų „mainstream`u“ laikomų diskusijų lauko visus jiems nepriimtinus istorijos naratyvus. Lėtai, bet užtikrintai kuriama iliuzija, jog Lietuvoje nėra rimtų istorikų, kurie Lietuvos istoriją vertintų ne pagal Lietuvos istorijos instituto ir vadinamųjų „bumblauskininkų“ viziją – be nostalgijos J. Pilsudskio nesėkmingai atkūrinėtai ATR ir su pagarba J. Basanavičiaus tautinės valstybės projektui.
Baisiausia tai, jog nieko nekeičiant iš Lenkijos valstybinius ordinus gaunantys istorikai iš tiesų Lietuvoje pavers vyraujančia ir vienintele rimtai vertinama pačiai valstybei priešišką nuostatą, jog modernios Lietuvos valstybės sukūrimas ir atskiri kojos už ją atvejai tebuvo istorinė klaida. Istorikų bauginamai visuomenei belieka pačiai sau atsakyti į klausimą, ką darysime, kai tokie požiūriai iš universitetų persikels į mokyklų programas ir užaugs Lietuvos vastybingumo kūrėjus niekinanti ir paties valstybingumo nevertinanti karta. Siūlomas Tautos istorinės atminties įstatymas yra mažas, bet prasmingas žingsnis stabdant tokį scenarijų.
Šaunuolis autorius Sinica, davė atkirtį istorikams kuriantiems monoparadigminę Lietuvos istorijos sąmpratą ir juos parodė, kad jų istorijos traktavimas per 20 metų beveik tapo monopoliniu. Jei norime, kad Lietuvos valstybė taptų Lietuvos piliečių valstybe, būtina priimti šį įstatymą, nes kol kas buvome kažkokiame istoriniame jovale.
Šaunu, kad bandoma priešintis polonofilinių istorikų klanui. Tačiau tai nebus lengva – jis viešpatauja beveik visose akademinėse institucijose. Tautiškai nusiteikusiems istorikams reiktų vienytis. O gal net reiktų įkurti kokią nors instituciją?
…”kaip valstybė vertina konkrečius istorijos faktus – įvykius ir asmenis, dėl kurių tuo tarpu gali egzistuoti laisva akademinė diskusija ir nesutarimas”. Kodėl tik akademinė? Kodėl ne vieša? Galiausiai matome, kad laisva nei akademinė, nei vieša diskusija negalima holokausto atveju, kalbant apie sovietinius laikus ar netgi vertinant sausio 13-osios įvykius. Dar daugiau – už tam tikros nuomonės pareiškimą šiais klausimais gali pasodinti. Jei norime vadintis tikrai laisva šalimi, tai jokie draudimai ir jokia baudžiamoji atsakomybė už bet kokią nuomonę minėtomis temomis negali būti taikoma. Kad ir kaip kai kam tai nepatiktų.
„N“ –Teisingai rašo. Toks šedevras (Tautos istorinės atminties įstatymas) prieštarauja LR Konstitucijai: Tik tauta gali spręsti dėl savos istorinės atminties. O ne Seimas. To labiau kad : „Žmogus turi teisę turėti savo įsitikinimus ir juos laisvai reikšti. Minties, tikėjimo ir sąžinės laisvė yra nevaržoma.“ Be to įstatymai turi viena chroninė lygą – taisymas, pakeitimas ir t.t.. Na, o Sinicos idiotizmas ir jam pritarančius „Getas“, bei „Naujas“ yra pagalėtinas- komunistinis mąstymas: viena Tarybų sąjunga – viena „tiesa“- viena istorija ir … šalia BK, jeigu kas mąsto kitaip. Ir sugalvok tik „istorijos politikoje supratimas” – posovietinis Sinicos debilizmas, tarnaujantis gėjams iš ES.
Cha,cha… lenkomanai turi “chroninė lygą”, “pagalėtinas – komunistinis mąstymas” ir pan. Tik toks “mokslinčius išminčius” ir gali visus, turinčius savo požiūrį, išvadinti debilais. Apsijuokei su savo “demokratija”
Ačiū, Vytautai! Iš šio “raštingojo” pasisakymo akivaizdžiai matome, kam tarnauja visokie aleksandravičiai, bumblauskai ir panašūs ir kam jie labiausiai patinka.
Nusiraminkit, nacionalistai.
Istorija yra istorija ir jos cenzūruoti negalima!
o ką reiškia žodis ” nacionalistas”.
