Č.Iškauskas. Latviai mus lenkia okupacijos žalos atlyginimo fronte

Okupacijų žalos atlyginimas daugeliui atrodo bereikalingas rūpestis, tik gadinantis santykius su kitomis valstybėmis. Pastarosios visaip suka uodegą, pirmiausia apskritai nepripažindamos okupacijos fakto, o antra, ginčydamos, kas kam turi atlyginti patirtus nuostolius.

Ginčas gali tęstis iki begalybės, tačiau yra vienas daugiau moralinis šios problemos aspektas: istorinis teisingumas reikalauja, kad šalys agresorės atsakytų už savo nusikaltimus prieš kitas tautas ir nesiryžtų pakartoti tokių veiksmų ateityje. Štai kodėl visų – lenkiškosios, nacistinės ir sovietinės – okupacijų padarytos žalos pirmiausia turi būti visuotinai pripažintos, o paskui abipusiu susitarimu kompensuotos.

Šia prasme suaktyvėjo Latvija. Kaip pranešė laikraštis „Neatkarigas Rita Avize“, neseniai atnaujinta komisijos, skaičiuojančios sovietinės okupacijos padarytą žalą, sudėtis. 2013 m. jos darbui bus skirta 10 tūkst. latų. Žinoma, tai simbolinė suma, pastebi laikraštis, tad iš jos efektyvaus darbo laukti negalima.

Ji buvo sukurta 2005-ųjų rugpjūtį, kai gegužę Latvijos parlamentas priėmė deklaraciją „Dėl komunistinės ir totalitarinės sovietinės santvarkos pasmerkimo“, kurioje reikalaujama, kad Rusija, kaip SSRS įsipareigojimų perėmėja, atlygintų okupacijos padarytus nuostolius. Ji dirbo iki 2009 m. rugpjūčio 1 d. Tada vietoj šios komisijos atsirado Okupacijos tyrimo draugija, kurios valdybai pirmininkauja Ruta Pazdere, laikraščiui tvirtinusi: „Mes tai darome ne tam, kad erzintume Rusiją“.

Skolos skaičiavimai įspūdingi

Vien tik sovietinės armijos padarytą ekologinę žalą latviai įvertino 356 mln. latų arba 712 mln. JAV dolerių. Antai, armijos reikmėms buvo naudojami gamtos turtai – iškasta 2 mln. kub. metrų smėlio, 31 mln. kub. metrų dolomito, kuris dabartinėmis kainomis sudarytų apie 300 mln. JAV dolerių. Komisija taip pat apskaičiavo nuostolius uostų akvatorijose, kur buvo sovietinių laivų bazės, pakrantės zonoje.

R.Pazdere tvirtina, kad okupacijos padariniai iki šiol neištirti, nors komisija per daugiau ketverius metus išnaudojo jai skirtą apie pusės milijono latų biudžetą. Šie pinigai panaudoti duomenų bazės archyvo tvarkymui, tyrėjų komandiruotėms į Rusijos archyvus, 1941 m. birželio 14 d. ištremtų Latvijos gyventojų sąrašo publikavimui. Pavyzdžiui, vieno žmogaus siuntimas į Rusijos archyvus kainavo 5000 latų… Bet komisijai trūko maždaug dvejų metų, kad galėtų apibendrinti okupacijos padarytus nuostolius.

„Mūsų represuotieji turi gauti kompensacijas iš Rusijos, – sakė laikraščiui mokslininkė. – Tai reikia pasiekti. Bet tai politikų užduotis. Rusija mums sako: mes jums pastatėme gamyklas. Taip, pastatė, bet jos juk vykdė karinius užsakymus, o kai SSRS iširo, jų niekam nereikėjo, gi kiekvienas atvykęs į Latviją šaliai atsiėjo 12 tūkst. rublių, nes juos reikėjo aprūpinti gyvenamuoju plotu ir t.t. Taip vienas dirbantis užtikrino vieno atvykusiojo gyvenimą…“. Be to reikia milžiniškų lėšų iki šiol grįžtantiems į savo etninę Tėvynę įkurdinti.

