Lietuvoje vėl lankosi baltų praeities tyrinėtoja iš Venesuelos, knygos „Europos šaknys ir mes, lietuviai“ autorė, Jūratė Statkutė de Rosales. Susitikimai su ja vyks: rugpjūčio 28 d. 15 val. Panevėžio Petkevičaitės Bitės bibliotekoje (Respublikos g. 14, Panevėžys), rugsėjo 2 d., 15 val. Ievos Simonaitytės bibliotekoje Klaipėdoje ir rugsėjo 3 d., 15 val. Nacionaliniame muziejuje Vilniuje.
Bus pristatyta Jūratės Statkutės de Rosales knygos „Europos šaknys ir mes, lietuviai“ 2-oji dalis bei Stasio Petkaus dokumentinio filmo „Jūratė Statkutė de Rosales. Pasišventusi senajai protėvių istorijai ir Lietuvai“ premjera.
Renginiuose dalyvaus knygos autorė Jūratė Statkutė de Rosales, akademikas, tautotyrininkas, profesorius Romualdas Grigas, akademikas, garsus archeologas, profesorius Vladas Žulkus, „Versmės“ leidyklos vadovas Petras Jonušas, Lietuvos televizijos operatorius Stasys Petkus.
„2011 m. leidyklos „Versmė“ išleista knyga „Europos šaknys ir mes, lietuviai“ baigėsi šeštuoju skyriumi. Tai, kas iš pradžių Lietuvoje daugelio buvo sutikta su nuostaba „to negali būti“, per dvejus metus įgijo pripažinimą. „Europos šaknys ir mes, lietuviai“ – tai daugelį metų knygos autorės Jūratės Statkutės de Rosales ir kitų tyrinėtojų rinktos medžiagos apie indoeuropietiškos Vakarų Europos ištakas apibendrinimas, apie seniausią ir didžiausią Europos valstybę, apie dabar baltais vadinamų tautų tėvynės reikšmę, apie proistore ir net paraistorija vadinamą praeitį prieš Lietuvos krikštą“, – rašoma knygos pristatyme.
Antrojoje knygos dalyje autorė aprašo laikotarpį nuo baltų pajudėjimo iš baltiškų žemių pietų link pirmaisiais mūsų eros amžiais iki Romos paėmimo 410 m. „Pamenu, pati ilgą laiką vadinamųjų barbarų grobikiškus žygius į dabartinę Turkiją III a. priskyriau germanų grupėms. Dabar galiu įrodyti, kad tuos žygius rengdavo baltai, kiekvieną kartą, kai tik romėnai nesilaikydavo su gudų vadovais sudarytų sutarčių“, – rašo knygos autorė.
2011 m. J.Statkutei de Rosales lankantis Lietuvoje, birželio 15 d. vykusiame iškilmingame Vilniaus pedagoginio universiteto (VPU) Senato posėdyje jai buvo įteiktos garbės daktaro regalijos.
J.Statkutė de Rosales Prancūzijoje studijavo lotynų ir prancūzų kalbas, gavo prancūzų kalbos mokytojo diplomą. Kalbų studijas tęsė JAV, Niujorko Kolumbijos universitete. Nuo XX amžiaus 6 dešimtmečio gyvena Venesueloje ir yra populiaraus opozicinės krypties Venesuelos politikos, ekonomikos ir kultūros savaitinio žurnalo „Zeta“ vyriausioji redaktorė.
Žymi tyrinėtoja ir visuomenės veikėja yra pažymėta aukščiausiu Venesuelos ordinu už kultūrinį darbą – Orden Andrés Bello. Jai įteiktas Karakaso miesto ordinas Orden Diego de Losada, o 1989 metais „Iberų Amerikos žurnalistų organizacijos“ ją paskelbė Metų asmenybe. Venesueloje, Jungtinėse Amerikos Valstijose, Ispanijoje ir Lietuvoje ji leidžia lyginamosios kalbotyros ir senosios baltų istorijos klausimus nagrinėjančias studijas. Už senosios baltų kultūros puoselėjimą 1996 metais Lietuvos Respublikos Prezidentas ją yra apdovanojęs Lietuvos didžiojo kunigaikščio Gedimino ordino Riterio kryžiumi.