“Nacionalistas”, isvertus i lietuviu kalba, reiskia tautininkas. Tiesa, kaikuriems “protiniams ribotuvams”, tame tarpe ir siam “archeologui”, tai reiskia naci, t.y. hitlerines Vokietijos NSDAP partijos nari. 🙂
Ne, Nacionalistas yra pilietinio nacionalizmo šalininkas. O ideologija grindžiama Tautos didybės, galybės kėlimu, Tėvynės ir pačios Tautos šlovinimu, nepropaguojantis melą ir prievartos. O tautininkas yra tautos reikalais gyvenantis žmogus(gali būti ir ne pilietis), žemesnė nacionalistų pakopa.
O jei nepriklausai nei tautininkams, nei pautininkams ir jautiesi tik Lietuviu. Norintis žinoti Lietuvos istoriją. Norintis Tiesos. Tai kokioje pakopoje laikysit.
“Archeologui” ir panašiems, būtų maloniausia , kad sėdėčiau šūdo duobėje . Išgraužkit.
Suprask, pradžioje jie sąmoningai pakeičia savokas , o vėliau iš jų kuria baubus- toks jų darbas . Bet kuris ,bent kiek išsilavinęs žmogus nesunkiai skiria savokas :nacionalistas(tautininkas ),šovinistas, nacistas ar fašistas. Bet kokią “politiką” galima suriesti samoningai šias sąvokas sukeitus vietomis.
Bet kokią “politiką” galima suriesti samoningai šias sąvokas sukeitus vietomis” – Nesamonė!
Kaip tai nesamone, o tai kuo dabar uzsiima liberal-tolerastai? Ar ne zmoniu gasdinimu “naciais”? Visuomenes dauguma nuo sovietiniu laiku nebeskiria nacionalisto nuo nacio, o kosmopolitai tuo naudojasi ir dar taip zmones klaidina. Tokia ir “politika”. Uztenka tik truputi susipazinti su savokomis ir visa ta kosmopolitu melo piramide griuva.
O – tavęs – NIEKAS NEKLAUSIA , NES TIE KAS BENT KIEK ŽINO -tavo – VAIDMENĮ INTERNETINĖJE ERDVĖJE , JAU SENIAI SUPRATO KAM -tu – DIRBI . -NĖ VIENO BENT KIEK ARGUMENTUOTO KOMENTARO- O JŲ TIKRAI DAUG . GI ATLEIS IŠ DARBO KAIP PROFESONALIAI NETINKAMĄ.
“bartai” “O jei nepriklausai nei tautininkams, nei pautininkams ir jautiesi tik Lietuviu.” – “priklausomumas” nieko ne įrodo, jog beveik visi šneka vieną, o daro kitą. Klausimas tik vienas : Kaip tu asmeniškai jautiesi ir ką veiki.
tai labai teigiamas žmogus nacionalistas, nes meilė savo tautai yra nesavanaudiška. Tik džiaugtis, kad būtų kuo daugiau tautininkų, nes gi tie, kurie negerbia savo tautos , Tėvynės neis ginti, nes jiems ‘neapsimoka’
Va va, esate visiskai teisus mazuli…. Negalima cenzuruoti. Kyla klausimas: tai kodel visgi ja cenzuruojate? Pastoviai ir kryptingai
nusiraminki,. archeologe, istorija yra istorija, ir jinai priklauso Tautai, o ne svetimų valstybių ordinais apdovanotiems bumblauskams, mikniams ir liekiams. Imkime pavyzdį iš žydų ir lenkų, kaip gerbti savo istoriją, ir neleisti jos teršti parsidavusiems pseudoistorikams
Cenzūruojama istorija tiesiog virsta mitu… Jei norite gyventi iliuzijų pasaulyje – prašom. Nacionalizmas ir paremtas tik iliuzijomis.
Na, o mes esame mokslininkai, tad mitų nekursim ir rašysim TIKRĄ istoriją
Tad ir toliau džiaukitės Sinicos ir į jį panašių rašliava. Ji tik nacionalistiniams portalams ir tinka. Sarmatininkų, Gedgaudų, Pichel,ių lygmuo – ne daugiau…
Tad gėrėkitės tomis naiviomis „liaudies istorikų“ rašliavomis. Tai ne tikra istorija. Tai – pasakos, legendos.
O mes rašysime TIKRĄ ISTORIJĄ. Ir joks Seimas mums nenurodys, nes seimūnai – ne istorikai!
Nėra jokios “tikros istorijos”. Ji visuomet mitologizuojama. Tik klausimas, ar tie mitai naudingi tautai ir valstybei, ar jie naudingi priešams.
Tikra tiesa.
Irenai pritariu.
Na ir kokia ta “tikra” istorija? Greiciausiai pro-lenkiska, pro-rusiska, pro-vokiska ir dar daug daug pro-, pro-, pro-, tik antilietuviska. Tai kam tokia “istorija” naudinga? Tikrai ne Lietuvai.
