Rusija, 1993 spalio 4 d. įvykiai | AFPScanpix nuotr.

Stiprėjant Vladimiro Putino vienvaldystei, Rusijoje vis labiau girdisi Michailo Gorbačiovo ir Boriso Jelcino kritika. Vienas pliekiamas už tai, kad inicijavo SSRS iširimą, kitas – kad diskreditavo sąvokas „demokratija“ ir „reformos“. Pirmasis prieš metus išleistoje knygoje „Vienas su savimi“ neigiamai vertina antrąjį už „asmeninės valdžios ir šeimos valdžios režimo“ įteisinimą, už neapgalvotą privatizaciją, kuri skatino socialinę nelygybę, už Čečėnijos karą ir veiksmus prieš parlamentą 1993-siais. Tuo tarpu V. Putinas „perestrojkos“ lyderiui pernai grubiai atkirto, kad jis geriau turėtų palaikyti liežuvį už dantų.

Kai tankai grįžo iš bulviakasio…

Vienu žodžiu, Rusijoje šio kalbos padargoniekas už dantų nelaiko, o pastaruoju metu, artėjant Baltųjų rūmų šturmo Maskvoje 20-mečiui, kai kuriems, jaučiantiems ir skatinantiems nostalgiją Sovietų Sąjungai, jis iš viso atsipalaidavo. Daugiausiai pylos atsiima B.Jelcinas, kuris tą ankstų spalio 4-osios rytą pasirašė įsaką Nr. 1578, kuriuo ką tik paskirtam Maskvos komendantui generolui Aleksandrui Kulikovui suteikė įgaliojimą įvesti komendanto valandą ir surengti Aukščiausiosios Tarybos šturmą.

Po ilgos konfrontacijos su parlamentu lemiamas etapas iš tikrųjų prasidėjo nuo kito, rugsėjo 21 d. Išleisto, B. Jelcino įsako Nr. 1400 „Dėl Rusijos Federacijos konstitucinės reformos etapų“, kurį prezidentas paskelbė per televiziją. Juo Rusijos vadovas anuliavo parlamento ir Liaudies deputatų suvažiavimo įgaliojimus. Po pusvalandžio Aukščiausiosios Tarybos pirmininkas Ruslanas Chasbulatovas per tą pačią televiziją paskelbė, kad B. Jelcinas įvykdė valstybinį perversmą, todėl nutraukiami jo įgaliojimai. Dar po pusantros valandos prezidentas Maskvoje įvedė komendanto valandą ir iš pareigų atleido savo pavaduotoją pulkininką Aleksandrą Ruckojų, seniai nesutarusį su prezidentu – ir dėl Belovežo susitarimų, dėl kurių iš M. Gorbačiovo reikalavo suimti B.Jelciną, Stanislavą Šuškevičių bei Leonidą Kravčiuką, ir dėl pradėto karo Čečėnijoje, ir dėl Rygos OMON‘o lyderių teismo…

Į Maskvą buvo pradėti įvedinėti kariniai daliniai, neva grįžtantys iš bulviakasio, bet su tankais. Po R. Chasbulatovo kvietimo miniai šturmuoti Ostankino televizijos bokštą ir Maskvos meriją B. Jelcino kantrybė trūko: spalio 4-osios rytą buvo pradėtas Baltųjų rūmų valymas,užsibaigęs oponentų suėmimu ir daugybe sužeistų bei žuvusių. Iš viso įvairiais duomenimis per rugsėjo 21 – spalio 5 d. įvykius Maskvoje žuvo apie 200, sužeista maždaug 1000 žmonių. B. Jelcino kritikų teigimu, žuvo daugiau kaip 1000.

Matyt, nenuspėjamasis ir impulsyvusis B.Jelcinas buvo pasimokęs iš 1991-ųjų rugpjūčio pučo, kai grupė sovietinių funkcionierių mėgino perimti valdžią iš M. Gorbačiovo, ir neketino išleisti jos vadelių iš rankų. Sulig 1993-ųjų spalio įvykiais Rusija tapo ne parlamentine,bet prezidentine valstybe, kaltina B. Jelciną oponentai. A. Ruckojaus – pirmojo ir paskutiniojo viceprezidento – po kurio laiko politinė karjera baigėsi, ir dabar pulkininkas vadovauja cemento gamyklai Voroneže. Ruslanas Chasbulatovas jau beveik 20 metų taip pat pasitraukęs iš politikos ir dirba mokslinį darbą Rusijos ekonomikos akademijoje. Kitaip sakant, B. Jelcinas išvalė ne tik Baltuosius rūmus, bet ir savo priešininkus.

Samdiniai ir smogikai iš „Beitar“?

Vis dėlto jų sėkla buvo pasėta ir pamažu leidžia naujus ūglius. Štai žinomas Rusijos politikas Sergėjus Baburinas paskelbia interviu apie „juodojo Spalio“ dienas. Žinoma, jis negailestingai pliekia B. Jelciną, kuris esą siekdamas absoliučios valdžios surengė Spalio skerdynes, bet bijodamas armijos pasikliovė vidaus kariuomene. Kita jėga,padėjusi B. Jelcinui pasiekti savo tikslų, pasak S. Baburino, tai samdiniai iš užsienio. Snaiperiai Baltuosius rūmus ir minią neva apšaudė nuo JAV pasiuntinybės stogo, kur keletą dienų jau buvo paruoštas sraigtasparnis B. Jelcino evakuacijai.

