G.Paviržis. Ko siekė konferencija?

Kaip ir dera, 2011-08-25 Kultūros ministerijos organizuotoje mokslinėje – praktinėje konferencijoje „Istorinių stereotipų įveikimas kaip priemonė etninėms įtampoms neutralizuoti“ išleista programėlė, joje numatyti pranešėjai, jų pasisakymų temos, laikas diskusijoms, rezoliucijos priėmimas.

Visgi, tokia rimta konferencija buvo labai mažai reklamuota, susidarė vaizdas, kad joje dalyvavo tik kviestiniai arba atsitiktinai apie ją vieni per kitus sužinoję asmenys. Neabejoju, kad Vilniuje vasaros metu, galima be vargo ir papildomų lėšų tokiai konferencijai rasti didesnę ir reprezentatyvesnę vietą, o ir dalyvių nestigtų, jei būtų apie tai tinkamai pranešta. Juolab, jei vienu iš pagrindinių konferencijos tikslų buvo tas, kad „neiškreiptas visuomeninių procesų ir istorijos faktų suvokimas pasiektų plačiuosius visuomenės sluoksnius“.

Trumpame konferencijos pristatyme pažymima, kad nerimą kelia nepakankamai artikuliuota valstybės politika tautybių atžvilgiu. Su tuo reikia sutikti, nes neretai ją formuoja pavieniai žemesnio lygmens valstybės tarnautojai arba įvairūs patarėjai prie aukščiausių šalies pareigūnų. Bet, įvertinus, kad visokeriopai valstybės politiką apsprendžia po rinkimų užėmę postus valstybinėse institucijose politikai, mano supratimu, jie turėjo būti pakviesti ir išsakyti savo partijų (bent jau parlamentinių) poziciją. Juk jei tai ir praktinė konferencija, tai būtent partijos, o ne kas kitas gali gerus siūlymus ar rezoliucijas realizuoti. Juolab, rinkimai į Seimą ne už kalnų ir būtų gera proga paskatinti savo partijų programose nepamiršti to, kas konferencijoje kalbėta ir rezoliucijoje priimta. Deja, tarp pranešėjų jų nebuvo.

Vėlgi, jei konferencija ne tik mokslinė, o pagrindiniai akcentai sudėti valstybės santykiams su lenkų tautine mažuma, būtų buvę pravartu pakviesti ir pasiklausyti Vilniaus ar Šalčininkų rajonuose esančių tautinių mažumų atstovų nuomonės.

Daug kas atėję buvo nemaloniai nustebinti, negavę konferencijos rezoliucijos projekto. Buvome informuoti, kad ją po konferencijos paruoš pranešėjai. Neturint šio dokumento, kuriame būtų suformuoti pagrindiniai konferencijos siūlymai, rekomendacijos, vargu ar įmanoma argumentuotai dalyvauti diskusijose, pateikti dokumentui pastabas, paremti atskiras pozicijas ar joms oponuoti.

Demokratinėje visuomenėje kiekvienas gali reikšti savo nuomonę, oponuoti valdžios sprendimams, tačiau nejaukiai pasijunti, kai tai daro valstybės tarnautojas, nepatenkintas valstybinės valdžios sprendimais. Savo tezėms pagrįsti teko išgirsti savotiškai įdomią argumentaciją dėl Vilniaus krašto lenkų tautybės gyventojų tautinimo: „jei, sakoma, kad per 20 tarpukario metų, jie buvo nutautinti, tai kodėl dabar po 20 nepriklausomos Lietuvos metų mes jų neatitautiname“.

Kiekvieno žmogaus tautinis pasirinkimas šventas ir gerbtinas. Nemačiau valstybėje nei vieno žingsnio ar sprendimo, paneigiančio tai. Niekas nesiekia jų „atitautinimo“, norima, kad jie, kaip ir visų tautybių Lietuvos piliečiai, jaustų esami reikalingi valstybei. Tačiau lyginant šiuos du periodus, reikia nepamiršti tarybinių laikų penkiasdešimtmečio, kai Pietryčių Lietuvoje dominavo rusų kalba ir jau visai nesuprantamas okupacinės lenkų valdžios ir demokratiškais pagrindais valdomos Lietuvos valstybės santykių su ten gyvenančiais žmonėmis palyginimas. Lietuvos lenkai yra mūsų tautos dalis. Jei kas mano kitaip, priminsiu, kad šviesios atminties Palaimintasis Popiežius Jonas Paulius II, 1994m. lankydamasis Lietuvoje, susitikime Šv. Dvasios bažnyčioje su vietos lenkais kreipėsi į juos kaip į lenkų kilmės lietuvius.

Pribloškė, kad kiekvienam prieinamos Lietuvos ir Lenkijos 1994 metų sutarties nuostatos nežinomos profesoriams, aiškinantiems jas taip, kaip tai daro aukšti Lenkijos pareigūnai. Gaila, kad daugelis pranešimų teoretinio, kabinetinio pobūdžio. Gyvenime daug kas nėra taip. Esu ilgai dirbęs ir dabar aktyviai bendrauju su šio krašto žmonėmis, kurių paprastumas, draugiškumas, nuoširdumas yra neginčijami. Tikras vaizdas atsiveria, kai kalbamasi su paprastais žmonėmis, nedalyvaujant vietos administracijos atstovams.

Objektyvumo dėlei, reikia pasakyti, kad kalbėtojai kažkiek išsakė kritikos ir lenkų nacionalizmo apraiškoms. Gal ir klystu, tačiau pasisakymų akcentai su istorija pasirodė labai mažai sietini: pavardžių, vietovardžių rašymas kitomis kalbomis, lietuviškos abėcėlės papildymas, naujo Švietimo įstatymo kritika.

Kadangi ruošiami Švietimo įstatymo poįstatyminiai aktai, valstybiniu lygiu diskutuojama dėl vietovių ir pavardžių rašymo ir nevalstybine kalba, ši konferencija, regis, gali tapti kaip priedanga paremti siūlomus sprendimus, kurių reikalauja LLRA vadovai bei jų rėmėjai čia ir užsienyje.

Vilniaus rajono savivaldybės vadovai atvirai nevykdo teismų sprendimų dėl gatvių pavadinimų rašymo valstybine kalba, teisindamiesi tuo, kad jie pritaria gyventojų „savarankiškiems“ poelgiams ir tikisi, kad Vyriausybė įsiklausys ir patenkins jų norus. Reikia sutikti su kai kuriais pranešėjais, taip pat pokalbių su dalyviais pertraukų metu išgirstomis mintimis, kad tokių reikalavimų tenkinimas santykių su Lenkija nepagerins, tačiau esmė, manyčiau, ne čia. Įteisinus faktinę padėtį, neįgyvendinus teismo nutarties, pripažįstama valstybinės valdžios negalia, sumenkinama valstybinė kalba, ugdomas dar didesnis nepamatuotas spaudimas ir teisinis nihilizmas.

Gerai, jei bus, kaip žadėta, išspausdinti ir tinkamai paviešinti visi pranešimai. Visuomenė turės galimybę pati įvertinti pranešėjus ir konferencijos naudą. Tikėkimės, kad to paties sulauks ir konferencijos rezoliucija, kurios likimas dabar jau konferencijos sumanytojų sąžinės reikalas.

Gediminas Paviržis yra Vilniaus rajono savivaldybės tarybos narys