O tu jau su savo „pro-lenkiska, pro-rusiska, pro-vokiska ir dar daug daug pro-, pro-, pro-, tik antilietuviska” susirgai – šizofrenikas.
Pats sergi lenkomanija, tai nekliedek nors.
Pone “archeologe”, jūs – ne mokslininkas, jūs – anonimas.
jis ne ne anonimas -šiaip skatiko kalikas . Tokių daug išlenda kai reikia LIETUVĄ pažeminti ,
Anonimas ir greičiausiai nieko bendro su archeologija neturintis. Bent jau aš nesu sutikęs archeologo, kuris neskirtų archeologijos nuo istorijos… 🙂
O kodėl skirtingose valstybėse ta pati istorija traktuojama skirtingai. Net ir visiškai nesuklastojant faktų, o tik pridedant ar atimant, iš pažiūros nereikšmingų priedų, jau galima gauti kitokų rezultatą. Būtų labai puiku, jei visi vadovautūsi nešališkumo principu, bet valgyti tai visiems norisi. Visada patogiau naudotis savu įrankiu nei svetimu. Tik tiek. Galit iki sąmonės netekimo postringauti apie “TIKRĄ istoriją”. Tačiau išlieka tik stipriausi ir būtent jie rašo istoriją. Visa kita, tik opiumas išnykstantiesiems. Realybė žiauri ir dėl to daugumai nepriimtina, bet ji realybė.
TIKRĄ istoriją turi tos valstybės kur JĄ TAUTA gina – o ne ieško s vetimoje š….je sliekų prasimaitinimui.
gerai bent, archeologe, kad prisipažinote, jog priklausote Lietuvos istoriją perrašinėjančių klanui ( su garsiąja Putinaite, Nikžentaičiu ir Liekiu priešakyje),
O dėl Sinicos tai būkite ramūs- tokie kaip jis mūsų tautos ateitis. Ir negąsdinkit mūsų ‘nacionalizmu”, jau taip buvo sovietmečiu, kai ‘nacionalistus’ vežė į Sibirą. Bet tauta atsilaikė prieš okupantus, atsilaikys ir prieš savus mankurtus. Skaitau Romualdo Granausko “Šventųjų gyvenimus”. Ir galvoju, kad gi niekur nedingo stribai ir lietuvių niekintojai, tik šiuo metu jie save kitaip vadina
Dabar jie save vadina “progresyviaisiais, tolerantiskaisiais liberalais”.
“O dėl Sinicos tai būkite ramūs- tokie kaip jis mūsų tautos ateitis.” O kokia ta JŪSŲ tauta?
O tavo kokia tauta? Tuteisiu? Tai gal del to ir nerimsti, kad Lietuva nori atsisakyti primetinejamos lenkiskos “istorijos” versijos, t.y. Vilniaus krastas… oj przepraszam… Wilenszczyzna nuo amziu amzinuju buvo apgyvendintas lenku, jokiu litovcu ten nebuvo nei kvapo, todel lenkai turejo pilna teise “susigrazinti” Wilno? Oi, kaip dziugautum, jei tokia “istorija” butu oficiali (greiciausiai ateityje ir bus, jei tam nebus priesinamasi), juk esi tomasevskininku draugelis. Pastebejau, kad tik kai budavo koks straipsnis apie tomasevskininku provokacijas, vis klykdavai: “MELAS, MELAS, MELAS!!!”, tik niekaip nesugebedavai nurodyti, kur tas melas. Su tavim jau viskas aisku, “Nepolitike”.
Pritariu: tokie kaip gerb.Sinica-mūsų tautos ateitis.O kuriančius Lenkijos istoriją Lietuvoje- į istorijos šiukšlyną.
Labai aktuali tema. Visiškai pritariu gerbiamo straipsnio autoriaus mintims. Tautos istorinės atminies saugojimo įstatymo prėmimas yra neatidėliotinos svarbos uždavinys.
Riboto mąstymo žmonės visada nori „įstatymų“. Ant tokiu ir laikosi diktatūros. Nors patys nežino ne tik įstatymu bet ir LR Konstitucijos.
Pats visiškai nesiorientuoji Lietuvos istorijos mokslo situacijoje ir nesupranti, kad įstatymu kaip tik norima palaužti jau seniai egzistuojančią vienos nuomonės monopoliją – E. Gudavičis, A. Bumblausko, E. Aleksandravičiaus ir daugybės per dvidešimtmetį jų priperėtų mokinių. Ar aišku?
Įstatymu nieko nepralauš. Bus tik dar blogiau. Nes valstybė nustatys, kas teisinga, o kas neteisinga. Ir taip jau turime “teisingą” istorinį holokausto, sausio 13-osios vertinimą… Žingsnis į kairę ar į dešinę reiškia kalėjimą. Tai tokia ta žodžio laisvė? Kad ir kaip tai nepatiktų kai kam.