Susiję straipsniai:
- Lietuvoje vieši baltų praeities tyrinėtoja Jūratė Statkutė de Rosales (video, audio)
- R.Grigas. Už ir prieš dr. Jūratę Statkutę de Rosales
- Baltų praeities tyrinėtojai Jūratei Statkutei de Rosales įteiktos Garbės daktaro regalijos (video, audio)
- J. de Rosales. Antrasis atsakymas A.Butkui ir S.M.Lanzai
- J. de Rosales. Kaip tėvynė tampa svetima. Atsakant „Kaip baltai tampa gotais“ autoriams
- A. Butkus, S.M. Lanza. Kaip baltai tampa gotais
- A.Patackas. Paslaptingoji Skandija, arba visada ieškok atsakymo LKŽ
- M.Kundrotas. Baltų sklaidos teorijos istoriosofijos šviesoje (I)
Jos teorija, siejant žygius su gudų vardu, yra klaidinga: žodis gudas yra indoeuropietiškos kilmės (ji pati pateikia daug pavadinimų, vardų su žodžio pradžia gud įvairiose indoeuropiečių arealo teritorijose, tame tarpe ir Indijoje) ir reiškia kitokį ( žr. http://www.lkz.lt/startas/htm ).
Iliustracijai pateikiu vieno komentatoriaus rašytą pavyzdį apie tai, kad lietuviai, senovėje puldami kurią tai slavų tvirtovę, šaukė: “ažumuškim šituos gudus!”.
http://www.lkz.lt/startas.htm
Džiugu vėl Lietuvoje matyti ir susitikti su tokia šviesia ir miela Jūratės Statkutė de Rosales asmenybe.
Didi pagarba Jums!
Griežtui. Visi neigiami posakiai dėl gudų: “Lietuvi, mylėk žemaitį, o muški gudą, kaip šunį rudą” ir kt. atsirado po Bizantiškos krikščionybės atsiradimo Kijevo Rusioj ir guduose, o ji atsirado 10 a. Kiti aisčiai (baltai) išlaikę savo senąjį tikėjimą ir aukštą dvasinę kultūrą, pradėjo kovoti su krikščionimis. Nes krikščionybė anuomet buvo skleidžiama su kardu ir kryžiumi. Linkiu studijuoti istoriją ne tik iš panslavistų knygų, o žvelgti giliau ir gaudytis istorijoje.
Ne apie posakius, o apie patį pavadinimą Gud eina kalba.
Džiaugiuosi, kad vėl atvyksta mano mėgstama ‘istorinio fantasy’ žanro autorė.
Nuo kada ir kur bus galima įsigyti naujausią knygą?
vėl atvyksta mano mėgstama ‘istorinio fantasy’ žanro autorė.
————
Kai kas jos kalbose gali būti ir tiesa.
Pvz., pavadinimas GUDai (orig. gotos, godos) gali būti kilęs, kaip ji rašė, nuo žodžio GODUS. O godus jau ir yra kitoks – ką ir rašo apie žodį gudas lkz.lt
Todėl visi tie, kurie ėjo užkariauti, buvo godūs – kaip ir tiktų jiems toks pavadinimas?
Kadangi žodis GUD yra indoeoropietiškos, t.y. mūsiškos kilmės, tai ir visos prasmės su lietuviškom labai gali būti susiję ir išeinančios vienos iš kitos.
Kas kita, ar Statkutės tvirtinimas, kad Europos užkariautojai gudai ( orig. godos, gotos) buvo – baltai?
Kad juose buvo baltų, tai abejonių nėra. Tuo labiau, kad tuomet, galimai, dar kažkokie kalbiniai skirtumai įvairių grupių dar nebuvo tokie tolimi nuo šaknies – nuo indoeuropiečių, t.y. nuo mūsų, likusių prie seno, todėl vėl į bendrą šaiką susibūrimas nebuvo toks jau ir sudėtingas dalykas, nes greito prabagotėjimo, kas yra plėškavimai užkariaujant, ir tada, matyt, norėta, o ir augančiam žmonių skaičiui reikėjo susirasti vis naujas, gyvenimui tinkamas, teritorijas..
Todėl greičiau senu indoeuropietišku pavadinimu godus (plg. godos, užrašant gottos), gal būt, ir buvo tie būriai pavadinti.
Taigi tuomet tai buvo greičiau gyvenimo būdo pavadinimas, o ne baltų, kurie, gyvendami miškingose vietovėse ramiai (rusiškai лешие), visai buvo kitokios moralės bei tradicijų, ko dėka ir išliko, o tie, besimaskatavusieji po svietą, galiausiai išnyko (žuvo, įsiliejo į vietines visuomenės ir pan.).
Taigi iš esmės Statkutės mintis yra klaidinga.
