Mūsų kaimų istorija slypi ne tik knygose ar senuose dokumentuose. Kartais ją galima perskaityti pakelėje stovinčiame kryžiuje, ant medžio kabančioje koplytėlėje ar senojoje kapavietėje, kurią dar prisimena vyresni kaimo žmonės. Tokios vietos tyliai primena čia gyvenusias šeimas, jų likimus, skaudžius išgyvenimus ir svarbius kaimo istorijos momentus.
Klevų kaime šios atminties puoselėjimui skiriamas ypatingas dėmesys. Rugsėjo 18 d. Klevų kaimo šeimininkių būrelio moterys tvarkė kaime esančius kryžius ir senas kapavietes. Jos nupjovė žolę ir sutvarkė aplinką. Tai nėra vienkartinė akcija. Senaisiais kryžiais ir kapais Klevų gyventojai rūpinasi ne pirmus metus.
„Kaimo atminties vietos yra materialūs istorijos pėdsakai, kurių negalime pamiršti“, – tikina Klevų kaimo šeimininkių būrelio moterys.
Kaimas, saugantis savo istoriją
Klevai – vienas lietuviškiausių Seinų krašto kaimų, nors ir vienas labiausiai nutolusių nuo Lietuvos sienos. Čia per amžius gyvenę lietuviai saugojo ir puoselėjo tautinę savimonę, gimtąją kalbą, kultūrą ir papročius.
Kaimo pavadinimas, manoma, kilęs nuo žodžio „klevas“ – galbūt čia kadaise augo daug šių medžių. Jotvingiai šią vietą galėjo vadinti Kleivais. Tai liudytų ir lenkiškas kaimo pavadinimas – Klejwy. Jotvingių kilmės vietovardžių išlikę nemažai: Seivai (lenk. Sejwy), Seinai (lenk. Sejny) ir kiti.
Klevai pirmą kartą paminėti XVI a. antrojoje pusėje. Rašytiniuose šaltiniuose nurodoma, kad 1562 m. Seivų dvarui priklausantį Klevų kaimą karalius Žygimantas Augustas dovanojo kancleriui Ostapui Valavičiui. Juodosios upės kairiajame krante didikas pastatė dvarą, tačiau, atrodo, pats jame negyveno. Dvarui valdyti buvo paskirtas prievaizdas, vietinių vadintas ekonomu.
Į Klevus atsikėlę žmonės kirto miškus, statė pastatus ir dirbo žemę. Jie apsigyveno dvaro centre ir tapo dvariškiais, kuriuos Klevuose vadindavo dvarokais. Vėliau atvykusieji tapo baudžiauninkais. Jų sklypai buvo prie Klevaičio ežero, dabartinėje Daržų dalyje.
Ten pradėjo kurtis sodžius. Ilgainiui susiformavo dveji Klevai – Klevų dvaras, tapęs savotišku vietovės centru, ir Klevų kaimas.
Prie Klevų piliakalnio
Kaimo praeitį mena ir Klevų piliakalnis. Jis stūkso sunkiai prieinamoje vietoje, apsuptas Klevo, Klevaičio ir Gulbinio ežerų. Šiaurinis jo šlaitas status, nukastas ir pritaikytas gynybai, kiti šlaitai nuolaidesni.
Manoma, kad jotvingiai piliakalnio taip ir nespėjo užbaigti. Archeologai jo dar nėra ištyrę, tačiau žmonės pasakodavo, kad piliakalnio papėdėje ne kartą buvo randama molinių indų šukių. 1959 m. prie piliakalnio įvyko pirmasis po karo Lenkijos lietuvių saviveiklininkų sąskrydis.
Šiandien Klevai, kaip ir daugelis kitų krašto kaimų, smarkiai tuštėja. Nemažai vietinių gyventojų mirė arba išsikėlė į miestus. Kaimo sodybose daugėja vasarnamių, kuriuose nebeskamba ir galbūt jau niekada nebeskambės lietuviška šneka. Todėl išlikę kryžiai, kapavietės ir kiti atminties ženklai tampa dar svarbesni.
Kryžiai saugo tai, ko nebeliko
Klevuose yra aštuoni kryžiai. Jie stovi skirtingose kaimo vietose ir mena įvairius žmones, įvykius bei laikotarpius. Pats seniausias kryžius kabo liepoje. Jis skirtas daraktorei Rožei Žičkutei, spaudos draudimo laikotarpiu mokiusiai kaimo vaikus skaityti ir rašyti.
Šis kryžius primena ne tik konkretų žmogų, bet ir laikus, kai gimtoji kalba bei lietuviškas žodis buvo saugomi nepaisant draudimų.