Jūs čia diskutuojat, o va vienas raudonas dbl oer LNK televiziją ka tik pažadėjo II pakopos pensijų fondus nacionalizuoti!!!
Manau, kad to rezultatas bus masinė jaunimo evkuacija iš Lietuvos! Niekas neprisidės prie socializmo kūrimo!
Tad apie tai dabar turim šaukti, kad tokie raudonieji dbl… kuo toliau nuo valdžios būtų, kuo toliau!
“Masine jaunimo emigracija” – nu sitas tai tiesiog zudantis… Tu ka, daugiau ko nors protingesnio israsti nesugebi?
Privatūs pensijų fondai yra lochotronas. Labai geras rusiškas žodis, apibūdinantis mulkių maustymą.
Visa ES su „pensijų fondais” yra didelė finansinė piramidė.
Kol ir toliau beprasmiškai tupčiosime tame pačiame pomindauginiame – krikščioniškajame laikotarpyje, tol ir toliau mūsų kaimynai istorikai džaugsis iš laimės, ir ateityje mūsų “istorikams” kabins medalius ar net ordinus už “didžiausius pasiekimus”. Mat, tai leis kaimynams pasidalinti mūsų praeitį be Lietuvos istorikų dalyvavimo.
Laikas, gerbiamieji jaunieji istorikai, suprasti, kad Lietuvos garbingiausioji istorija tai – IKIMINDAUGINIS – ikikrikščioniškasis laikmetis. Tai laikotarpis, kuriame visoje Žemėje vyravo tarpgentinė LIETUVIŲ kalba. Tai laikotarpis, kuriame iš lietuvių kalbos gimė sanskrito, o vėliau ir slavų bei daugelio kitų tautų kalbos. Tai laikotarpis kai šventieji raštai iš karos į kartą būdavo perduodami žodžiu!
Tiktai pažines Lietuvos praeitį pasulis pažins ne tiktai visos žmonijos praeitį bet ir jos ateitį!!!
Lietuvos jaunieji mokslininkai privalo greičiau surasti tikrąjį kelią ir padėti pasauliui!
Mat, be lietuvių kalbos niekas žemėje nesugebės įminti seniausiųjų kultūrų vis dar išlikusių šaltinių!
Beje, daug kas jau yra atskleista ir aprašyta Romualdo Zubino knygose “Perkūnas” (priešistorija), “Per praeitį į ateitį”(proistorija) ir “Pažadinta praeitis” (III-sis ir IV-sis Žemės fiziniai judėjimai), kurių, deje, taip nemėgsta “Alko” vadovai.
Atėjo laikas padirbėti Lietuvos jaunimui!
Tiktai patarimas – mažiau kliaukitės dabartiniais “autoritėtais”, kuriems jau seniai laikas drauge su sovietiniu bagažu nueiti nuo arėnos ir palikti jaunimą dirbti savistoviai!
Kol kas nieko kvailesnio neteko girdėti: “visoje Žemėje vyravo tarpgentinė LIETUVIŲ kalba. Tai laikotarpis, kuriame iš lietuvių kalbos gimė sanskrito, o vėliau ir slavų bei daugelio kitų tautų kalbos. Tai laikotarpis kai šventieji raštai iš karos į kartą būdavo perduodami žodžiu!”
Prisiskaito žmonės pasakėlių ir bando jas už mokslą prakišti. Jau jei Zubinas istorikas, tai istorija – ne mokslas, o skiedalai su žarniniais spirgais. Mokslui reikalingi šaltiniai, o ne kažkokie žodiniai perdavimai – sugedęs telefonas. Tokie vertinimai – kaip santechniko apie valstybės biudžetą.
atsaket i mano galvoje kabejusi klausima ,kas pirmiau-sanskritas ar lietuviu kalba’,aciu.
Kad Sventrasciai is kartos i karta buvo perduodami zodziu tai taip, bet kad is lietuviu kalbos gime sanskrito… Gal nevertetu taip skubeti 🙂 Greiciau visgi buvo atvirksciai, na bet siuo atveju svarbiau kalbeti apie objektyvia ikikrikscioniskos Lietuvos istorija. Remiantis saltiniais… Ir per daug nepasiduoti emocijoms.