Latviai nusižiūrėjo į prieštaringą Lietuvos patyrimą, sako Latvijos URM oficialus atstovas Aleksandras Lukaševičius. Praėjusią vasarą Rusijos diplomatinė tarnyba kategoriškai atmetė Vilniaus pretenzijas į kompensacijas už sovietinę okupaciją. „Mums, latviams, šis klausimas baigtas visiems laikams“, – tvirtino atstovas, galbūt norėdamas pasakyti, kad Ryga ryžtingai juda savo keliu, nelaukdama jokių Maskvos atsiprašymų už okupaciją. Tačiau diplomatas kritiškai vertino Lietuvos premjero Andriaus Kubiliaus liepą išreikštus ketinimus įtraukti okupacijos padarytos žalos atlyginimo klausimą į Rusijos ir ES santykių darbotvarkę. Latvijos teisingumo ministras Janis Bordans pareiškė, kad Rusija net neatsiprašė už tuos metus, kuriuos Latvija praleido SSRS sudėtyje, bet „mes atsiprašymo ir nelaukiame“, – pridūrė jis.

Mes jau prieš ketverius metus „Geopolitikoje“ rašėme apie ryžtingesnius Rygos žingsnius, apskaičiuojant ir tikintis Rusijos kompensacijos už patirtą sovietinės okupacijos žalą. Ryga tai padarė pagal įdomią metodiką: anot komisijos, demografinė žala siekia 10 mln. vadinamųjų žmogaus metų. (Žmogaus metai – tai bendras darbo laiko apskaitos vienetas, sudarytas iš nuveikto darbo kiekio per metus, apskaičiuojant jį per savaitę ir dauginant iš 52 – tiek savaičių yra metuose. Kiekvienoje veiklos srityje šis rodiklis skiriasi…)

Kaip tuomet paaiškino komisijos vadovas Edmundas Stankevicas, Latvija neteko tiek pajamų, kiek vienas žmogus uždirbtų per 10 mln. metų. Pavyzdžiui, dėl penktame dešimtmetyje vykdytų trėmimų buvo netekta 742 tūkst., dėl Černobylio avarijos padarinių likvidavimo – 29 tūkst., o dėl karo Afganistane – 5,2 tūkst. metų.

Skaičiai įspūdingi. Beje, kompensacijų, tik gal ne taip nuosekliai, reikalauja ir kitos posovietinės šalys. Tuomet rašėme, kad Moldova, nusižiūrėjusi į Azerbaidžane praėjusio dešimtmečio pradžioje kilusią kampaniją „Reikalauk pinigų iš Rusijos“, 2005 m. birželį Kišiniove prie Rusijos ambasados surengė Sibiro tremtinių ir kalinių demonstraciją, kurios dalyviai protestavo prieš 1940 m. birželio 28 d. paktu patvirtintą prievartinį Besarabijos ir Šiaurės Bukovinos prijungimą prie SSRS. Piliečių asociacijos prieš Molotovo–Ribentropo paktą pirmininkas Jakobas Golovka tada sakė, kad protestuotojai reikalauja likviduoti šio pakto padarinius ir išmokėti kompensacijas tiems, kurie buvo deportuoti ir atsidūrė koncentracijos stovyklose.

Prie jų prisidėjo ir Kazachstanas, tačiau jo gyventojai reikalavo kompensacijų už dėl SSSR-Rusijos kaltės nusekusį gėlą Aralo jūros vandenį – po 1 dolerį už kubinį metrą.

Žinoma, Maskva tik šaiposi iš tokių reikalavimų. Stebėdama, kokie nevieningi šiuo klausimu Baltijos šalių politikai ir įvairaus rango veikėjai, ji visokius skaičiavimus vadina klastotėmis. Nenuostabu, kad Rusijos pasipriešinimas atvėsina ir Lietuvos pareigūnų ryžtą bent jau priversti Maskvą pripažinti okupacijos bei padarytos žalos faktus. Tiesa, šių metų rugsėjį Lietuvos Vyriausybė taip pat atnaujino komisiją, kuri koordinuos pasiūlymų dėl SSRS okupacijos žalos kompensavimo vykdymą. Anuometinė komisija snūduriavo.

Ar vėl viskas iš pradžių? Niekas nesako, kad tai lengvas klausimas. Ypač dabar, kai naujoji Lietuvos valdžia, matyt, keis savo santykių su kaimynais, o kartu ir kompensavimo už okupacijos žalą, vektorius. Tokių signalų jau pasigirsta. Aišku, kad Ryga šiame nematomame fronte išsiveržia į priekį.