Bet kas tie samdiniai? Mes jau esame girdėję, kad Čečėnijos kare kovotojų pusėje neva kariavusios ir „baltosios pėdkelnės“ –snaiperės iš Lietuvos. Rusijos spaudoje netgi buvo pasirodę anoniminiai interviu, kuriuose esą lietuvės biatlonininkės Dž. Dudajevo sukilėlių būriuose naikino rusų kareivius. Bet tai buvę šiek tiek vėliau, o tą 1993-ųjų spalį,kaip atskleidė S. Baburinas, B. Jelcino pusėje kovėsi samdiniai iš„sionistinės, pusiau teroristinės, 1923 m. Rygoje įkurtos organizacijos „Beitar“ – „Josifo Trumpeldoro sąjungos“.

Žinynai rašo, kad „Beitar“ (hebrajiškai – Berith Josif Trumpeldor) iš tikrųjų buvo įkurta 1923 m. Rygoje kaip revizionistinės sionizmo krypties jaunimo judėjimas, pavadintas vieno svarbiausių sionizmo aktyvistų, buvusio carinės rusų armijos jaunesniojo karininko (unterio), vardu. XX a. ketvirtajame dešimtmetyje, vadovaujama Vladimiro (Zejevo) Žabotinskio, ji tapo pasauline organizacija, kurios tikslas buvo sukurti legalų karinį žydų legioną, siekiantį gražinti Palestiną iš britų žydams, sutelkti juos į vieną kumštį.

V. Žabotinskis daug važinėjo po Latviją ir Lietuvą, netrukus atsirado sportinio žydų jaunimo judėjimo skyriai Baltijos šalyse, Lenkijoje, Rumunijoje. Tokia „Beitar“ grupė, kaip nurodo portalas, buvo susikūrusi ir Jurbarke. Pirmasis šios organizacijos suvažiavimas įvyko 1928 m. sausį Varšuvoje, o, Europoje įsisiautėjus naciams, jos vyriausiuoju komisaru tapo Brest –Litovske gimęs būsimasis Izraelio premjeras ir Nobelio taikos premijos laureatas Menachemas Beginas, kurio 100-osios gimimo metinės buvo triukšmingai paminėtos rugpjūčio 16 d.

Traukdamasis nuo vokiečių M. Beginas atsidūrė Vilniuje, bet 1940-ųjų rugsėjo 20 d. sovietų buvo suimtas, apkaltinus jį sionistine ardomąja veikla. Iš pradžių „Beitar“ lyderis kalėjo Lukiškėse,paskui buvo išsiųstas į Pečiorą, o, 1941-ųjų rugpjūtį suformavus vadinamąją Anderso armiją (lenkų generolui Wladyslawui Albertui Andersui, karo pradžioje taip pat paleistam iš SSRS kalėjimo, buvo pavesta suformuoti karinį dalinį), įją įstojo ir per Iraną buvo išsiųstas į Palestiną. Taip išsipildė organizacijos vadovo svajonė vietoje kovoti už žydų žemių suvienijimą, nevengiant teroro aktų prieš britų kolonizatorius. Bet jaunimo judėjimas jau buvo įleidęs šaknis ir Rytų Europoje.

Faktų ir pramanų mišinys

Prieš pat SSRS žlugimą „Beitar“ skyriai buvo atnaujinti Maskvoje, Kijeve, Minske, Vilniuje. Nedidelei, net 100 narių nesiekiančiai organizacijai nuo 1989 m. vadovavo Levas Gorodeckis ir Viktoras Basas. Portalas, (jį ir tokiu pavadinimu laikraštį vienu metu redagavo garsus Rusijoje antisemitas ir„sąmokslo teorijų“ skleidėjas Jurijus Muchinas) rašė, kad „beitariečiai“ aktyviai dalyvavo ginant Baltuosius rūmus per 1991 m. rugpjūčio pučą, tačiau dažniausiai tai buvo vyresniųjų klasių moksleiviai, jaunuoliai iš pasiturinčių žydų šeimų, todėl kovinės patirties jiems trūko. Daugelis jų buvo likę be į Izraelį išvykusių tėvų arba patys savarankiškai ketino išvažiuoti į Pažadėtąją žemę.

Bet štai dienraštis „Zavtra“ („Rytoj“) rašė, kad vienas iš „Beitar“ smogikų išpuolių buvo laikraščio „Russkij Vestnik“ redakcijos užpuolimas, o jų dalyvavimas 1993-ųjų spalio įvykiuose net buvo svarstomas uždarame Dūmos posėdyje. Tačiau konkrečių faktų, kaip šios organizacijos nariai dalyvavo B. Jelcino surengtame Baltųjų rūmų šturme,antisemitiškai nusiteikę jo kritikai taip ir nenurodo. Tuomet „beitariečių“ Maskvoje buvo belikę kokia 15 – 20. Dabar „Beitar“ jaunimo skyriai veikia tik Ukrainoje ir Moldovoje.

Kita vertus, dar daug gandais ir sąmokslo teorijomis apaugusių to metų įvykių iki galo nėra atskleista. Ar tai daroma dėl kažkokio „senaties termino“, ar dėl nenoro aitrinti senas žaizdas, gadinti daugiataučius santykius? Istorija negailestinga, ir mes, po kruopelę rinkdami praeities faktus, turime žinoti svarbiausias jos peripetijas, kokios skaudžios jos bebūtų.

Spausdinti 🖨