Tęsėjau, tau reikėtų pasigydyti…
tęsėjui- istoriją reikia tyrinėti, archyvus skaityti, ir knygas rašyti. Ir apie ikimindauginę :Lietuvą, ir pomindauginę, ir tarpukario ir pokario. Visi tautos istorijos tarpsniai yra reikšmingi, ir nereikia idealizuoti nei LDK, nei ikimindauginės Lietuvos. Viską reikia vertinti pagal to laiko kriterijus, o ne kaip norėtų bumblauskai- pagal ‘žmogaus teises’, lygiai taip negalima dabar idealizuoti pagonybės, pagal kažkokią mistinę baltų vienybę, kuros nebuvo, nes skerdė vieni kitus lygiai
“… pagal kažkokią mistinę baltų vienybę, kuros nebuvo, nes skerdė vieni kitus lygiai” – pakvipo bublauskizmu, baronizmu…
Na taip jau vieni kitus skerdė, taip skerdė , kad likome mudu abudu . Pamiršau; ir “Amelija”.
“Tautos istorinė atmintis”, tai kitaip sakant lietuviška Lietuvos istorija. Nors jau pora dešimtmečių esame kaip Lietuva, tačiau, kaip ne keista, per tuos dešimtmečius užsikniaubus nuo viešumos visu tempu istorikų buvo šokta tęsti tarpukarinės lenkiškos Lietuvos istorijos kūrimą.
Šiandien to rezultatas – toliau esame mokomi lenkiškos ir užsilikusios sovietiškos Lietuvos istorijos. Štai kur Tautos ir Valstybės problema. Antai, tarpukario istorija vėl “užsiciklino” Smetonos iš sovietinių laikų einančio diktatoriškumo nagrinėjimo, kai istoriškai esminis yra jo politikos vasališkumas Lenkijai. Visų pirma, niekuo nepaaiškinamas, o grynai vasališkas, yra 1938 metų Lenkijos ultimatumo priėmimas ir su tuo susijęs Vilniaus “išsižadėjimas” 1939 metų rugsėjį. Būtent šie veiksmai sąlygojo visišką Lietuvos valstybės išnykimą – sunaikinimą. Atskleikime to visą esmę visuomenei. Juolab, kad dabartinė valdžia vėl mina ant to paties Lenkijos grėblio. Lietuvos visuomenė, jaunimas jokio supratimo apie jį neturi – vėl tyla… Žodžiu vėl esame mulkinami, visokiomis partnerystėmis- bendrystėmis su Lenkija, ką praktiškai tik slaptai darė ir Smetona savo šūkiu “už lietuvišką Lietuvą”, nediplomatine kalba reiškusiu už Lietuvą be pagal jį „nelietuviško“ Vilniaus ir Klaipėdos. Štai koks faktiškai ne lietuviškas, o lenkiškas tautiškumas buvo slepiamas po tokiais šūkiais tarpukario Lietuvos tautininkiškos valdžios.
Taigi ne minimas įstatymas yra būtinas, o kokybiškai kitokio, leituviško Lietuvos istorijos vadovėlio parengimas jaunimui, visuomenei istoriškai šviesti.
Teisingai.
“Istorikai” jūs “istorikai”. Kas pagal jus istorija? Mokslas ar grožinė literatūra? Sinicai ir Seimo nariams atrodo, kad grožinė literatūra, kuria galima manipuliuoti.
Primityvai – trūksta žodžių.
Na, bet nuskriaustų neliks. Nacionalprimityvams bus sukurti jiems specializuoti tekstai – spalvingi urapatriotiniai istoriniai apsakymai, istoriniai romanai, kuriuos jie galės skaityti ir iš džiagsmo virpės jų širdelės. juk tai puiku – ane Sinica, Nepolitike (ar tikrai?), dzūke ir kt.
Na, o rimti mokslininkai ir toliau kurs rimtus mokslinius veikalus. Ir jokia cenzūra bus nebaisi. o jei pabandys cenzūruoti – tai tokie cenzoriai taip bus mandagiai pamokyti, kad mažai nepasirodys. Komediantų, karikatūrinių personažų jau netrūksta. Tai jų bus dar daugiau 🙂 Skanai pasijuoksim iš viešai išjuoktų necionalpseudomokslo primityvų 🙂
P.s., Įdomu, kaip jūs “cenzūruosit” pvz. VU leidyklą, kitas leidyklas. Jų redkolegijas. Na, ir kas recenzijas rašys 🙂 Sakot “rasim” 🙂 namanau, nes tokie pseudo… nei vienoje mokslininkų bendruomenėje nebepritaps 🙂
Tai sėkmės myzn…ai 🙂
Imantas Melianas prabilo?
Nesvarbu pavardė, svarbu kad žmogus protingas, pseudoistorijos garbintojai. Pažįstu bobulę, kuriai Rosales (ar kokia ten tos skiedalės pavardė) fantazijos svarbesnės už enciklopedines žinias. Prie lovos laiko ir atmintinai mokosi. Va kur jūsų “istorijos” fanai, lietuvio neandertaliečio ieškotojai.