Vienas svarbiausių Klevų kryžių – 1935 m. Lietuvių šv. Kazimiero draugijos pastatytas kryžius, skirtas jaunimui auklėti ir globoti. Tuometinė Lenkijos valdžia neleido ant jo iškalti lietuviško užrašo, todėl iš pradžių buvo pažymėti tik pastatymo metai.
Kryžius stovi Daržuose, ant kalvos, prie pat kelio. Tarpukariu gegužės mėnesiais prie jo buvo giedamos litanijos. Tačiau Antrojo pasaulinio karo metais vokiečiai liepė kryžių nugriauti. Ūkininkas Marcinkevičius jį paslėpė savo kluone ir taip išsaugojo nuo sunaikinimo. Po karo kryžius vėl buvo pastatytas savo vietoje.
1991 m. Klevuose naujai įsikūręs Šv. Kazimiero draugijos skyrius kryžių atnaujino, sutvarkė aplinką ir iškalė užrašą: „Lietuvių šv. Kazimiero draugija jaunimui auklėti ir globoti. 1935 m.“
Prie šio kryžiaus kleviškiai renkasi ir mūsų dienomis. Čia rengiamos gegužinės pamaldos, o kryžius išlieka gyva kaimo bendruomenės susibūrimo vieta.
Kiti kryžiai buvo pastatyti šeimų iniciatyva. Juos žmonės statė norėdami įamžinti mirusius artimuosius, tragiškus įvykius, išreikšti padėką ar melstis už artimuosius.
Vieną kryžių pastatė ūkininkas Pranas Grigutis. Jis skirtas jo sūnaus Prano, kuris negrįžo iš Pirmojo pasaulinio karo mūšių, atminimui. Manoma, kad jaunuolis žuvo, nes po karo apie jį daugiau jokių žinių negauta.
Ščerbinskų šeimos kryžius pastatytas mirusiems vaikams atminti. 1931 m. iškilo dar vienas kryžius tragiškai žuvusiam jaunam vyrui atminti.
1946 m. savo kryžių pastatė Marazų šeima. Klevuose išlikęs ir kryžius, skirtas per karą žuvusiam Babonių kaimo ūkininkui Myszczynskiui atminti.
Netoli Vinikaičių sodybos stovi Leončikų šeimos kryžius. Senas kaimo kryžius išlikęs ir netoli buvusios Balulių sodybos.
1979 m. Vytautas Grigutis ant liepos pakabino koplytėlę savo šeimos intencija. Kryžių savo šeimos intencija taip pat buvo pastatęs Pranas Misiukonis.
Senosios kapinės ir išlikusi atmintis
Kaip ir daugelyje mūsų krašto kaimų, Klevuose kadaise buvo nedidelės kaimo kapinės. Jose buvo laidojami vietos gyventojai, tačiau laikui bėgant laidoti nustota. Senosios kapinės pradėjo nykti, kai kurios vietos buvo pamirštos ar net suartos.
Kartu pamažu nyko ir rašytiniai šaltiniai, galėję tiksliai parodyti, kur šios kapinės buvo. Tačiau kaimo atmintis neišnyko. Apie praeitį šiandien byloja išlikę kryžiai ir kapavietės.
Klevuose yra gerai prižiūrimas Borevičių šeimos kapas. Borevičiai buvo Klevų savininkai 1768–1945 metais. Pirmasis palaidojimas šioje vietoje įvyko dar 1775 metais.
Tokios vietos leidžia bent iš dalies atkurti tai, kas buvo prarasta. Kryžius, kapas ar koplytėlė tampa savotišku ženklu, padedančiu susieti dabartinį kaimą su žmonėmis, kurie čia gyveno daug anksčiau.
Atminimą reikia saugoti
Klevų moterų rūpestis senosiomis atminimo vietomis yra svarbus ne tik šiandienos gyventojams. Rugsėjo 18 d. sutvarkyti kryžiai ir kapavietės primena, kad istoriją galima išsaugoti ne vien knygose. Kartais jai pakanka kryžiaus pakelėje, kapo po medžiais ar ant liepos kamieno kabančios koplytėlės.
Kol šie ženklai yra, išlieka ir galimybė prisiminti žmones, kurių gyvenimai jau nutolę nuo mūsų. Jų vardai, likimai ir pasakojimai gali būti perduoti ateities kartoms.
Kaimo moterų pastangos prižiūrėti šias vietas – tai ne tik aplinkos tvarkymas. Tai tylus darbas saugant Klevų istoriją, lietuviškąją atmintį ir ryšį su tais, kurie šiame kaime gyveno prieš mus.
