Smolensko archeologas krivičių gentį susiejo su baltais

Smolenske išleista profesoriaus, žymaus archeologo Jevgenijaus Šmidto monografija „Smolensko Padneprės ir Padauguvės krivičiai“, kurioje mokslininkas apibendrino daugiau nei pusės amžiaus savo tyrinėjimų rezultatus. Daugelį dešimtmečių tyrinėtą VIII-X a. Smolensko ilgųjų pilkapių kultūrą, arba krivičių gentį autorius nedviprasmiškai įvardina kaip pirmapradiškai baltų kilmės žmones: „Daiktinė archeologinė medžiaga iš ilgųjų pilkapių…, apimanti ištisus baltiškus radinių kompleksus, pateikia nenuginčijamus įrodymus, kurie leidžia įvertinti aukštą gyventojų socialinio-ekonominio išsivystymo lygį ir priskirti juos prie baltų etnokultūrinės visumos“.

Gavęs signalinį naujos knygos egzempliorių apie jos pasirodymą savo tinklaraštyje pranešė Smolensko srities Informacinės politikos ir visuomeninių ryšių pagrindinės valdybos viršininkas Vladislavas Kononovas. Jis paminėjo, kad monografija išleista pagal valstybinę knygų leidybos programą, skirtą Smolensko 1150 metų jubiliejui paminėti. Ši programa pirmiausia skirta paremti „fundamentalius darbus, kurie ne vieną dešimtmetį bus naudojami kaip populiarios kraštotyrinės literatūros šaltiniai.“

„Pergyventi dėl to, kad Smolensko gyventojų šaknys tik sąlyginai slaviškos, nereiktų. Kas dabar apgailestauja, kad anglai ir saksai iš tiesų nėra Didžiosios Britanijos autochtonai? Nebent išdidžiųjų britų palikuonys prancūziškoje Bretanės provincijoje. O mus, smolenskiečius, galima tiktai pasveikinti su tapatybės pasitikslinimu. Ačiū Šmidtui,“ tinklaraštyje rašo valdininkas.

Knyga skirta pirmiausia specialistams, todėl išleista palyginti nedideliu 1000 egzempliorių tiražu. Dalis jo sugrįš pas leidėjus – į Smolensko valstybinį universitetą. Tačiau tarp entuziastų internete jau kyla kalbos apie galimybes gavus knygą nuskenuoti ir patalpinti viešai.

Krivičių vardas siejamas su Smolensko-Polocko ilgųjų pilkapių kultūra, užėmusia didelius plotus Dnepro ir Dauguvos aukštupiuose nuo VIII amžiaus iki X amžiaus vidurio. Rytuose jie siekė rytinių galindų žemes. Kartu vyko baltiška migracija į šiaurės rytus, apie ką liudija savita Pskovo ilgųjų pilkapių kultūra.

Jau IX amžiaus viduryje prasidėjo sudėtingi stiprėjantys dviejų etnosų – slavų ir baltų (t.y., krivičių – krievių?) sąveikos procesai, kuriuos lydėjo materialinės kultūros suartėjimas ir slaviška kalbinė asimiliacija. Asimiliavimo židiniais galėjo tapti miestai, kartu buvę ir galios – politinio ir bažnytinio elito – centrais. Matyt, ilgainiui krivičių vardu imti vadinti ne tik baltai, bet visi vietiniai gyventojai, tiek baltai, tiek slavai.

Dnepro ir Dauguvos aukštupiuose ilgųjų pilkapių kultūra išnyksta IX a. pab.-X a. pirmojoje pusėje, ir tuo pat metu atsiranda visai nauji paminklai – apvalūs pilkapiai su degiminiais palaikais. Šie pilkapiai nekildinami tiesiog iš ilgųjų, bet siejami su slavais.

Po XII amžiaus krivičiai rusų metraščiuose nebeminimi. Nuo tol šių kraštų gyventojai imti vadinti poločianais, smolianais, tai yra, ne pagal etninius ir kultūrinius, o pagal teritorinius požymius, kaip ir likusioje senosios Rusios dalyje. XIII a. pirmoje pusėje Polocko kunigaikštystė buvo prijungta prie Mindaugo Lietuvos valstybės, o galutinai ją prijungė Vytenis 1307 metais.

Pasak baltiškojo paveldo Gudijoje puoselėtojo Aliaksejaus Dzermanto, „krivičius galima laikyti pagrindiniu baltarusių etnoso susidarymo dėmeniu: ir todėl, kad jie užėmė didžiausią būsimo baltarusių etnografinio arealo dalį, ir todėl, kad padarė didžiausią įtaką baltarusių tautos etninio savitumo bei valstybingumo formavimuisi.“