Klausykit, poniute, tamstos pasaulėžiūrinis pagrindas – XIX a. Mes gyvenam – XXI amžiuje. Laikas būtų pastudijuoti naujausius fizikos, psichologijos, etnologijos mokslų pasiekimus, tada visai kitoje švisoje nušvistų ir Lietuvos istorija. Teko girdėti D. Kapros, D. Bohmo, M. Eliade, S. Grofo vardus? Pastudijuokit jų veikalus. Gal tada jūsų galvelė truputėlį prašviesės.
.youtube.com/watch?v=qqMjhufTr1M
Aciu gerb.Juratei Statkutei de Rosales
Tai, kad tamstos ginami istorikai jau seniai monopolizavo aukštąsias moyklas, akademinu leidinuus, televiziją ir radiją. Aišku, tamstai tai gal ir patinka, bet su istorijos mokslu tai neturi nieko bendro, greičiau su labai konkrečia ideologija – polonofilizmu.
Universitetai ne šventos karvės, o “akademinė laivė” ne priedanga daryti nusikaltimus prieš tautą, valstybę, žmoniškumą.Cenzūruoti nėra jokių problemų, jei to reikia. Čia tu užvedei apie cenzūrą, o kalba buvo apie “istorikus”, kurie Lietuvoje stumia priešiškų valstybių istorinį pasakojimą.
rimti mokslininkai- tipo bumblauskas, kurio niekas archyvuose nematė? ar gal nikžentaitis?
Taigi šitie jūsų ‘rimti’ istorikai savo plačiomis subinėmis užsėdę visas mokslo tarybas, visas vietas, kur kvedpia pinigais, tai ne istorikai- o projektų projektėlių vykdytojai, riebių valdiškų užsakytų, kaip antai urm, ,propagandinių knygelių gamintojai. Ar bent pasidomėjei ką apie tuos plačiasubinius, neišlendančius iš tv ekranų, mano istorijos studentai? Antai, Bumblauską išprašė iš TSPMI, nes jaunimui bloga pasidarė nuo tų jo ‘narratyvų’. Patys negabiausi karieristai sulindę į katedras, ir jauniems istorikams neleidžia pasireikšti, jeigu ne į jų dūdą pučia
The end of history…
Dibilostan nac_lt go on!
Prolenkiški ir pro sovietiniai liberal- socializmu dvokiantys ,,mokslininkai’ pridergė jau pakankama paskutiniu metu. Tai niekiniai darbai, bet juos iškelia libertarinė media.Šaunuolis Vytautai. Rudimentinis pseudo mokslinis gaivalas nepraeis. tegu raudonai-žydri šunys loja, o Tautos karavanas eina toliau…
Lietuvos istorijos (praeities) negalima kurti nei įstatymais, nei įsakymais, nei instrukcijomis! Tai ne kūrybos bet pažinimo objektas!
Lietuvos praeitis – tai informacinis lobynas, kuris prieinamas tiktai lietuviakalbiams! Vienas iš tokių lobių- III-jo ir IV-jo Žemės judėjimai, be kurių pažinimo pasaulio mokslas jau kurį laiką stovi vietoje – stagnavo!.
Sakysite – kosmoso užkariavimas, palydovai, aparatai, mobiliakai, ŽPS -ai ir kt.- jug visa tai pažanga?
Visa tai laikina!
Praeitis liudija, kad prieš mus Žemėje būvusi civilizacija turėjo kur kas tobulesnę ir techniką, ir technologiją. Beje, jie žinojo net ir apie mano minėtus, tačiau mūsų mokslininkams nežinomus, Žemės judėjimus. Tačiau praeitis liudija, kad ana civilizacija nežinojo jų vyksmo technologijos ir todėl buvo sunaikinta.
Lietuvių kalbos deka mes jau žinome ir apie šios Žemėje vykstančius fizinius procesus, ir apie jų vyksmo technologiją, ir net žinome-kada, kas ir kodėl vyko bei kas, kada ir kodėl įvyks!
Tačiau kol mokslo vyrai ir moteris ir toliau užsiims niekais kurdami įvairius įstatymus bei įsakymus, ir neprivers pasaulį liautis kovoti su gamtoje vykstančiais procesais, galime būti nušluoti nuo Žemės paviršiaus taip pat, kaip tai buvo įvykę kad ir prieš maždaug 40 000 metų!
Tada, kaip iš protėvių šaltinių žinome, įvyko eilinis globalinis tvanas, kuris vandens lygį Žemėje pakėlė apie 80 metrų aukščiau už mūsų laikais esantį. Visa tai yra aprašyta paminėtose knygose.