Tu pats esi nuo gyvenimo pradžios KLAIDA. Gudas ir kiti vediniai yra pirmo čakrinio taško atstovai. Tau tai negirdėta todėl ir nebūk teisėju nespręsk bet domikės ir dar rasi daug paslapčių, kurios gyvenimas užnešė laiko dulkėmis. lyvis
Papasakok mums visiems apie čakrų įtaką tuomečiams Europos užkariavimams? 🙂
Labai malonu, kad pats esi žingeidus. Tam reikia daug kalbėti, todėl visa tai surašiau į leidinukus tau tik belieka juos įsigyti, bet tam reikia patekti į Klaipėdą. Apsikeičiam į lietuvišką valiutą toliau skaitai ir plečiam praeities akiratį. lyvis
Tai tu, lyvi, pasirodo esi biznierius? 🙂
Tik va bėda: netikiu aš tom čakrom, todėl nemanau, kad protinga už tai dar ir primokėti. 🙂
Tai sakyk kuo tu tiki Markso kapitalu. lyvis
Kaip čia prie aiškaus išmįslo, kas yra čakros :), tiktų mokslininkas Marksas? 🙂
Nuo kada Marksas mokslininkas jis paprasčiausiai filosofas lietuviškai mąstytojas. lyvis
Kas ta čakra? Turkmėnų nacionalinis patiekalas ar Australijos aborigenų ginklas? Jokioje mokslinėje literatūroje panašaus termino neteko užtikti.
Grįžk Amelija į gyvenimą, o ne mokslinėje literatūroje kiek galima tupėti. Taip ir nenutolai nuo rožinio marksistinio gyvenimo tik pakeitei visą tai kristumi. lyvis
Lyvi,
neišsisukinėk – pasakok visiems apie čakras.
Gal mes patikėsim 🙂 tais išaiškinimais?
Pirmos septynios futarko runos žymi čakras. Dabar į tuos septynis čakrus reikia suvesti zodiako ženklus, kurie yra tautų ar genčių atitikmenys. Na dabar “draugas žemgalį” ar išgali patikėti. Tai yra ilga melodija taip būtų išdėstyta trumpai na ir reikia visą tai pagrįsti. Na o dabar pirmyn “draugas žemgali” Praeities šaknys karčios be elementoriaus. lyvis
Tačiau J.Statkutės – de Rosales darbai yra reikšmingi metodologine, y. klausimų kėlimo prasme, kas labai nepatinka Baranausko tinklapio “istorikams”, nes ne jie tai padarė, o patys gal net neišdrįso to padaryti.
Rimti žmonės tokiais niekais netiki. Sarmatininkai, jūs sarmatininkai 🙂
Kuo konkrečiai?
Ar gali pasakyti?
Ar tik neigi, nes taip nori – be jokių įrodymų?
Rimti žmonės nuoširdžiame triūse visada randa ką nors gero, pvz., klausimus, kuriuos bijo sau užsiduoti “istorikai” iš Baranausko tinklapio.
O pačiam, kaip nelietuviui, nedera lįsti ne į savo reikalus, “Studente”.
Vartyk toliau talmudus, toras. 🙂
P.S. tau su amelijom yra atsakymas referendumų dėl žemės straipsnyje.
Pasiskaityk – gal proto įgausi. 🙂
de Rosales apdovanota ordino Riterio kryžiumi. Čia tai bent “pasiekimas”.
Tikiuosi, Statkutė padarys dar vieną “atradimą” – kad senovės egiptiečiai – tai senieji lietuviai, o Egipto piramidės – lietuvių rankų darbas. Ir kad nenaudėliai vokiečiai su rusais šitai žinojo ir sąmoningai slėpė nuo visuomenės 🙂
Vardai : gudas, lietuvis, vietinis yra radęsi, kaip medžio, miško požymio epitetiniai pavadinimai, jų radimosi ryšys panašus, kaip yra tarp – miškas: meška; medis(medė – “miškas”): medviedj (rus.); lies: lisa, lisica (rus.).
Toks vardų radimasis siejamas ir su pasaulio, kaip medžio, senojoje, mitinėje-poetinėje pasaulėjautoje įsivaizdavimu.
Paaiškinkit prašau, koks ryšys tarp lietuvio ir medžio, ar gudo ir miško?
Man patiko:
J. Statkutė: “Romėnų autoriai lygino vadinamąją skitų kultūrą su Egipto kultūra. Sakė, kad jos lenkyniavo, kuri seniausia. Lygiai taip pat galime save priskirti tų kultūrų palikuonims.”
Supratot, lietuviai? Esame skitų ar egiptiečių kultūros palikuonys. Gal net iš karto abiejų kultūrų. Dabar tik žingsnis iki pripažinimo, kad piramides pastatė lietuviai 🙂 Jokių problemų! 🙂 Tuoj atsiras “kalbininkų”, kurie Egipto hieroglifus perskaitys dabartine lietuvių kalba 🙂 Gal net pati Statkutė to imsis?
pagieža, piktdžiuga ir “intelektualus sąmojis”… komentarai su nepilnavertiškumo, narcisizmo priemaiša, užuojauta