Beje, ir Senajame testamente. Ar Nojus buvo lietuvis?
Gal baikit vieną kartą kištis ten, kur jūs neturit jokios kompetencijos. Ir apskritai tamstos visur brukama tradicinė krikščionybė yra toks atsilikimas, kad bent kiek mąstančiam žmogui geriau su ja nesirodytumėte. Pasaulėžiūrinis pagrindas, kuriuos remiasi jūsų taip mylima tradicinė krikščionybė yra primityviausias dvasios – materijos dualizmas. Realybėje to nėra. Tai puikiausiai įrodo šiuolaikinė fizika, kuri kalba energetinį – informacinį – dvasinį realybės pobūdį. Užteks brukti lietuvių visuomenei pasenusius krikščioniškus mitus ir XIX a. pozityvizmą.
Istorikai jūs istorikai, ko vertos jūsų žinios, jei nesuvokiate nagrinėjamų įvykių permainų visuomenėje. Jums ir gentis ir šeima ir tauta auga kaip žolė, o valstybė kaip pieva, kurioje auga kelių rūšių žolės. Laaabai gudrūs vertinti praeities valdovų veiksmus, arba pagal šiandieną vertinti įvairias pasirašytas sutartis. Jūs net tsrs suskaldymo nesugebate vertinti visi vienodai, nors dauguma buvote šio virsmo liudininkais, tai ko vertos jūsų nuomonės ir ginčai apie senesnius įvykius? Tikslios žinios apie praeitį reikalingos tik tiems pareigūnams ar žmonėms, kurie atstovauja Lietuvą. Kitiems pakanka tik sakmių ir padavimų – nėra jokio reikalo kiekvienam mulkiui žinoti padarytas klaidas. Protėviai sakmėmis ir padavimais ugdė jauną kartą. Visi įvykiai yra nebūdingi visuomenės ramiam gyvenimui, tad istorijos ‘mokslas’ primena ligonio ligų sąrašą. Tarpai tarp įvykių, kai visuomenė gyvena ramų, brandų, kūrybingą gyvenimą, siaurapročiams istorikams neįdomūs, nes jūs nesiruošiate kurti visuomenės. Jūsų, kaip mokslininkų, menkumą išduoda nenoras apibrėžti sąvokas, kurios yra būtinos, norint suvokti įvykių svarbą visuomenei. Gal šiais metais kuriam nors kils savigarbos jausmas ir vis tik pabandys parašyti sąvokų: šeima, gentis, tauta, bendruomenė, valstybė, apibrėžimus??? Apibrėžimai nebūna neteisingi – jie rodo nusimanymo lygį.
.sarmatas.lt/05/apie-didziaja-lietuva-jos-rajonus-miestus-bei-tautos-valia/
Gerbiamoji Amelija, kaip ir visi mūsų protėvių šaltiniuose minimi gerieji (herojai) taip ir Adomas su Jieva buvo tiktai simboliai- jie visi simbolizuoja gamtoje būvusius reiškinius. Adomas simbolizavo Ararato ugnikalnį o Jieva- iš šio ugnikalnio išsiveržusią lavą. Pagal Senajame Testamente pateiktą chronologiją nustatyta, kad šis Ararato ugnikalnio sprogimas įvyko 3656 m.pr.m.e. (ST Pradžios knyga Pr 3,7-4,5 -45). Tad Jūsų minimiems Adomui ir Jievai 2344 metais sukaks 6000 metų!
Graikų dievas Dzeusas taip pat simbolizuoja Tero ( būvusį Egėjos jūroje Santarino salų vietoje) ugnikalnį, o jo žmona-sesuo Hera (liet. Gera) simbolizavo šio ugnikalnio lavą, išsiveržusią 1365 m.pr.m.e. Dzeuso dukra Atėnė simbolizavo neva iš jo (ugnikalnio) galvos išsiveržusią ugnį. Tuo pat sprogimo metu sukeltą cunamį simbolizavo Tęsėjas, kuris neva su argonautais (simbolizavusiais kitus šio ugnikalnio sprogimo metu pagimdytus produktus) nukeliavo net iki Juodosios jūros ir drauge su žemės drebėjimo simboliu- Jasonu apkeliavo visas Juodosios jūros pakrantes.
Beje, arijų (ne žydų!) Senajame Testamente Pradžios knygoje beveik visi “veikėjai” yra pabrėžtinai įvardijami- žemdirbiais ar aviganiais. O tai reiškia, kad šie “veikėjai” simbolizavo tvaną (potvynį) ir sėlius nuo kalnų. Būtent tokiais buvo ir neva pirmieji Adomo ir Jievos palikuonys- Kainas ir Abelis.
Tad lietuvių kalbos deka įminę seniausiųjų kultūrų, pirmiausiai-arijų-baltų, šaltinius, mes pažinsime praeitį o po to ir ateitį!!!
Tad “istorikų” sukeltas ermideris ne dėl esmės bet dėl formos, dar kartą parodo jų neveiksnumą!!!
man gaila to vadinamo arheologo, nes nesugeba net tikru vardu pasivadinti. tas vadinamas “istorikas” visiškai atitinką vieną iš Gedgaudo keturių tabu apie istorijos rašymą. Šitam veikėjui J. Statkutės – Rosales leidiniai tikriausiai alergiją sukelia, nes jis garbina vyresnio “brolio” istorijos suvokimą.
Tam vadinamam institutui visiškai nereikalinga ir neįdomi istorinė medžiaga kurią surinko vien signatarė…
Šaunuolis straipsnio autorius. Smagu kad jauni žmonės ieško mūsų tikrųjų istorinių šaknų kurias sunaikino dabar esantys galingieji…
Gerbiama Amelija, Tamsta reikalaujate šaltinių! Visi jie, o jų per 200, nurodyti mano knygų “Perkūnas”, “Per praeitį į ateitį” ir
“Pažadinta praeitis” pabaigoje esančiuose “Panaudotos literatūros sąrašuose”. Prašau skaityti ir šiuos sąrašus, ir išvardintus šaltinius. Paminėtos knygos nėra patirti ar išgalvoti romanai ar apsakymai. Jas “pagimdė” minėti šaltiniai, archeologo bei gyvenimo patirtis ir meilė Lietuvai bei jos šlovingiausiai ir turtingiausiai praeičiai!
Beje, persakaityti literatūros sąrašuose nurodytus šaltinius gali ir istorikas. Tačiau, kad įminti tai kas juose yra rašoma ir apie ką rašoma, jau reikalingos ne tiktai istoriko, archeologo ar inžinieriaus žinios bet ir turėti šiokį tokį supratimą apie geologiją, geofiziką, meteorologiją, teologiją, teogoniją, etnologiją, etnografiją, astronomiją, vulkanologiją ir t.t.
Linkiu Jums sekmės, gerbiama Amelija!
Jei mes vadovaujamės Rusijos ar Lenkijos istorijos politika, tada istorinės atminties įstatymas Lietuvai kaip ir nereikalingas.
Įstatymas nereikalingas bet kokiu atveju. Negi neaišku, kad dabar šalį valdantis liberastinis režimas panaudos tą įstatymą prieš tautą ir valstybę???? Deja, kol valstybė užvaldyta, tol iškuopti prasmirdusius universitetų, institutų kabinetus nėra kaip. Jei tauta sugebės atsiimti savo suverenitetą, tai jokių panašių įstatymų nereikės.
Lietuvos masonai turi tradiciją tarnauti Lenkijos valstybei. Pvz. masonas teisininkas Riomeris savo butą Vilniuje nuomojo Armija krajova galvažudžiams, kurie jame spausdino savo prieš Lietuvą ir lietuvius nukreiptas proklamacijas. Matyt, masonai istorikai seka savo pirmtakų pėdomis ir visaip kenkia Lietuvai, už tai gaudami iš šeimininkų apdovanojimus.
Žinant praeitį, analizuojant dabartį, galima prognozuoti ateitį. Bumbliauskiniai trindami ir niekindami Lietuvos istoriją, ruošia dirvą ateičiai. Lenkai juk savo pretenzijų nepamiršo, atsirieks mūsų gabalą ir visa ESRS tylės ausis suglaudusi. Juo labiau, kad tas gyvūnėlis rompėjus tiesiai šviesiai pareiškė, kad nacionalinėms valstybėms kuriamoje liberastinėje federacijoje bus galas.
“Alfredas Bumblauskas pasakoja, kad 1918-1920 m. vyko ne Lietuvos-Lenkijos, o pilietinis senalietuvių-naujalietuvių karas, taigi negalime kalbėti ir apie Vilniaus okupaciją (stebėtinas sutapimas su Radoslavo Sikorskio (Radoslaw Sikorski) pozicija)”
——————-
Jei Lenkijoje valstybine kalba butu lietuviu, o Lenkija vadintusi Lietuva, tai gal tada ponas Bumblauskas ir butu teisus! Praktiskai matote, kad jau daugiau nei 90 metu Lenkija laiko dali Lietuvos teritorijos okupuota ir aneksuota. Taigi galimi variantai, kaip vertinti bumlauski……. Lietuvos isdavikas, dvasinis iskrypelis arba didzialenkiu tarnas. Kadangi gauna apdovanojimus is Lenkijos, tai jai ir tarnauja….. kaip beje ir buves prezidentas.